Šiandien Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančiai Adai beveik 99-eri, o jos anūkas Alexanderis Phibbsas yra pasišventęs ištirti sudėtingą Lietuvos Holokausto istoriją.
Pokalbio metu „Gens Family Project“ įkūrėjas dalijasi savo šeimos praeitimi bei savo kelione, kurios tikslas – įamžinti palikimą, kuris kitu atveju, galbūt, būtų buvęs pamirštas.
– Pradėkime nuo Jūsų prosenelio Jakovo Genso. Koks buvo jo gyvenimas prieš karą?
– Jakovas pateko į kariuomenę būdamas vos 16 metų. Jis lankė Karo mokyklą ir pasibaigus Nepriklausomybės kovoms tarnavo iki pat 1925 m.
Tais pačiais metais jis vedė mano prosenelę Elvyrą. Jakovas buvo žydas, o Elvyra – katalikė, dėl ko kariuomenė jų mišrios santuokos nepripažino. Prosenelis negalėjo iškeisti savo šeimos, todėl kariuomenę paliko.
Jis pakeitė kelias darbovietes, kol galų gale įsidarbino vienoje Kauno įmonių. Keletą metų jis stabiliai išlaikė šeimą, tačiau viskas pasikeitė Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą. Sovietai įšaldė Jakovo banko sąskaitas, paliko jį be darbo ir už sakytas antisovietines kalbas jį persekiojo.
– Kaip jis atsidūrė Vilniuje?
– Kadangi Kaune nebebuvo įmanoma rasti darbo, Jakovas išvyko į Vilnių gyventi su broliu ir motina. Tuo tarpu jo žmona Elvyra ir mano močiutė Ada liko Kaune, kol pastaroji baigė mokyklą. Sutapo taip, kad vos po kelių dienų nuo jų atvykimo į Vilnių vokiečiai įsiveržė į miestą.
Pats Jakovas Vilniuje sutiko seną kariuomenės draugą, vadovavusį vietinei ligoninių sistemai. Jis suteikė proseneliui darbą žydų ligoninėje, dabartinėje Ligoninės g. esančiame pastate. Įkūrus Vilniaus getą, Žydų taryba, pastebėjusi jo gebėjimus, pasiūlė proseneliui žydų policijos vadovo pareigas.
– Kaip tuo metu gyveno Ada ir Elvyra?
– Paskutinė žinoma jų gyvenimo vieta Vilniuje buvo dabartinėje Gėlių g. Nors gyveno jos už geto ribų, didžiąją laiko dalį jos leido viduje su Jakovu, kuris paauglei Adai aprodė ligoninę, našlaičių namus, mokyklas. Išgyvenusieji vėliau atviravo, kad ją matydavo taip dažnai, kad daugelis manė, jog ji ir jos motina ten gyveno.
Gensų šeima taip pat buvo artimai susijusi su Pasaulio tautų teisuole Ona Šimaite, gelbėjusia žydus Antrojo pasaulinio karo metu. Beveik kasdien Jakovas, Ada ir Elvyra susitikdavo su Šimaite tam, kad suderintų veiksmus dėl maisto ir atliekų pernešimo. Tai buvo itin pavojinga veikla, bet daugeliui besislėpusių žydų tai reiškė išgyvenimą.
– Jakovas buvo nužudytas 1943 m. Kas žinoma apie jo gyvenimo pabaigos aplinkybes?
– Jakovo padėtis buvo ypač sudėtinga. Jis žinojo, kad ginkluoti sukilimai gete sukeltų masines represijas, todėl stengėsi maištus slopinti. Tuo pačiu metu jis tyliai rėmė atsakingus pogrindžio kovotojus. Jo pagrindinis principas buvo išlikimas: išsaugoti kuo daugiau gyvybių, kad po karo žydų gyvenimas galėtų tęstis.
Iškviestas į gestapo ofisą prosenelis suprato, kad iš jo neišeis gyvas, todėl liepė pažįstamiems iš geto įspėti žmoną ir dukrą. Jakovas prašė perduoti, kad jas myli, ir kad jos nedelsdamos bėgtų. Tą naktį Ada ir Elvyra išvyko palikusios viską.
1943 m. rugsėjo 14 d. Jakovą nužudė gestapas. Oficialiai teigta, kad tai bausmė už paramą partizanams, tačiau išgyvenusiųjų liudijimai rodo, kad šis sprendimas buvo susijęs su nacių planu likviduoti Vilniaus getą.
– Kaip Adai ir Elvyrai pavyko išgyventi po Jakovo mirties?
– Jos bėgo nežinodamos, kur atsidurs ir su kuo apsistos. Grįžusios į gimtąjį Šiaulių kraštą jos rado prieglobstį pas atsitiktinai sutiktą Venclauskių šeimą, kuri jas slėpė iki pat karo pabaigos.
Po sovietų grįžimo į Lietuvą, Adai ir Elvyrai grėsė persekiojamos už ryšius su Jakovu. Su draugų pagalba tremties išvengusios motina ir dukra pabėgo į Vakarų Europą, kol galiausiai 1953 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.
– Pereinant prie Jūsų asmeninės kelionės – kaip prasidėjo Jūsų šeimos istorijos atkūrimas?
– Aš augau su savo močiute Ada, todėl girdėjau be galo daug istorijų apie jos vaikystę, Lietuvą ir Holokaustą. 2016 m. mūsų šeimai yra tekę vykti į Vilnių stebėti archeologinius kasinėjimus geto vietoje. Nuo tol pajutau gilesnį norą suprasti savo istoriją.
Prieš maždaug metus pradėjau lankyti Holokausto atminties vietas visoje Lietuvoje – masines kapavietes, memorialus. Aplankiau ir įamžinau daugiau nei 80 jų. Ten išgraviruotos datos mane sukrėtė: 80 procentų Lietuvos žydų buvo nužudyti per pirmuosius šešis vokiečių okupacijos mėnesius, dar prieš getams susiformuojant.
Tuo pat metu pradėjau studijuoti archyvus, išgyvenusiųjų liudijimus ir savo močiutės interviu. 2008 m. Ada davė išsamų interviu apie savo gyvenimo patirtis Jungtinių Amerikos Valstijų Holokausto memorialiniam muziejui. Aš jį atidžiai nagrinėjau, žymėdamas kiekvieną detalę, kurią norėjau ištirti. Po truputį mano pradėtas „Gens Family Project“ augo.
– Kas Jus motyvuoja tęsti šį projektą?
– Visų pirma, mano močiutė, kuriai greitu metu sukaks 99-eri. Ji yra arčiausias asmuo, iš kurio perspektyvos galima suprasti, kas vyko Vilniaus gete. Norisi kuo daugiau sužinoti ir su ja pasidalinti, kol ji gyva.
Kiekviena mano atrasta detalė atrodo kaip dovana, kurią galiu jai įteikti. Pavyzdžiui, neseniai Vilniaus archyvuose pavyko rasti Jakovo brolio nuotrauką. Ada jo veido nematė daugiau nei 80 metų. Parodyti jai tą nuotrauką po dešimtmečių netekties buvo itin jautri akimirka.
Ir vis tik be mano šeimos, tai yra ir apie atmintį bei tiesą. Šiandieniniame pasaulyje naujienų antraštės perpildytos destruktyvių lyderių istorijomis. Tokios istorijos, kaip mano močiutės,
primena apie atsparumą, solidarumą ir žmogiškumą. Jos parodo, ką gali ištverti paprasti žmonės ir kaip jie gali padėti vieni kitiems išgyventi.
– Kokie yra Jūsų lūkesčiai dėl tolimesnių atradimų?
– Šiuo metu bendrauju su istorikais ir archeologais, kurie, galbūt, galės rasti Jakovo palaikus. Tikima, kad jie yra Rasų kalėjimo teritorijoje. Jau šį rudenį planuoju vykti į Lietuvą, bendradarbiauti tyrinėjant vietą. Jei pavyktų prosenelį tinkamai palaidoti dar mano močiutės gyvenimo metu, tai reikštų labai daug.
Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido aukų diena. Šimtai išlikusių memorialų ir kapaviečių liudija Holokausto tragedijos ir Lietuvos žydų bendruomenės netekties mastus. A. Phibbsas teigia, kad tokios istorijos, kaip Ados, yra vertos ne tik šeimų ratų, bet ir platesnių auditorijų.
Autorius: Georgijus Neverovskis
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
