Mamos netekau prieš pat šventas Kalėdas. Viskas įvyko taip greitai ir netikėtai, kad net nesuvokiau, jog vieną dieną dar kalbėjomės ir planavome Kūčių vakarienę, o po kelių dienų aš jau stovėjau prie jos urnos.
Tada nebuvo ašarų – daug nerimo, jaudulio dėl atsisveikinimo ceremonijos, visko tiek prisikaupė, kad dariau dalykus, kuriuos tą akimirką privalėjau. Nebuvo tada ašarų ir gedulo. Jis atėjo gerokai vėliau.
Gedulas ir suvokimas, kad daugiau niekada mama neatsilieps telefonu ir pati man nepaskambins, kad nebeparašys žinutės su priminimu, kaip mane myli, trenkė pavasarį, besiskleidžiant pirmiesiems pumpurams.
Kreipiasi į visus
Kai ėmė skleistis kaštonai, prisiminiau, kaip kažkada parke su mama vaikščiojau. Kai sužydėjo ievos, prisiminiau, kad tas svaigus kvapas visada patiko mano mamai. O kai mamos dienos išvakarėse priklaupiau prie kauburėlio kapinėse, pradėjau verkti kaip vaikas.
Verkiau viena tyliose kapinėse, bandžiau atkurti pokalbius, prisiminti mamos balsą, žodžius – man jų taip reikės! Na ir kas, kad esu pati mama, na ir kas, kad esu suaugusi, bet mamos kiekvienam iš mūsų reikia čia ir dabar. To saugumo ir užuovėjos, kurią suteikia tik mamos rankos ir širdis.
Jei tik galėčiau bent akimirkai atsukti laiką atgal, jei tik galėčiau atvažiuoti pas mamą papietauti, išgerti kavos, aš šią akimirką būčiau ten. Numočiau ranka į visą skubėjimą, darbus, lėkimą – tiesiog skirčiau bent valandėlę laiko savo mamai, kurios jau nebeturiu.
Apkabinkit, prisiglauskit, pasakykit, kad mylit ir niekada, prašau, niekada neskaudinkit savo mamų, nes tik netekę suprasite, kad tai brangiausias žemėje žmogus!
Autorius: skaitytoja Vilma
