„Šiam iššūkiui ryžtis paskatino seni mano bičiuliai Arūnas ir Laura Žilinskai. Su Arūnu mudu kartu studijavome istoriją. Tuomet net nujausti negalėjome, kad dirbsime kitose srityse – aš tapau verslo žurnalistu, Arūnas – socialinio darbuotojo padėjėju Valakampių socialinių paslaugų namuose, o jo žmona Laura dirba vyr. socialine darbuotoja VšĮ dienos centre „Mes esame“.“
Apsispręsti nebuvo lengva. Šarūnas prisimena, kad pirmą sykį apsilankęs seno bičiulio darbovietėje patyrė šoką – socialinių paslaugų namų gyventojai prieidavo prie atvykėlio, jį lietė, tyrinėjo. „Nebuvau pratęs prie tokio bendravimo su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Sutrikau, o Arūnas juokėsi: „Nebijok, nenuskriaus“, – pasakoja pašnekovas.
Be abejo, nenuskriaudė, bet Šarūnas liko sutrikęs. Todėl, kaip prisipažįsta, eidamas į centrą „Mes esame“ nesijautė ramus. Bandė įsivaizduoti, kad eina į suaugusių vaikų darželį, kur nebus lengva susikalbėti, reikės daug kantrybės, o gal iš viso taip ir nepavyks nieko padaryti...
Juose radau tai, ką esame praradę
Š. Sabaitis pasakoja, kad pirmąją dieną dienos centre jis pratinosi prie jo lankytojų, o juos pratino prie objektyvo. Jis žinojo, kokią negalią turi žmonės, kuriuos reikės fotografuoti, bet neįsivaizdavo, kaip su jais bendraus.
„Norėjau tik vieno – kad jie manęs neišsigąstų, kad jaustųsi laisvai, nesivaržytų pašalinio žmogaus, kad apskritai į mane nekreiptų dėmesio. Centre dirbanti Laura buvo juos paruošusi mano atvykimui. Visi buvo pasitempę, netriukšmavo, juolab nesiginčijo ar nesibarė, drąsesni vedėsi mane į dirbtuves, rodė, kokius gražius dalykus jie daro – iš odos, medžio, kokias vazas lipdo iš molio, o pamatęs vienos merginos tapytus paveikslus net aiktelėjau iš nuostabos. Nagingi ir talentingi žmonės! O Aleksandros paveikslai tikrai verti parodų salių!“ – prisimena fotografas.
Kuo ilgiau Šarūnas bendravo su centro lankytojais, tuo įdomesni jie jam tapdavo, o artimiau pabuvęs pažino, kokie simpatiški, atviri šie žmonės: „Radau juose tai, ką mes, labai gaila, esame praradę – artim bendravimą, mokėjimą džiaugtis dabar, šią minutę. O štai mes išsikeliame didžius tikslus ir siekdami jų pamirštame kasdienius, paprastus dalykus: pabūti su draugais, su artimaisiais, pasidžiaugti savo vaikų, brangių žmonių darbeliu, nors ir mažu, pasidžiaugti, kad apskritai esame. O juk visi šie mūsų pamiršti dalykai ir sudaro gyvenimo esmę.“
Kai ja serga 1 asmuo iš 10 000
Kai ja serga 1 asmuo iš 700
Kai ja serga 1 asmuo iš 2000
Buvo susikaupę ir pasitempę
Šarūnas savo, kad nors turėjo pasiėmęs didžiausią objektyvą ir susikaupęs fotografavo centro lankytojus, šie stengėsi į jį nežiūrėti, tiesiog užsiėmė kasdiene veikla: siuvo, darė odos dirbinius, lipdė, bet visi buvo pasitempę. „Aš gaudžiau kadrus. Man buvo įdomu fotografuoti dirbantį žmogų ir padariau sau tylų atradimą – nuoširdžiai dirbantis, susikaupęs žmogus nėra neįgalus, jis toks pats kaip visi, dirbantys darbą, kurį gerai moka ir kuris jiems patinka. Manau, man pavyko“, – džiaugiasi
Šarūnas, rodydamas nuotraukas, kuriose žmonės taip įsitraukę į savo veiklą, kad nieko aplinkui nemato.
Vyras sako, kad visos jo nuotraukos be pozavimo, vaidybos. Fotografo pašnekesiai su centro lankytojais buvo trumpi ir dažnai jam pačiam netikėti. Viena mergina iškart pribėgo prie Šarūno ir prisistatė. Ji neslėpė, kad labai nori būti nufotografuota. Mergina buvo guvi, gerai nusiteikusi. Ji nusivedė fotografą į dirbtuvę, parodė savo rankdarbius, pati pristatė jai padedančią socialinę darbuotoją ir norėjo pozuoti.
Fotografas prisimena ir kitą atvejį, kai žmogus, pamatęs į jį nukreiptą objektyvą, supyko ir nuo jo pabėgo: „Supratau padaręs klaidą. Reikėjo ilgiau pasikalbėti su Laura, sužinoti, kurie centro lankytojai vengia fotografuotis, ir jų netrikdyti.“ Šarūnas džiaugiasi, kad vis dėlto konfliktas neįvyko, mat žmogus pamatė, kad fotografas net nesiruošia jo įkalbinėti ar fotografuoti slapčia.
Fotografavau ne negalią, o žmones
Šarūno supratimu, nefotogeniškų žmonių nėra. Fotografuojant svarbu pagauti žmogų tokioje situacijoje, kurioje jis jaučiasi gerai. Taip jis ir dirbo.
„Kai dabar, jau praėjus kuriam laikui, pats žiūriu į centre „Aš esu“ darytas nuotraukas, matau susikaupusius žmones, kurie nori mokytis ir dirbti. Iš kelių šimtų centre mano padarytų nuotraukų bent 10–15 tokios“, – sako Š. Sabaitis ir priduria nė neketinęs parodyti žmonių, turinčių sunkią negalią. Atvirkščiai – jis siekė atskleisti, kad šio centro lankytojai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi. Žinoma, jie turi išskirtinumų, tačiau, Šarūno nuomone, svarbiau parodyti, kas mus visus sieja, o ne skiria.
Kai vyko paroda, ne iš vieno centro lankytojo fotografas išgirdo: „O kodėl manęs čia nėra?“ Šarūnas sako pažadėjęs pasitaisyti. Matė, kaip džiaugėsi tie, kurių nuotraukos kabėjo Seimo rūmuose. Jie su artimaisiais fotografavosi nuotraukų, kuriose matė save, fone.
Šarūnas pasakoja į šią parodą atsivedęs ir savo trečioką sūnų. Berniukas žiūrėjo, žiūrėjo į nuotraukas ir paklausė: „O kodėl sakei, kad šie žmonės kitokie?“ „Nežinojau, ką atsakyti savo vaikui, – prisipažįsta fotografas. – O ar kas nors žino atsakymą? Tą neilgą laiką, kai fotografavau šiame centre, jaučiausi tapęs šių žmonių tyliuoju draugu. Vaikštinėjau tarp jų, dirbau ir jie suprato, kodėl tai darau. Nebuvo sunku ir bendrauti, mes kartu juokėmės, džiaugėmės ir negalvojome apie kokį nors kitoniškumą. Toje jų kasdienybėje aš pamačiau juos paprastus, kuklius.“
Š. Sabaitis sako, kad jo nuotraukos tikrai nėra idealios, darytos be papildomo apšvietimo. Vis dėlto jis viliasi, kad jam pavyko atskleisti naujųjų draugų pasaulį – jie tikrai to verti.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
