Prakalbus apie susidomėjimą tortų gamybą, Reda juokėsi ir pasakojo, kad kelias iki to buvo ilgas. Pašnekovė atskleidė, kad prieš tai dirbo visai ne su konditerija susijusius darbus.

Meilė tortams gimė ne Lietuvoje
Moteris baigė Vilniaus dailės akademiją, taikomosios keramikos specialybę, tačiau po mokslų pasuko visai kita kryptimi ir ėmė dirbti tarptautinėje kompanijoje apskaitininke.
Po penkerių metų darbo ten ji išėjo į dekretą, o jau gimus dukrytei ir praleidus su ja pusę metų, Reda su vyru „laimės ieškoti“ ryžosi vykti į Norvegiją.
„Iš tiesų, prieš tai buvo ne vienas kartas, kai mums su vyru tekdavo gyventi per atstumą, nes tuo laiku jis dirbo kariuomenėje ir jam teko kelis sykius vykti į taikos misijas Irake, todėl kai jis išėjo iš tuometinio darbo, daugiau nebenorėjome tokių ilgų išsiskyrimų.
Sprendimas buvo būtent toks – visiems kartu išvykti. Nuvykus vyras gavo darbą statybose, išnuomojo mums butą ir aš ten su savo mažąja ištisomis dienomis leidome laiką vienos, vaikščiodavome po visą miestelį ir mums buvo klaikiai nuobodu“, – prisiminė pašnekovė.
Ji pasakojo, kad visai neilgai trukus ji netikėtai atrado lietuviškus tinklaraščius ir visai nejučia susidomėjo maisto ir desertų gamyba.
Reda pašmaikštavo, kad visa laimė, jog jos vyras tiek anksčiau, tiek dabar yra visai neišrankus maistui, tad pirmųjų savo bandymų ji leisdavo paragauti jam.
„Staiga panorau ir aš rašyti maisto tinklaraštį. Taip ir padariau! Pirmasis mano įrašas buvo būtent torto receptas“, – su šypsena veide prisiminė Reda.
Tortas sužavėjo kolegę
Po trijų mėnesių, praleistų Norvegijoje, Reda su dukryte sugrįžo į Lietuvą ir suprato, kad nebenori grįžti atgal. Ji pasakojo, kad po to dar dvejus metus rašė tinklaraštį.
Prabėgus pusmečiui, net ir Lietuvoje Reda pradėjo ilgėtis savo šaknų ir sugrįžo į gimtuosius Druskininkus. Ji pasakojo, kad po 10 metų, praleistų Kaune, ji grįžo į Dzūkiją.
„Čia taip pat dirbau apskaitininke, bet lygiagrečiai pradėjau užsiimti keramika. Gaminau gražius išskirtinius indus.
Atidariau parduotuvę „Etsy“ platformoje ir taip vėl buvau kūryboje. Galiu pasigirti, kad kartą gaminau indus ir žinomam virtuvės šefui Deivydui Praspaliauskui“, – pasidžiaugė Reda.
Ji pridėjo, kad kol dirbo paskutinėje savo darbovietėje apskaitininke, jai teko pagaminti gimtadienio tortą dovanų savo mielai kolegei.
Tuo metu jos tortu vaišinosi visi kolegos, o kelios bendradarbės buvo tokios sužavėtos, kad paprašė šių desertų savo šventėms.
„Viena kolegė paklausė, ar negalėčiau pagaminti jos vaikui torto, kita paprašė keksiukų. Aš sakiau – gerai, pabandysiu! Tai ir buvo pati pradžia ir užuomazga tolimesnei mano draugystei su desertų gamyba.
Taip po truputį per rekomendacijas vis gaminau tortus užsakymams. Keramiką palikau nuošaly ir greitai supratau, kad tortai ir desertai yra ta sritis, kuri mane be galo domina ir žavi.
Darbų vis daugėjo ir po metų su trupučiu esami darbdaviai mane paleido, palinkėjo geros kloties ir aš pasinėriau į saldų pasaulį. Tai buvo geriausias sprendimas, koks tik galėjo būti“, – pasidžiaugė Reda.
Prie tortų – ir po 16 valandų per parą
Kuomet pasirinko visą savo laiką ir jėgas skirti tortų gamybai, pašnekovė prisipažino, kad susidūrė su nelengvu keliu.
Vis tik ji greitai pridėjo, kad dėl to, ką darė, jai buvo smagu, nes veikla jai patiko ir jautė galinti save per ją realizuoti.
„Žinoma, kelias buvo labai nelengvas, savyje taip pat užtrukau suprasti, kad tai ne tik tortas, kad tai emocija, kad tai džiaugsmas ir tikras šventės simbolis.
Gaminau nebrangiai, taip save alindama ir dirbdama po 12-16 valandų per parą, beveik be išeiginių. Dirbau tiek, nes dirbdama mažiau nebūčiau uždirbusi net minimumo, o kur dar mokesčiai...
Todėl neišvengiamai kelis sykius turėjau perdegimų, nes buvau pervargusi ir persidirbusi“, – apie nelengvą kelią pasakojo ji.
Tuomet Reda ėmė mąstyti, kaip savo aistrą padaryti ne tik maloniu užsiėmimu, tačiau taip pat ir oriu pragyvenimo šaltiniu. Išeitį tam ji rado po pokalbio su kolega:
„Vėliau, pasikalbėjus su kolega iš kito miesto, supratau, kad kito kelio nėra, aš turiu kelti kainas. Taip laikui bėgant esu šiame taške, kuriame esu.
Nesu pigiai gaminanti kepėja, bet tikrai nesu ir brangiausia. Visiems neįtiksiu, o mano klientas, kuris pas mane perka, uždirba tiek, kad pas mane gali pirkti.
Visi mes vertiname savo darbą, o kai tai yra iš širdies, neskaičiuojant savo laiko, kokybiškų produktų, gaminys gaunasi pripildytas pozityviomis emocijomis ir išties nepaprastai skanus“, – savo požiūriu dalijosi ji.
Įvardijo tortų kainas
Reda pasakojo, kad anksčiau didžioji dalis jos užsakymų apimdavo tokias šventes, kaip vaikų gimtadieniai, vis tik ilgainiui ji ėmė daugiau gaminti proginius, vestuvinius tortus ir desertus.
Pasiteiravus, su kokiais užsakymais jai įdomiausia dirbti, Reda atskleidė, kad tai – daugiaaukščiai tortai: „Įdomiausia man dirbti su didesniais daugiaaukščiais tortais, kur reikia kūrybos ir yra šiokių tokių iššūkių dekore.“
O paklausta apie kainas, Reda taip pat atskleidė, kiek gali kainuoti jos tortai. Pasak pašnekovės, kainos gali varijuoti priklausomai nuo torto svorio, klientų norų.
„Tortų kainos pas mane yra įvairios, pavyzdžiui, 5 kg tortas gali kainuoti 140 eurų, bet tokio pat svorio gali kainuoti ir 500 eurų, jeigu tai, tarkime, pagal tikras proporcijas pagamintas lėktuvo formos tortas.
Tad visuomet viskas priklauso nuo klientų norų. Jei norų daug ir jie išskirtiniai, už juos teks sumokėti, jei norisi tiesiog skanaus torto, sumokėsite nedaug“, – paaiškino pašnekovė.
Ji pridėjo, kad kartais, paskaičiavus dekoro kainą, klientai pasako Redai, kad ši per didelė, tačiau tokių atvejų pasitaiko retai.
Tiesa, tokiais atvejais Reda pasiūlo klientams išeičių, kurios būtų priimtinos abiem pusėms ir padėtų sutaupyti:
„Būna ir taip, kad kai klientui paskaičiuoju preliminarią kainą už dekorą, jam būna per brangu. Žinoma, tai nutinka retai, nes pas mane besikreipiantys žmonės supranta kokybės kainą.
Į tai reaguoju visiškai palankiai, dažniausiai mes tiesiog sutariame pigesnį dekorą arba būna ir taip, kad klientas mandagiai pasako, kad jam per brangu ir ieškos paslaugos kitur.
Čia aš visiškai nejaučiu jokio nepasitenkinimo ar įžeidimo, tiesiog jam skirtą vietą aš užleidžiu kitam klientui, kuris, dažnu atveju, už brangų tortą dar ir arbatpinigių palieka, nes vertina ir supranta, kiek pastangų ir laiko būna įdėta.
Mano valandos darbo kaina nėra nei 60 eurų, nei 30 eurų net ne 20 eurų, tad nesijaučiu, kad skriausčiau savo klientus.
Tortų ir desertų gamyba man reiškia laisvę, kūrybą, džiaugsmą ir meilę savo darbui, nes tvirtai žinau, kad esu ten, kur turiu būti.“











































































































































































































































































































