Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2018.12.27 12:00
Kristina Mališauskienė filmavimo Sankt Peterburge atkurtame Gintaro kambaryje metu (Asmeninio archyvo nuotr.)

Kristina Mališauskienė filmavimo Sankt Peterburge atkurtame Gintaro kambaryje metu (Asmeninio archyvo nuotr.)

Dizainerė Kristina Mališauskienė šiuo metu kuria kostiumus roko operai „Romeo ir Džuljeta“, o neseniai dirbo komandoje, kuri rengė įžymiają Helen Mirren, kūrusią Jekaterinos II vaidmenį JAV televizijos HBO Vilniuje filmuotai dramai apie Jekateriną II. Aktorei reikėjo pasiūti 40 prašmatnių kostiumų!

Vis dėlto su Kristina susitikome pasikalbėti ne apie jos darbą kino industrijoje. Prieš porą metų ji buvo pakviesta skaityti paskaitą apie stilių regėjimo negalią turinčių moterų auditorijai. Dizainerė sako, kad tas susitikimas jos gyvenime padarė didelę įtaką. Jei kas nors vėl suplanuotų panašų projektą, Kristina mielai prisidėtų, nes jai rūpi, kad tokie žmonės jaustųsi gerai. Kristina užsimena ir apie projektą, kuris kol kas tėra planuose – drauge su Egle Jakužyte, kuriančia akliesiems leidinius Brailio raštu, ji norėtų išleisti knygą apie stilių, aprangą ir estetiką.

REKLAMA

Pokalbis apie stilių – su aklosiomis

Prieš porą metų Kristina buvusios dėstytojos iš Vilniaus dailės akademijos kvietimu dalyvavo projekte, kuriame regos negalią turinčioms merginoms ir moterims skaitė paskaitą apie stilių. Projekto dalyvės susirinko iš visos Lietuvos, praėjusios nemažą atranką. Pusdienį trukusiame renginyje taip pat buvo kalbama apie šukuosenas, kitus grožio ir estetikos dalykus.

Iki tol dizainerei nebuvo tekę bendrauti su aklaisiais, todėl iš pradžių ji jautėsi šiek tiek nejaukiai. „Pirmiausia klausiau, kas joms pačioms įdomu, kuo galiu joms padėti. Susirinkusios moterys sakė, kad joms reikia patarimų, kaip atrodyti „normaliai“, neišsiskirti iš minios, norėjo suprasti, kas joms tinka“, – pasakoja dizainerė.

Kristina pastebėjo, kad į renginį susirinkusios merginos ir moterys buvo apsirengusios paprastai, kukliai. Buvo matyti, kad stilius joms nėra prioritetas. Jų pačiu teigimu, išsirinkti drabužius dažniausiai padeda tėvai. Viena akla mergina, augusi su tėčiu, sakė, kad jam jos apranga niekada nerūpėjo – nupirkdavo džinsus ir neklausė, ko ji pati norėtų. Vyresnėms moterims drabužius nusipirkti padeda draugės ar globojantys asmenys. „Globotojai su savo globojamosiomis susibičiuliauja ir dažniausiai labai panašiai atrodo, nes tada vieno žmogaus skonis būna padalintas dviem“, – sako dizainerė.

REKLAMA

Kristina su moterimis kalbėjosi ir apie makiažą: „Paprašiau, kad jos tiesiog paliestų savo veidus – pajaustų, kur yra kakta, skruostai. Supratau, kad dauguma tai darė pirmą kartą, nes jos tiesiog savęs nepažįsta ar nepriima. Kita užduotis turėjo būti paliesti kito žmogaus veidą, kad pajustų skirtumus, bet aš to nebesiūliau, pirmam kartui to būtų buvę per daug.“

Kristina Mališauskienė (Naglio Bieranco nuotr.)

Kristina Mališauskienė (Naglio Bieranco nuotr.)

