Kadaise madingu „euroremonto“ stiliumi uždengta erdvė slėpė kur kas daugiau istorijos, nei buvo galima numanyti iš pirmo žvilgsnio.
Rekonstrukcijos metu architektė ne tik atkūrė dalį autentiškų elementų, bet ir aptiko netikėtą radinį, leidusį pažvelgti į daugiau nei šimtmečio senumo gyventojų kasdienybę.
Ypatingas namas ir visiškai jam svetimas butas
Pasak E. Avlas, vos įžengus į pastatą buvo akivaizdu, kad tai išskirtinė vieta, turinti savitą istoriją ir charakterį. Vis dėlto pats butas tokio teigiamo įspūdžio nepaliko.
„Pirmiausia mane sužavėjo pats namas. Vos įžengus buvo aišku, kad tai ypatinga vieta su savo istorija ir charakteriu. Tuo tarpu pats butas buvo visiška priešingybė – tipiškas savo laikmečio euroremonto pavyzdys“, – prisimena architektė.
Ją labiausiai nustebino ryškus kontrastas tarp istorinio pastato ir jo viduje esančio būsto.
„Atrodė, kad butas tarsi atsuktas nugara į namą, kuriame yra. Daug autentiškumo buvo paslėpta po sluoksniais sprendimų, kurie gal ir buvo madingi tam tikru metu, tačiau visiškai nesusiję su pastato istorija“, – pasakoja ji.
Būtent todėl nuo pat pradžių architektė nesiekė kurti visiškai naujo interjero: „Norėjosi suprasti, kas šiame bute buvo prarasta, ir kiek to galima sugrąžinti. Man visada įdomesnis ne kūrimo, o atradimo procesas.“
Nors pats butas nebuvo saugomas kultūros paveldo objektas, E. Avlas sako jautusi atsakomybę gerbti namo istoriją. Juk šiame name anksčiau gyveno net garsus prancūzų rašytojas bei diplomatas Romainas Gary, o prieš daugiau nei šimtmetį jame veikė pirmoji lietuviška gimnazija.
Architektės teigimu, didžiausia problema kyla tuomet, kai renovuojant istorinius būstus prarandamas jų ryšys su aplinka ir praeitimi.
„Kai istoriniai namai pradedami tvarkyti pagal tuo metu madingus sprendimus, jie po truputį praranda savo charakterį ir tampa panašūs į bet kurį kitą būstą“, – sako architektė.
Vietoje kūrimo teko pradėti nuo griovimo
Atkūrimo procesas prasidėjo ne nuo naujų idėjų įgyvendinimo, o nuo sluoksnių šalinimo.
„Pirmasis etapas buvo ne kurti, o nuiminėti. Norėjau suprasti, kas slypi po visais vėlesniais sluoksniais ir ką dar galima išsaugoti“, – pasakoja ji.
Kaip ir daugeliui istorinių pastatų restauratorių, realybė ne visada sutapo su pirminėmis vizijomis. Viena pirmųjų idėjų buvo atverti plytų sienas tarp langų, tačiau pradėjus darbus paaiškėjo, kad tai sukeltų praktinių problemų.
„Konstrukcijoje buvo nesandarumų, jautėsi skersvėjai. Tada supratau, kad kuriu ne nuotrauką žurnalui, o namus savo šeimai“, – tęsia architektė.
Panaši situacija susiklostė ir su senosiomis lubų sijomis. Nors E. Avlas svajojo jas palikti atidengtas, dėl techninių aplinkybių teko ieškoti alternatyvos.
Vietoj jų buvo pasirinkti gipso lipdiniai, būdingi šio laikotarpio namams ir išlikę kituose to paties pastato butuose.
„Man buvo svarbu ne aklai kopijuoti istoriją, o suprasti jos dvasią ir ją perkelti į šiandieną“, – teigia ji.
Netikėtas atradimas – kelių židinių vietos
Vienas įsimintiniausių rekonstrukcijos etapų buvo netikėtas atradimas, atskleidęs, kaip šiame būste gyventa prieš daugiau nei šimtmetį.
„Labiausiai mane nustebino atrastos angos židiniams“, – sako architektė.
Paaiškėjo, kad bute kadaise buvo galima įrengti net kelis židinius.
„Tai buvo vienas tų momentų, kai staiga pradedi daug geriau suprasti, kaip žmonės čia gyveno prieš šimtą ir daugiau metų“, – dalinasi E. Avlas.
Vis dėlto šiandieniniam gyvenimui tiek židinių nebereikia, todėl buvo nuspręsta įrengti tik vieną: „Nenorėjau paversti namų dekoracijų rinkiniu. Man svarbu buvo išlaikyti balansą ir sugrąžinti tiek istorijos, kiek jos natūraliai telpa į šiuolaikinį gyvenimą.“
Brangiausia investicija privertė suabejoti
Nors atkuriant istorinį būstą netrūko įvairių darbų, didžiausia investicija teko gipso lipdiniams.
„Labai gerai prisimenu savo reakciją gavus sąmatą. Buvo momentas, kai rimtai suabejojau, ar tikrai to reikia“, – prisimena E. Avlas.
Tačiau šiandien, praėjus septyneriems metams po buto remonto, ji neabejoja, kad sprendimas buvo teisingas.
„Būtent tokios detalės sukuria atmosferą“, – įsitikinusi pašnekovė.
Šio projekto išskirtinumas buvo tas, kad architektė kūrė namus ne klientui, o savo pačios šeimai, todėl turėjo visišką kūrybinę laisvę priimti tokius sprendimus, kokių norėjosi.
Tačiau kartu tai reiškė ir didesnę atsakomybę: „Kai kuri sau, atsiranda visai kitas atsakomybės jausmas. Žinai, kad su šiais sprendimais gyvensi kasdien, todėl daug mažiau galvoji apie efektą ir daug daugiau apie tai, kaip erdvė veiks po penkerių ar dešimties metų.“
„Gražu turi būti ne tik nuotraukose“
Pasak E. Avlas, sąmoningai siekti kompromiso tarp istorijos ir šiuolaikinių poreikių net nereikėjo – nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai pirmiausia bus gyvenami namai.
Todėl kai kurių autentiškų sprendimų teko atsisakyti dėl komforto ar techninių priežasčių.
„Man atrodo, kad tai visiškai normalu“, – sako ji.
Šiandien, dirbdama ir su kitais istoriniais būstais, architektė dar daugiau dėmesio skiria praktiškumui.
„Patirtis mane išmokė, kad gražu turi būti ne tik nuotraukose, bet ir kasdienybėje“, – dalinasi E. Avlas.
Kodėl verta saugoti tai, kas autentiška?
Architektės nuomone, žmonės dažnai neįvertina, kiek daug vertės slypi jau egzistuojančiose detalėse.
„Autentiškos detalės suteikia namams charakterį, kurio neįmanoma nusipirkti iš katalogo. Jos kuria ryšį su vieta, istorija ir pačiu pastatu“, – teigia ji.
Nors tokių sprendimų įgyvendinimas reikalauja daugiau laiko, kantrybės ir investicijų, jų vertė išlieka ilgiau nei trumpalaikės interjero mados:
„Man labai artima mintis, kad geri namai sensta oriai. Jie nereikalauja būti nuolat atnaujinami ar perdaromi. Atvirkščiai – su laiku jie tampa tik įdomesni.“
Būtent todėl, anot jos, renkantis tarp greito ir ilgaamžio sprendimo verta rinktis pastarąjį – ypač tuomet, kai gyvenama vietoje, kurios sienos saugo ne vieną istorijos puslapį.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
