Į darbą dėl amžiaus nepriimta lietuvė įrodė, ką gali: „Išgirdau, kad esu per sena“

Aldona Grupas Anglijoje gyvena jau šešiolika metų. Ten ji dirba slaugytoja ir laisvalaikiu rašo knygas. Lietuvoje moteris nerado patinkančio darbo, o išvykusi į užsienį surado ne tik darbą, bet ir asmeninę laimę. Apie pašaukimą slaugytojos darbui ir knygų rašymui tv3.lt portalui pasakoja Aldona Grupas.

Aldona savo karjerą pradėjo dirbdama slaugytoja Lietuvoje, tačiau uždarius didelę dalį ligoninių ir sanatorijų darbo nebeliko. Moteris bandė laimę užsienyje, bet sulaukusi vos 40 metų, moteris išgirdo skaudų verdiktą – dirbti slaugytoja Vokietijoje ji per sena. Aldona buvo įkūrusi savo verslą, tačiau galiausiai grįžo prie savo pašaukimo ir išvažiavo dirbti slaugytoja į Angliją. Būtent užsienyje ji atrado ir naują aistrą – knygų rašymą. Dabar moteris jaučiasi laiminga ir pilnai save realizavusi.

Anglijoje gyvenanti Aldona visada norėjo būti slaugytoja. Dar būdama visai maža mergaitė, ji jau žinojo kokia profesija ją traukia labiausiai:

„Galvoju, kad gal net gimiau su ta profesija. Dar vaikystėje norėjau būti slaugytoja. Mano močiutė turėjo žaizdų kojose. Aš matydavau, kaip ji perrišinėdavo savo kojas ir mano svajonė buvo, kad kai užaugsiu, aš pagydysiu savo močiutę, perrišinėsiu jos kojas. Net ir lėlėms leisti vaistus, žaisti su žaisliniais švirkštais man labai patiko.

Tėvai dirbo gamykloje ir norėjo, kad eičiau mokytis į politechnikos technikumą. Bet aš labai to nenorėjau, tad pamelavau mamai, kad neįstojau, nors iš tiesų net nebuvau nuėjusi. Pabaigusi mokslus visgi įstojau į medicinos mokyklą. Jau yra 41 metai, kaip aš dirbu slaugytoja. Darbe aš esu namuose, čia mano gyvenimas ir kitaip gyventi nemoku. Tai mano šeima – pacientai ir kolegos man yra labai artimi.“

Dirbti slaugytoja nepriėmė dėl amžiaus

Aldona atvirauja, jog gyvenime jai teko ir nemalonių patirčių. Dar gyvenant Lietuvoje, prasidėjo tokie laikai, kai buvo uždarinėjamos ligoninės ir sanatorijos, tad darbo tiesiog nebuvo. Teko eiti į darbo biržą. Aldonai tuo metu buvo 40 metų. Panašiu metu prasidėjo mada kviesti slaugytojus atvykti į Vokietiją ir ten lankyti senukus namuose, šia darbo galimybe ji iškart susidomėjo, tačiau teko išgirsti nemalonų atsakymą:

REKLAMA

„Aš norėjau pabandyti, kadangi mokėjau vokiečių kalbą, turėjau ten pažįstamų. Praėjau visus testus, man sakė, kad puikiai tinku šiam darbui, tačiau galiausiai išgirdau, kad esu per sena – ieškoma darbuotojų iki 35 metų.“

Išgirdusi, kad slaugai Vokietijoje ji nebetinka, Aldona ėmėsi savo verslo, atidarė sveikatingumo studiją. Deja, bet šis verslas ilgai negyvavo. Aldona suprato, kad ji nori grįžti prie savo pašaukimo – slaugymo.