Svarbiausia – psichologinis komfortas

Nors paskaitos dalyvės norėjo išgirsti patarimų, kaip rengtis, Kristina sako, kad svarbiausia – ne drabužiai: „Pirmiausia negalią turintiems žmonėms reikalinga psichologinė pagalba. Jie turi atrasti save, išmokti atsipalaiduoti, pasitikėti savimi, tada su bet kokiais drabužiais jausis gerai. Aš pati, sutikusi neįgalų žmogų, net nepastebiu, kaip jis apsirengęs, bet matau, kad jis jaučiasi nejaukiai, lyg slepiasi. Taip pat būtų naudinga šiuos žmones pamokyti taisyklingos laikysenos, grakščiai, nesikūprinant judėti, tai taip pat kompensuotų vieną ar kitą trūkumą“, – sako dizainerė.

Kristina sako, kad panašios paskaitos, užsiėmimai, kuriuose regos negalią turintys žmonės gautų žinių apie stilių, estetiką, taip pat labai reikalingi: „Šie žmonės nėra mados sekėjai, neturi poreikio kiekvieną sezoną keisti aprangą, todėl nesunku jiems padėti susikomplektuoti jiems tinkančių komfortiškų drabužių. Tokia apranga leistų patogiau jaustis, labiau pasitikėti savimi.“

REKLAMA

Dizainerė nori paskatinti organizacijas imtis panašių projektų ir tikina, kad specialistų, kurie norėtų juose dalyvauti, tikrai atsiras. Be to, organizacijos galėtų išnaudoti ir kitas, nieko nekainuojančias galimybes. Pavyzdžiui, Vilniaus kolegijoje rengiamiems būsimiesiems kirpėjams reikia modelių – regos negalią turinčius žmones jie tikriausiai mielai priimtų apsikirpti, nusidažyti plaukus, tik reikia susisiekti ir susitarti.

Drabužį vertina lytėdami

Kristinos nuomone, nematantiems žmonėms būtų naudinga rengti praktinius užsiėmimus, kuriuose jie susipažintų su tam tikrais aprangos elementais, pavyzdžiui, pasimatuotų keletą švarkelių, palygintų, kuo skiriasi jų kirpimas, suprastų, kas yra minkšti ar statūs petukai. Panašiai būtų galima supažindinti su įvairiais audiniais – paruošti audinių atraižėlių ir, jas liečiant, aiškintis, kuo skiriasi šilkas, medvilnė, vilna, kiti audiniai. Tokia patirtis tikrai padėtų pasirenkant drabužius.

„Regos negalią turintys žmonės turi labai stiprų lytėjimo pojūtį, jie drabužį, jo kirpimą, formą, faktūrą analizuoja lytėdami. Mes į tai nekreipiam dėmesio, vertiname tik akimis – gražu arba negražu, o jų vertinimas yra kitoks – malonu ar nemalonu. Iš jų galėtume to pasimokyti“, – sako Kristina.

REKLAMA

Ji pati po susitikimo pradėjo kitaip rinktis drabužius: „Pirmiausiai liečiu audinį, siūles, stengdamasi suprasti, ar su drabužiu jausčiausi komfortiškai. Pavyzdžiui, būna tokių šiurkščių siūlių, kad tokį drabužį dėvėti tikrai nebūtų malonu.“

Padėjo įveikti tamsos iššūkį

Kristina sako dažnai pagalvojanti, kaip vienomis ar kitomis situacijomis jaučiasi neregintys žmonės. Ypač stiprų išgyvenimą ji turėjo praėjusiais metais Peru, gavusi kelionės palydovo užduotį oloje, aklinoje tamsoje, rasti išėjimą.

