Kelionių tinklalapis Makalius.lt tęsia kelionės į egzotiškąjį Maroką pasakojimą.
Po nakvynės Marakeše, užkandę sultingaisiais apelsinais ir sausainių likučiais, išsiruošėme į autobuso stotį, iki kurios planavome vykti taksi. Kulniuojame iki taksi aikštelės, kur prasideda tikrų tikriausios paieškos.
Pasirodo, jog Maroke paplitę dviejų rūšių taksi – maži, kuriuose telpa iki 3 keleivių ir dideli – į kuriuos galite susigrūsti net 7-iese (apie tai vėliau). Kadangi mūsų kompanija didoka, pasirinkome antrąjį variantą. Prieš sėsdami suderame kainą, nes tokių dalykų kaip taksometrų čia nematėme jokiame transporte. Už taksi sumokame 70 dirhamų, nors vėliau pasirodo, jog tą patį atstumą galima buvo nuvažiuoti už 25 dirhamus.
Bezdžionė (nuotr.Makalius.lt)
Atsiduriame stotyje ir ieškome, kur nusipirkti bilietus į Azilal miestelį, į kurį vyksime žiūrėti žymiojo krioklio. Autobusų stotis tik iš tolo primena normalią stotį. Jau jos prieigose prisistato vietiniai dušmanai, kurie siūlosi mus nuvežti autobusiuku už 900 dirhamų. Jau esame kiek atsikandę vietinių skaičiavimų ypatumų, nusprendžiame sužinoti, kokia kaina vykstant autobusu.
Autobusu iki Azilal galima nuvykti už 70 dirhamų asmeniui. Grįžę bandome derėtis su dušmanais, kuriems siūlome vežti už 700 dirhamų. Nepavyksta ir esame priversti pirkti bilietus į autobusą. O čia prasideda tikros įdomybės.
Aplink vis zuja “reikalus tvarkantis„ marokietis, kuris mus nuveda iki bilietų kasos. Tokias bilietų “kasas“ turbūt teko matyti tik filmuose. Įsivaizduokite – keli kioskeliai su atviromis durimis, bilietų pardavėjai sėdi tiesiog ant laiptelių prie tų atvirų durų, kalbasi tarpusavyje ir su dušmanais, bilietus perkame tiesiog davę pinigus vienam vyrukui, kuris neturi jokio skiriamojo ženklo, jog yra bilietų pardavėjas, išskyrus tai, jog jis turi bilietus!
Kempingas Azilale (nuotr. Makalius.lt)
Susimokėję čiumpame mažąjį “reikalus tvarkantį" vyruką ir tempiame jį iki autobuso. Pastarasis spyriojasi, bet liepiame jam mus įsodinti į autobusą, nes nebuvome tikri dėl to, kaip pasibaigs šita avantiūra. Žmogelis palydi mus ir parodo kuriuo autobusu važiuosime.
O čia dar viena detalė – turinčių didesnes kuprines paprašo susimokėti už bagažą po 5 dirhamus, nes liepia jį susidėti į autobuso bagažo skyrių. Mažesnes kuprines susidedame ant kelių ir niekam nemokame. Prilipa nemažai keleivių, tarp kurių yra ir europiečių. Pajudame į Azilal.
Beje, prie stoties, vos perėjus gatvę yra parduotuvė, kur jums nereikės derėtis, ten galėsite civilizuotai papildyti maisto ir vandens atsargas, o kavinėje prie stoties išgerti marokiečių gaminamos kavos, kurios kaina apie 10 dirhamų.
Pajudame. Pro langus slenka miesto, palmių, vėliau kaimelių su molinėmis trobomis ir satelitinėmis antenomis ant jų vaizdai. Čia laukai su apelsinmedžiais, čia vėl dykynės, ant asilo jojantis vyras ir iš paskos einanti moteris, kalnai su išdėliotomis žvaigždėmis ir trimis žodžiais, kurie reiškia - Alachas, Tėvynė, Karalius.
Krioklys Azilale (nuotr. Makalius.lt)
Labai įdomu kalendorinę žiemą atsidurti ten, kur vietiniai vaikšto su kepurėmis, kai lauke + 26.
Stabtelėję kažkuriame miestelyje kiek atsipūsti ir pramankštinti kojas, pradedame kalbėtis su kartu vykstančiu vietiniu. O čia pamoka, jog bendrauti su vietos gyventojais labai labai naudingas užsiėmimas!
Pasirodo, jog marokietis gyvena ten, kur ir yra mūsų išsvajotasis krioklys. Besišypsantis Samir (naujojo draugo vardas) su malonumu sutinka mus palydėti iki krioklio ir pasiūlo nakvynę kempinge. Sutinkame.
Išlipame iš autobuso visiškoje dykynėje, kurioje tik užuomina į kažkada buvusią stotelę. Su mumis išlipa dar pora čekų. Jie irgi vyksta prie to paties krioklio.
Verta paminėti, jog marokiečiai (ypač mažesniuose miesteliuose) labai draugiški ir atsipalaidavę, niekur neskuba, tačiau yra tikri verslininkai - beveik visada apgaus, jei atsipalaiduosit ir sutiksit mokėti pirmą pasiūlytą sumą. Išskyrus atvejus, jei matote, kad vietiniai moka tiek pat, kiek jūs arba perkate kažką parduotuvėje, kur kainos jau nurodytos.
Patikėję vietinio žodžiais stovime prie kelio ir laukiame atvažiuojančio taksi. Truputį nerimaujame, tačiau taksi atvyksta ir už 40 dirhamų (už mašiną) nuvykstame iki Azilal. Kelionė primena tikrus kartingus – taksi vairuotojas pasileidžia kalnų serpantinais, vietomis išspausdamas iki 140 km/h. Prisipažinsiu, man buvo kiek baisoka, bet įspūdis visiškai nepakartojamas. Jį dar pagyvina iš priekio atvažiuojantys automobiliai, su kuriais taksistas meistriškai prasilenkia.
Po šumacheriško pasivažinėjimo, keliaujame paskui naujai atrastą gidą iki krioklio.
Pats Azilal miestelis nėra kažkuo labai ypatingas, o takelis prie Ouzoud krioklio veda per senų alyvmedžių giraitę, kur vietinis mums pasakoja, jog marokiečiai labai mėgsta dalintis ir visa jų ekonomika paremta dalybomis, pvz. jei aš turiu žemės, o tu turi medžių, tuomet sodini medžius ant mano žemės ir mes kartu dalinamės derlių.
Pakeliui pamatome kelias beždžiones, kurios yra labai drąsios ir visiškai nebijo fotografuotis. Mus įspėja, jog jei turėsime prastai pritvirtintų daiktų ar žiopsosime – galime likti be telefono ar dar kokio smulkaus daikto, kurį nusineš beždžionė.
Pirmą kartą pamačiau ant vieno alyvmedžio augančias visų rūšių alyvuoges. Ankščiau neteko domėtis, o pasirodo, jog visų spalvų alyvuogės sunoksta ant to paties medžio. Smalsumas nugalėjo, čiupome nuo šakos besišypsančią alyvuogę, o ji pasirodo labai karti ir neskani. Vietinis papasakojo, jog alyvuogės yra džiovinamos saulėje apie 3 savaites ir tik tada jos įgauna mums priprastą skonį.
Gėrėdamiesi kraštovaizdžiu, leidžiamės nuo kalniuko. Ir štai jis – krioklys visame gražume. Pasirodo, jog nakvosime priešais krioklį už 5 eurus nakčiai – pigi nakvynė Maroko Azilal, prie Ouzoud krioklio.
Mūsų pigios nakvynės Maroke patogumai – didžiulė palapinė, čiužiniai su keliomis antklodėmis, lauko tualetai (sutvarkyti ir net iškloti plytelėmis), dušai (dėl šilto vandens reikia priminti šeimininkui), puikus kiemelis, kur didelis stalas su plastikinėmis kėdėmis, pavėsinė su minkštu kampu ir vaizdas – neregėtas nepakartojamas vaizdas į šniokščiantį krioklį.
Būna gyvenime akimirkų, kai žiūri ir netiki tuo, ką matai, nuo grožio ir suvokimo, jog tu čia – Afrikoje, Maroke, Azilal, prie Ouzoud krioklio – tiesiog gniaužia kvapą...
