Karolina STAŽYTĖ
Tikriausiai kiekvienas, auginantis šunį, yra patyręs jausmą, ką reiškia, kai keturkojis dingsta. Ištaikęs galimybę, pavyzdžiui, išvydęs pravirus namų kiemo vartelius, jis ima ir ištrūksta į laisvę. Kartais pradingėlis grįžta, o kartais laisvės troškimas jam tampa pražūtingas. Tauragiškis Raimondas B. įsitikinęs, kad būtent toks likimas ištiko jo aviganių veislės kalytę Džiarą. Vyras apsidžiaugė, nepraėjus nė parai po šuns dingimo internete pamatęs nepažįstamos Karolinos A. skelbimą, kad į jo augintinę kaip du vandens lašai panaši kalytė rasta ir perduota beglobiais gyvūnais Tauragėje besirūpinančiam veterinarijos gydytojui Tomui Bartušiui. Kupinas laimės vyras nuskubėjo aviganės atsiimti, tačiau veterinarijos gydykloje jos nerado. Veterinaras gynėsi jokio aviganio nesugavęs. Istorija virto mįsle.
Įsiminė operuotą uodegą
M.Mažvydo gatvėje gyvenanti Karolina A. gruodžio 19 d., apie 13 val., prie kaimynų patvorio rado gulintį aviganių veislės šunį. Mergaitei pagailo nelaimėlio, tad ji puolė skambinti beglobių gyvūnų organizacijai „Lesė“, kuri nukreipė skambutį gyvūnų mylėtojui Tauragėje Sigitui Klymantui. Šis buvo išvykęs ir padėti negalėjo, tad patarė susisiekti su beglobiais keturkojais mieste besirūpinančiu Tomu Bartušiu. Veterinarijos gydytojui mergina skambino keliskart. Skambino ir aviganės pasigailėjusi Karolinos kaimynė.
– Atrodė, kad šuo sumuštas. Vangiai ėdė mano padėtą dešrą. Uodega jo kirpta, tokia kvadratinė. Gale plaukai buvo susivėlę. Kai Tomas Bartušis pagaliau atvažiavo, jam pagauti keturkojį sekėsi sunkiai – kalytė vis šiepė dantis ir bėgo. Prikviečiau ją tik aš. Galiausiai veterinaras keturkoję sugavo ir išsivežė. Dar padėkojau, nors mačiau, kad jis savo darbą dirba abejingai, – istoriją nupasakojo Karolina.
Grįžusi į namus, apie rastą aviganę ir jos nuotrauką mergina paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“. Netrukus su ja susisiekė numanomas keturkojės šeimininkas Raimondas B. Abu nutarė, kad M.Mažvydo gatvėje rastas šuo – ryte iš namų kiemo pabėgusi jo Džiara. Išskirtinis kalytės bruožas – operuota uodega.
Atpažino savo šunį
Pasak Raimondo B., iš namų kiemo Džiara pabėgo tos pačios gruodžio 19-osios rytą. Naktimis vyras kiemsargę paleisdavo palakstyti po kiemą. Šeimos nariai girdėjo, kaip tąnakt kalytė lojo, o atsibudę jos neberado. Kiemo vartai buvo praviri. Sėdęs ant dviračio vyras apvažiavo aplinkines gatves, išmaišė tolimesnį Jovarų mikrorajoną. Kol Raimondas šuns ieškojo mieste, jo šeimynykščiai naršė internete. Staiga „Facebook'e“ jie aptiko Džiaros nuotrauką ir skelbimą, kad ji rasta ir šiuo metu glaudžiasi pas veterinarijos gydytoją T.Bartušį.
– Susisiekiau su skelbimo autore Karolina. Iš jos pasakojimų ir nuotraukos supratau, kad tai mano kalytė. Trečdalis jos uodegos amputuota. Nuskubėjau pas Tomą Bartušį, bet ten atsimušiau lyg į sieną. Veterinaras tvirtino jokios aviganės negaudęs ir niekuo padėti negalintis. Tikino, kad tądien jis į namus parsivežė tik vieną mišrūną. Likau it musę kandęs. Kaip taip gali būti? Tai kur dingo aviganė iš M.Mažvydo gatvės? Ar neturėtų sugautas beglobis šuo būti karantinuojamas 14 dienų? Aš tik noriu žinoti tiesą: vis dar laisvėje mano šuo ar užmigdytas? Jei užmigdė, tai užmigdė, gal sužeista buvo. Jei pabėgo, tai pabėgo. Ieškosiu. O dabar kaip skradžiai žemę pradingo. Man tik teisybės reikia – nieko nekaltinu, – retorinius klausimus vieną po kito pylė Džiaros šeimininkas.
Utilizavo ne aviganę, o mišrūną
Pakalbintas T.Bartušis išdėstė tą pačią istoriją, kokią pateikė Raimondui B. Gruodžio 19 d. į gydyklą teigė parsivežęs ne aviganių veislės kalytę, o mišrūną patiną, kurio uodega nebuvo operuota.
– Juk skiriu, kur patinas, o kur ne. Ir veisles atpažįstu. Koks mišrūno likimas? Pagal Gyvūnų gerovės įstatymą jo karantinuoti negalėjau, nes šuo kentė skausmus. Matyt, buvo partrenktas mašinos: ėjo virsdamas, buvo nušašęs, suvargęs. Iškart atlikau eutanaziją, – tikino T.Bartušis.
Nors pateikti statistikos, kiek beglobių gyvūnų pagal sutartį su Tauragės miesto seniūnija šiemet sugauta ir karantinuota, veterinaras negalėjo, pabrėžė, kad kartais trijų iškvietimų sulaukiantis ir per dieną. Anot jo, dauguma beglobių šunų – utilizuojami.
– Kartais išlaikau beglobį ir mėnesį. Visko būna. Supraskite, šių pareigų – gaudyti ir karantinuoti keturkojus nelabai kas nori imtis. Įkainiai maži, per mažos ir darbų apimtys. Tad kasmetiniuose konkursuose kitų rajonų įstaigos ar veterinarai dalyvauti nenori, – aiškino T.Bartušis.
Reikalavimų patalpoms nebuvo
Teko girdėti, kad kiti veterinarijos gydytojai apie neva kasmet skelbiamus konkursus nieko nėra girdėję, o šių metų gegužę priimtas naujas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas dėl reikalavimų gyvūnų globėjams ir globos namams patvirtinimo, daugiau reikalavimų numatoma ir beglobių gyvūnų karantinavimui skirtoms patalpoms. Tauragės veterinarijos gydytojai nuogąstauja, galbūt tokių T.Bartušis neturi? O neturint tinkamų patalpų nėra vietos ir karantinavimui, tad lengvesnis kelias – gyvūną sunaikinti? Utilizuoji – gauni mokestį už paslaugą.
– Naujasis įsakymas įsigaliojo neseniai – anksčiau Tomo Bartušio patalpų netikrindavome. Nebūdavo joms reikalavimų. Tomo jau klausėme, ar kitąmet jis ketina pratęsti sutartį su seniūnija. Jei jis apsispręs teigiamai, registruosim jo veiklą ir įtrauksim veterinarijos gydyklą į kontrolės planus. Tomas – normalus žmogus. Turi ir dabar jis tinkamas tas patalpėles. Neturėjome niekuomet jokių nusiskundimų dėl jo. Keista ši istorija. Jei dingusio šuns šeimininkai į mus kreipsis, atliksim tyrimą, – situaciją įvertino Tauragės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojas-valstybinis veterinarijos inspektorius Vaidotas Gudžiūnas.
Seniūnas: kalti šeimininkai
Anot Tauragės miesto seniūno Virginijaus Žiliaus, kasmet beglobių gyvūnų gaudymo, karantinavimo ir utilizavimo paslaugas iš T.Bartušio siūloma perimti kitiems veterinarams, tačiau niekas nenori. Darbo valandos – nenormuotos. Dažnai į iškvietimus reikia reaguoti naktį.
Štai Jurbarko savivaldybė pati įsigijo karantinavimui skirtas patalpas, komunalinio ūkio įstaigoje pasamdė su beglobiais gyvūnais dirbantį žmogų. Jurbarkas turi sudaręs sutartį su Kauno regiono gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba „Nuaras“. Kodėl mums to neišbandžius?
– Jau bandėm. „Dunokai“ rūpindavosi beglobiais gyvūnais. Sistema neveikė, – patikino V.Žilius.
Seniūnas gynė T.Bartušį ir linkęs kaltinti keturkojų šeimininkus, kurie nesugeba prižiūrėti augintinių.
– O kas būtų, jei iš kiemo pabėgęs šuo kam įkąstų? Kiek už tai nubaustų šeimininkų žinote? Beglobius reikia gaudyti, kitaip Tauragė virs Bangladešu. Žinoma, tai reikia atlikti pagal reikalavimus. Pasidomėsiu šia istorija, – garantavo V.Žilius.
Anot jo, jei dingsta augintinis, šeimininkas per dvi dienas turi apie tai informuoti seniūniją, T.Bartušį ir paskelbti viešai.
Vėliau paskambinęs seniūnas informavo kalbėjęs su T.Bartušiu ir išsiaiškinęs, kad penktadienį vienas gyvūnas veterinarijos gydykloje buvo utilizuotas. Priežastis – šuo buvęs senas ir agresyvus. Anot Raimondo B., jo dingusiai kalytei buvo septyneri metai. Ji nebuvusi agresyvi.
Pasak seniūno, per metus Tauragės mieste sugaunama apie 300 beglobių keturkojų. Dauguma jų – sunaikinami.