„Pradėjusi savo verslą supratau, kad man trūksta juridinių žinių ir pradėjau mokytis teisę. Pasimokius tris metus iš keturių, institutą uždarė, buvo labai liūdna. Susitikdavom su kitais studentais, pasikalbėti kas ką darys. Viena studentė manęs paklausė kokia mano profesija, pasakiau, kad esu slaugytoja ir ji paragino mane važiuoti dirbti į Angliją. Iškart pradėjau galvoti apie šį pasiūlymą, o ir verslas man sekėsi sunkiai, aš nesu verslininkė, tad palikti jį nebuvo labai sunku.“

Aldonos vyras į šį sprendimą, važiuoti gyventi į Angliją žiūrėjo palankiai nuo pat pradžių. Išgirdęs žmonos norą kraustytis, vyras pradėjo ieškoti darbo ten ir jį radęs, išvažiavo kartu su savo žmona.

Anglijoje kilo sunkumų dėl kalbos

Dėl kalbos barjero, Aldonai pradžioje buvo gan sunku rasti darbą. Suradusi įmonę, kuri gali ją įdarbinti Anglijoje, liko tik darbo pokalbis telefonu:

„Pirmas interviu telefonu nepasisekė, manęs nepriėmė dėl anglų kalbos žinių trūkumo. Nors ir buvau šiek tiek nusivylusi, bet užsispyrimas neleido man pasiduoti ir aš susiradau kitą įmonę, kuri galėtų mane įdarbinti Anglijos slaugos namuose. Per metus Anglijoje patobulinau anglų kalbą, tad galėjau ten įsitvirtinti.

Anglų kalbą teko išmokti greitai, o kur aš dėsiuosi, juk slaugos namų gyventojai, tai anglai. Mokiausi dirbdama, bendraudama, užsirašiau į kursus. Net parduotuvėje užsirašydavau nežinomus žodžius ir namuose juos išsiversdavau.“

Į Angliją slaugytoja atvažiavusi dirbti Aldona jaučiasi labai laiminga. Slaugos namų gyventojai jai lyg šeima, o tai Aldonai ir yra pats reikšmingiausias dalykas.

REKLAMA

„Svarbiausia yra žmogaus meilė. Tai vertingiau už bet kokį auksą ar pinigus. Atvažiavę čia mes tikrai laimėjom aukso puodą – žmonių meilę. Kai ateini į darbą pas žmones, kuriuos myli ir jie myli tave yra neapsakomai smagu.“

Karantinas sunkus psichologiškai

Koronavirusas ir karantinas labai stipriai pakenkė ne tik Aldonai, bet ir visiem slaugos namų gyventojams. Žmonės nemato savo artimųjų net po kelis mėnesius, kai kurie senesni gyventojai net pamiršta, kad išvis turi vaikų:

„Aš turiu mamą Lietuvoje ir jos labai pasiilgstu. Jau 9 mėnesius jos nemačiau, kiekvieną dieną kalbam telefonu, bet tai ne tas pats. Ir psichologiškai labai sunku dirbti, nes mūsų senukai metus nematę savo vaikų. Dabar kovo mėnesį vėl leido aplankyti savo tėvus, bet kai kurie vaikų net neatpažįsta. Atėjo vienas sūnus, sako „Hello mom, how are you?“, o ji žiūri į mane ir klausia koks čia žmogus atėjo.

Pasakius, kad tai jos sūnus, ji manimi nepatikėjo, sako „Aš neturiu sūnaus.“ Kai kurie slaugos namų gyventojai net supyksta ant savo giminaičių, galvoja, kad juos pamiršo. O tie senukai nesupranta, kad pasaulyje siaučia virusas, bandome jiems aiškinti, bet jie vis pamiršta arba net nesupranta kas yra tas virusas.

Mes tapome jų šeima, vieną dieną neateinu į darbą, o manęs jau klausinėja, kur taip ilgai buvau dingusi. Kažkada atostogavau tris savaites, tai net dovanų gavau, už tai, kad grįžau.“

Anglijoje pajautė pašaukimą kūrybai

Aldona ne tik slaugytoja, bet ir rašytoja. Ji savo arsenale turi jau penkias knygas ir ruošia šeštąją. Moteris pasakoja kaip prasidėjo jos, kaip rašytojos, kelias:

„Man labai patinka rašyti knygas. Mano rašymas prasidėjo kai, dar būnant Lietuvių bendruomenės pirmininke, pamačiau lenkų bendruomenės išleistą knygą apie jų bendruomenės istoriją. Lenkų bendruomenės pirmininkė man patarė parašyti tokio tipo knygą apie lietuvių bendruomenę.

REKLAMA

Susitikau su paveldo fondo atstovais ir jie sutiko paremti mano knygos rašymą. Taip aš ėmiau ir parašiau savo pirmą knygą pavadinimu „Vidurio Vakarų Anglijos lietuvių bendruomenė po II pasaulinio karo (1947-2012)“. Susitikau su žmonėmis, kurie atvyko čia po antrojo pasaulinio karo, jie man pasakojo savo istorijas. Buvo labai įdomu rašyti šią knygą.

Savo antrą knygą parašiau apie slaugytojos darbą, pavadinau ją „Sesele, duok man tabletę nuo mirties“. Labai norėjau parodyti visiems, ką mes darome, kaip mes dirbame, perteikti tą žmogaus meilę ir papasakoti pacientų istorijas. Kitą knygą „Nelengva būti angelu“ parašiau panašiu principu, ten daug patarimų ir istorijų.

Trečiąją knygą „Širdies kelias“ parašiau apie savo kolegę, kuri dirba Danijoje, bet tai jau meilės romanas. Po kiek laiko aš nutariau, kad reikia patobulinti savo pirmą knygą. Kadangi tai yra labai svarbi tema – lietuvių bendruomenė Anglijoje. Su redaktoriumi dirbome metus laiko, ieškojome informacijos, padarėme visą darbą iš naujo. Pavadinome šią knygą „West Midlands Ho!“.

Naujausias Aldonos projektas vadinsis „Anglijos lietuvių rašytinis paveldas“. Ši knyga bus apie lietuvių poetus ir rašytojus, kurie gyveno ar gyvena Anglijoje. Knygoje bus aprašomi penki rašytojai ir poetai, kurie čia gyveno po karo ir penki šiuolaikiniai rašytojai ir poetai. Aldona vėl pateikė projektą paveldo fondui ir jie vėl sutiko finansuoti knygos rašymą.

Tikros žmonių istorijos artimos ir skaitytojams

Labiausiai Aldona džiaugiasi antra savo knyga. Ji teigia, kad šios istorijos atneša džiaugsmo ne tik jai pačiai, bet ir skaitytojams:

„Ko gero labiausiai didžiuojuosi savo knyga „Sesele, duok man tabletę nuo mirties“. Ją skaitė visos mano kolegės. Likau labai maloniai nustebintą, kai sutikau savo kolegę, o ji pacitavo mano knygą. Tai tik dar kartą parodo, kokia didelė yra šių žmonių meilė. Gerai, kad aš tai parašiau, žmonėms ši knyga patinka, žmonės man dėkoja, skaito, dalinasi. Darbe man kolegės sako „Va, turi rašyti apie tai arba apie tai, o ir ta istorija labai tiktų“, tai yra labai smagu“.

REKLAMA

Moteris savo knygose rašo tikras žmonių istorijas, kurios ją sukrėtė ar paliko didelį įspūdį. Net ir vienos knygos pavadinimas yra slaugomos močiutės citata:

„Pavadinimas „Sesele, duok man tabletę nuo mirties“ kilo iš tikros istorijos. Pas mus gyveno viena moteris, kuri labai sunkiai vaikščiojo, buvo labai sena. Vieną dieną jos paklausiau ar nori tabletės nuo skausmo, o ji man atsakė, kad norėtų tabletės nuo mirties. Močiutė turėjo omenyje, kad norėtų tabletės, kuri padėtų jai numirti. Tiesiog ji jau pavargo gyventi. Šie žodžiai man įkrito tiesiai į širdį, labai mane sukrėtė.“

Slaugytojos darbas – ne kiekvienam

Moteris pasakoja, kad pradėjus dirbti slaugytojos darbą, buvo labai sunku psichologiškai. Nuolat matant mirtį ir kančias, pats pradedi jausti labai palaužtas.

„Pradžioje mane siaubingai paveikė psichologiškai. Aš susirgau depresija, labai daug verkiau. Sakiau vyrui, kad išvažiuosiu atgal pas mamą, kad nebegaliu daugiau. Vyras mane labai palaikė. Buvo labai sunku, bet su drauge apie tai labai daug kalbėjome, stengėmės psichologiškai save palaikyti ir pamatyti iš to visko gerąją pusę.