„Vos įžengus į olą mane ištiko panika, todėl apsisukau ir grįžau atgal. Tada, stovėdama prie įėjimo, pagalvojau apie aklus žmones, visą laiką gyvenančias tamsoje – jiems tai kasdienybė, o mano žygis aklinoje tamsoje truks gal tik penkiolika minučių. Nusiraminau, įveikiau save, ir buvau tokia laiminga! Kai pamačiau šviesą, galvojau: kaip jie norėtų ją pamatyti. Šis atvejis buvo vienintelis toks ryškus ir konkretus, kai aš šimtu procentų buvau jų vietoje. Bet šiaip beveik kasdien pagalvoju: kaip rinkčiausi drabužius, jei būčiau jų vietoje? Ar man tiek daug jų reikėtų, jeigu nematyčiau? Tokios mintys man iš karto leidžia susivokti, kad man tikrai tiek daug nereikia“, – sako pašnekovė.

Mažiau yra geriau

Kristina mano, kad Lietuvoje, kaip ir visose posovietinėse šalyse, aprangai skiriama per daug dėmesio: „Pas mus labai svarbu „gerai“ atrodyti. Kada mes to nusikratysim? Man tenka dirbti su užsieniečiais – anglais, vokiečiais, australais, ir pastebiu, kad jie tokio komplekso neturi, jiems nereikia tiek daug drabužių, jie nekeičia jų kiekvieną sezoną. Dabar plinta nauja mada – mažiau yra geriau, svarbiausia – komfortas ir estetinis vaizdas. O į moteris su aukštakulniais užsieniečiai žiūri kaip į kosmonautes – tai tiesiog nesaugu, ypač tokiu metų metu.“

REKLAMA

Per artėjančias šventes Kristina taip pat siūlo nepersistengti – rengtis komfortiškai ir nesistengti atrodyti taip, kaip visi. O kaip dėl makiažo? „Geriausias makiažas – spindinti oda, šypsena. Geriau pailsėti, išeiti su drauge pasivaikščioti gryname ore negu ką nors tepti ant veido“, – pataria Kristina.

Straipsnio autorius: Sigita Inčiūrienė

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Kaip išsirinkti kokybišką medų
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Tragedija Balsio ežere: nuskendo du vaikai
DABAR RODOMA
Braškių katastrofa: nespėja skinti
DABAR RODOMA
Nufilmavo krušą: gabalai kėlė pavojų
DABAR RODOMA
Šalčiūtė apžvelgė kauniečių pamėgtą vietą: čia vykdavo erotikos vakarėliai
DABAR RODOMA
Kraupus radinys Pučkorių parke
REKLAMA
Kūdikių gestų užsiėmimą veda ankstyvojo ugdymo pedagogė, kūdikių gestų kalbos specialistė Gintautė Sinkevičienė (dešinėje). Danutės Jurevičienės nuotr.
Ar yra nors viena mama ar tėtis, kurie, sūpuodami savo verkiantį vaikelį ir negalėdami jo nuraminti, nėra klausę savęs: „Kaip sužinoti, kas jam yra?“ Dar 1880 m. JAV ...
Aistė žinojo, kad kūdikis gali gimti turėdamas Dauno sindromą, bet džiaugėsi nuostabiu laukimu. (nuotr. asm. archyvo)
Kalbėdama trimečio Ariano mama Aistė nepaliauja šypsotis. Moteris pasakoja, kad pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu ji vis dėlto tryško ne visuomet. Sužinojusi, jog kūdikis gali ...
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė sako, kad tėvai ne veltui jai davė tokį vardą – gyventi ramiai Audrai nėra lemta. Likimas jai negaili iššūkių, o ji ...
Jubiliejiniame renginyje neapsieita be fejerverkų. Aldonos Milieškienės nuotr.
Daugiau kaip 500 žmonių vienijanti, bendroms veikloms telkianti Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 30-metį. Draugijos pirmininkė Zita Kviklienė į šventę ...
Andriaus Lamausko nuotr.
Skaitytojų klausėme, kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią. Apklausoje dalyvavo 166 žmonės. Beveik pusė – 43,9 proc. – dalyvavusiųjų ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų