„The Independent“ žurnalistas Ian D. Robinson pasakoja apie savo viešnagę Afganistane ir susitikimą su Talibano atstovu. Pirmąją dalį rasite čia
- Vakaruose mes įsivaizduojame, jog talibai blogi“, - pasakiau pašnekovui.
- Žinoma - jis linktelėjo galva – buvo ir blogų. Kaip ir bet kurioje kitoje vyriausybėje. Tačiau 95 procentai buvo geri. Lyderiai tikrai buvo geri, bet juk neįmanoma žinoti, ką daro kiekvienas žmogus. Ar prezidentas Karzai žino, ką daro kiekvienas žmogus?
- Bet kaip apie afganų moteris, kurios negalėjo nei dirbti, nei mokytis?
- Tai netiesa. Jos negalėjo eiti į islamo mokyklas, madrassas. Tačiau kol vilkėjo burkas jos galėjo dirbti. Kitu atveju turėjo likti namie.
- Tačiau kaip dėl draudimo moterims vilkėti šviesias kojines bei lakuoti nagus?
- Netiesa, netiesa – griežtai nukirto pašnekovas.
Panašiai tęsėsi visas pokalbis – kiekvienas negatyvus dalykas, kurį man teko girdėti, kiekvienas net ir man žinomas islamo įstatymas, kurį aš minėjau, buvo paneigtas. Pasak talibo, vyrams buvo leidžiama skustis, o įkalinimai dėl to, jog vyrai neturėjo ilgų barzdų, tebuvo Vakarų propaganda. Pasak pašnekovo, talibų lyderiai puikiai išmanė Koraną ir visada juo vadovavosi.
Net ir egzekucijos futbolo varžynų metu Ghazi stadione, pasak jo, tebuvo mitas. „Ne, niekada negirdėjau, jog tai būtų įvykę. Kartais, tiesa, priešingų komandų žaidėjai tarpusavyje susipešdavo“.
Greitai abu buvome susierzinę ir sutrikę, nes abu tikėjomės, jog kitas išvys dalykus taip, kaip juos matome mes. Pajutau, jog vertėjaujančio Ali balse pasigirdo įtampa. Sutrikau – ar, „gėdos ir garbės“ sąvokų paženklintoje Afganistano kultūroje, mano klausimai jam nepasirodys kaip įžeidimas šeimos draugui?
- Kaip dėl trijų pagalbos darbuotojų, moterų, žmogžudystės Lowgare? – išdrįsau pateikti paskutinį klausimą, prisimindamas trijų moterų, kanadietės, britės ir amerikietės, nužudymą, kuomet jas išlaipino iš mašinos netoli nuo Kabulo ir nušovė drauge su afganu vairuotoju - Talibanas prisiėmė atsakomybę, tačiau kaip tie, kurie vadina save kovotojais dėl islamo, galėjo nužudyti neginkluotas moteris? Moteris, kurios atvyko padėti vargstantiesiems. Kaip jie galėjo pasielgti šitaip?
- Jų žudikai nepriklausė talibanui. Jas nužudė nusikaltėliai, kurie pasiskelbė talibais. Juk bet kuris gali pasiskelbti talibano kovotoju!
Mažasis berniukas pajutęs augančią įtampa, paspruko nuo pašnekovo kelių ir nubėgo į kiemą žaisti su sulūžusiu aitvaru.
- Be to, pratęsė vyriškis, - jos nevilkėjo burkų. O tai – islamiška šalis.
- Abejoju, ar jos vilkėjo trumpus sijonėlius bei maudymosi kostiumėlius! – pastebėjau, jog Ali paskutinės mano frazės neišvertė. – be to, ar tai tikrai pakankama priežastis jas nužudyti?
Kelias minutes sėdėjome tyloje, sriūbčiodami paskutinius šaltos arbatos gurkšnius.
„Pone Iranai, jei neturite daugiau klausimų, gal galime eiti? – nedrąsiai paklausė Ali.
- Žinoma, - sutikau – tikriausiai to pakaks.
Atsistoję paspaudėme vienas kitam rankas. Talibo pyktis ir įtampa, atrodė, pradingo. Jis šypsojosi – manęs jis nelaikė blogu. Tiesiog buvo akivaizdu, jog mūsų požiūriai nesuderinami, tad kiekvienas tiesiog turėjo pripažinti, jog gimėme skirtinguose pasauliuose.
Arbatinėje manęs laukė Ali. Išlydėdamas jis pridūrė:
- Daugelis tikrai nelaikė talibų blogais. Lyderiai netgi norėjo daugiau laisvės visiems afganams.
Jis papasakojo, kaip mulos norėjo, jog Afganistane atsirastų televizija bei internetas, jog būtų šviečiamos moterys bei šalį pasiektų užsienio investicijos. Tačiau tikrąją valdžią turėjo kareiviai, neapsišvietę vyrai, užaugę pabėgelių stovyklose, kurie niekada nesimokė ir neskaitė netgi Korano ir kurie pasižymėjo pačiomis radikaliausiomis pažiūromis. Mulos žinojo, jog niekada nesusilauks jų palaikymo ir tiesiog nenorėjo būti nuversti ir linčiuoti.
Kad ir kaip bebūtų, po kelių mėnesių praleistų Afganistane, man pradėjo atrodyti, jog talibų valdymas nebuvo visiškos tamsos ir teroro metas. Taip tai buvo pilkas, tačiau tikrai ne vien tik juodas periodas.
- Tashakor Ali-jan, - padėkojau – tai buvo įdomus pokalbis.
- Nėra už ką. Ir beje, prašau, niekam nesakykite, ką sutikote šiandien ir kaip jį sutikote.
- Žinoma, - sutikau.
- Ir, galbūt, neateikite čia kelias dienas. Paskambinsiu, kuomet bus ramiau. Gerai?
- Kaip pasakysi, Ali. – mes paspaudėme rankas.
Jis niekada nepaskambino.