Pradžioje kildavo klausimas ko vertas tas gyvenimas, jei šitaip tu jį baigi. Slaugos namuose dažnai tenka matyti žmones susuktus nuo skausmo, kančios. Nuotraukose matai, kad jie kažkada buvo jauni ir sveiki, o dabar guli ir vos atsikelia. Tai matyti yra siaubinga. Esu pagalvojusi, kad dirbu kaip mirties fabrike.

Ir žinau, kad seni žmonės negali gyventi amžinai, bet būna prisiriši prie to žmogaus ir yra labai sunku jo netekti. Va dabar nuo koronaviruso numirė viena močiutė. Pamaitinau, nuėjau pati pavalgyti, galvoju užeisiu pažiūrėti kaip jai sekasi, o ji jau išėjo. Niekada negalėsiu priprasti prie mirties“, – ašaras tramdė Aldona.

Slaugos namuose būna ir nemažai smagių akimirkų, Aldona pasakoja, kad pacientai su slaugos darbuotojais yra kaip viena didelė šeima, kartu švenčia gimtadienius, vieni kitiems pasipasakoja:

REKLAMA

„Su darbuotojomis ir pacientais mes labai susidraugaujam, švenčiam gimtadienius ir kitas šventes. Mūsų ligoniai tapo mūsų šeima, jie gyvena mūsų gyvenimą, o mes jų. Slaugos namų gyventojai visada paklausia kaip sekasi mano mamai, prašo perduoti linkėjimų, papasakoti savo istorijų, parodyti nuotraukas. Per gimtadienius su darbuotojomis nuperkame tortą, balionus, papuošiame kambarį. Labai stengiamės, kad tas žmogus jaustų gyvenimą, nors jis ir guli lovoje, bet jis vis tiek gyvena.“

Lietuvoje trūksta slaugos namų kultūros

Lietuvos ir Anglijos slaugos namai turi nemažai skirtumų. Pasak Aldonos, skiriasi pati kultūra ir žmonių požiūris. Vakaruose, nuo senų laikų yra priimta, jog pagyvenę žmonės, kurie nebesugeba savimi pasirūpinti, gyvena slaugos namuose. Lietuvoje tokių tradicijų nėra, tad iki šiol į slaugos namus žiūrima gan skeptiškai.

„Anglijoje nuo neatmenamų laikų yra priimta, kad seni žmonės eina į slaugos namus, o Lietuvoje tokios tradicijos nėra. Jau nuo kūdikystės vaikai pabūna slaugos namuose, mato tai lankydami savo senelius ir žino, kad gali tekti savo gyvenimą pabaigti būtent tokioje įstaigoje.

Yra net tokių žmonių, kurie patys nori ateiti gyventi į slaugos namus. Pas mano kolegę neseniai atėjo viena močiutė ir sako „Aš jau nebegaliu viena susitvarkyti“. Žinoma, ir Anglijoje yra žmonių, kurie labai nenori eiti iš savo namų, bet daugelis supranta, kad taip turi būti, kad jiems čia geriau“, – pasakoja Aldona.


Rašyti komentarą...
i
isvada
2021-04-22 19:13:09
Pranešti apie netinkamą komentarą
tai ka ?! reikia emigruoti sulaukus tokio amziaus.
Atsakyti
-1

V
Vitalija
2021-04-22 19:44:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
Pati slaugiau żmones ir gerai visai žinau visą tą virtuvę.Visu prmą yra meilė,kantrybė ir pasiaukojimas.Slaugant mylėt žmones taip lyg būtų savas.Jei tik sveikatos,strybės ir Dievo palaimos?
Atsakyti
-2

F
Ff
2021-04-23 07:18:40
Pranešti apie netinkamą komentarą
I darba ja nepriima ner per sena, o pensijanori padaryti 72 metu!!! Vergai mes, nori visa gyvenim kad mokescius moketume, o iki pensijos neisgyvensime
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (8)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų