Turbūt visi turi kokią istoriją apie „padauginusį dėdę“, kuris ima daryti nesąmones giminių susitikime ar kokiame gimtadienyje. Aš tokios neturėjau iki savo vestuvių dienos. Tos vienos vienintelės dienos, kurios laukiau spurdančia širdim.
Susituokėme prieš kiek daugiau nei metus, bet dar iki dabar prisimenam viską ir turbūt, kaip ten sako, atsiminsim „iki grabo lentos“.
„Norėjau prasmegti į žemę“
Į šventę su vyru kvietėme šeimą, artimiausius draugus – tuos, kuriuos tikrai norėjome matyti šventėje, nedarėme kilometrinio sąrašo vien tam, kad susirinktų labai daug žmonių. Visada norėjome jaukios, šiltos ceremonijos ir šventės, su tais žmonėmis, kurie mums svarbiausi.
Iškart pažymėsiu, kad mano teta, dėdės žmona, mirė prieš kelerius metus, tad jis į šventę atvyko vienas. Šiaip – labai ramus žmogus, nagingas, tvarkingas, kiek jį matydavau, alkoholio dažnai nevartoja, dabar kai pagalvoju – iki vestuvių niekada nebuvau mačiusi jo per daug išgėrusio.
Na, bet vestuvėse kažkaip atsileido vadelės, šampano taurę gėrė vieną po kitos, kai jau susirinkome kavinėje, „į trasą“ iškeliavo ir stiprūs gėrimai. Dar vyras kalbėjo su juo, kad gal metas pristabdyti, nes tokiais tempais nesulauks šventės pabaigos.
Viskas būtų gerai, jei jis išgėręs nebūtų pradėjęs dalintis su visais savo gyvenimo istorija. Užsimanė pasakyti tostą, atsistojo, kažką ten palinkėjo (šitos dalies net nepamenu, nes po to laukė „bomba“) ir tada kaip pradėjo kalbėti...
Apie savo jaunystę, visokias nostalgijas, o tada pradėjo kloti visas detales apie moteris, kurias mylėjo ar su kuriom buvo, kaip dabar susitikinėja su tokia vietine moterim (iš nedidelio miestelio). Ir tada rėžė kažką panašaus, kad lovoj nė vienas nėra per senas ir bet kokio amžiaus vyras gali patenkinti moterį, pradėjo žarstyti vyrui patarimus.
Norėjau prasmegti į žemę, galvojau sprogsiu iš pykčio, o dar labiau iš gėdos. Visi tik susinepatogino, pradėjo dairytis vienas į kitą, aš išraudau kaip burokas, net per visą makiažą pasimatė, kokia raudona esu. Dabar galvoju, gerai, kad jau buvo vakaras ir greitai draugai palydėjo jį miegoti į vietą, kur buvo apsistojęs.
Po šito išstojimo nežinau, turbūt visi priėjo paklausti, kaip aš, draugės ramino, kad nėra čia ko gėdytis – juk visi savi. Geriausia, kad visi tai nuleido juokais. Kai visi aplink pradėjo juoktis, tada ir patys pagalvojom: gal nėra čia taip baisu, kaip atrodė iš pradžių.
Tai ir dabar, praėjus daugiau nei metams, susitikę su draugais juokiamės ir per gimtadienius kas nors, užsinorėjęs pajuokauti, taria kokį panašų „tostą“. Dabar galvoju – per vestuves tai atrodė kaip pasaulio pabaiga, sugadinta šventė, gerai, kad nesu labai jautri ir neužsidariau kokiame tualete apsiverkusi. Užtat dabar turim iš ko smagiai pasijuokti.
Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, nežinau, ar būčiau kvietusi dėdę, jei būčiau žinojusi, kad laukia toks išstojimas prieš visus. Turbūt kviesčiau, bet prieinamo alkoholio kiekį gerokai apribočiau.
Labiausiai noriu tikėti, kad ne viena esu su tokia patirtimi, kažkas kitas vestuvėse irgi yra girdėję ir nešvankių juokelių, ir tostų ne į temą, ir taip toliau... O ką dar noriu pasakyti, tai gerai pasvarstykit, ar neturit tokių žmonių, kurie gali padaryti tokį šou – jei įtariat, kad taip gali būti, pasaugokit save ir savo nervus ir apgalvokit, ar tikrai tokį kviesti.
Autorė: skaitytoja Audra
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
