„Atrodė, kad gyvenimas užsiveria, bet tada supratau, kad dėl savo šeimos negaliu pasiduoti“, – sako ji.
Pirmieji išbandymai
Ritos sveikatos problemos prasidėjo dar paauglystėje. Sulaukusi vos šešiolikos ji atsidūrė ligoninėje dėl silpnos širdies.
„Tada prasidėjo mano gyvenimas tarp gydytojų ir procedūrų. Iš viso patyriau dešimt operacijų. Kartais atrodydavo, kad ligoninės sienos – tai tikrieji mano namai“, – pasakoja moteris.
Nepaisydama sveikatos bėdų, Rita stengėsi gyventi aktyviai. Ji sportavo, dirbo, rūpinosi šeima. Tačiau organizmas vis primindavo, kad ribos yra, ir laiku neatpažinti simptomai ilgainiui virto dar sunkesniais iššūkiais.
Prisidėjo diabetas, kuris smarkiai paveikė jos kasdienybę – reikėjo nuolat stebėti cukraus kiekį kraujyje, laikytis griežtos dietos ir gyventi su nuolatiniu nuovargiu. Vėliau ėmė retėti kaulai – gydytojai nustatė osteoporozę.
O tada pasipylė dar keistesni ir sunkiau paaiškinami simptomai. Rita vis dažniau skundėsi maudimu šone, nuolatiniu nuovargiu, kurio nepaaiškino net diabetas. Kūnas tarsi ėmė priešintis – atsirado uždegiminiai skausmai nugaroje, svoris pamažu krito, nors mityba beveik nesikeitė.
„Pastebėjau kraujo pėdsakų šlapime, bet iš pradžių pagalvojau – gal šlapimo takų infekcija, gal nuovargis. Tačiau simptomai nesitraukė, o silpnumas tik augo“, – prisimena ji.
Skaudi diagnozė
Simptomai, kuriuos ilgą laiką Rita ignoravo arba priskyrė nuovargiui ir senesnėms ligoms, galiausiai išdavė, kad su jos organizmu vyksta kažkas negero.
Prieš metus Rita išgirdo diagnozę, kurią prisimena kaip juodžiausią savo gyvenimo dieną. Jai buvo patvirtintas trečios stadijos inkstų vėžys.
„Tai buvo tarsi smūgis į paširdžius. Atrodė, kad viskas griūva. Vien tik mintis, kad galiu palikti savo šeimą, buvo nepakeliama“, – atskleidžia pašnekovė.
Rita prisimena, kad po diagnozės teko išgyventi ir psichologiškai sunkų laikotarpį:
„Buvau iš tikrųjų apimta nevilties. Atrodė, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Bet po kelių dienų pasakiau sau, kad privalau toliau stotis ant kojų, o mano kova dar tik prasideda.“
Chemoterapijos išbandymai
Prasidėjus chemoterapijai, moters laukė tikras išbandymas.
„Pirmi kartai buvo baisūs. Pykino, svaigo galva, jėgų nebuvo net pakilti iš lovos. Rankos drebėjo, burnoje jautėsi metalo skonis, viską slėgė nuolatinis nuovargis“, – pasakoja Rita.
Po kelių kursų plaukai ėmė kristi kuokštais: „Vieną rytą prabudau, pažiūrėjau į pagalvę ir pamačiau, kad didelė jų dalis liko ten. Pažiūrėjau į veidrodį ir susigraudinau.
Tačiau turėjau didelį šeimos palaikymą. Jie sakė, kad mylės mane tokią, kokia bebūsiu. Tai buvo didžiausias mano palaikymas“.
Pasak jos, chemoterapija ne tik naikina ligą, bet ir pakeičia patį žmogų. Ji sako, kad su kiekviena lašeline taip pat pradėjo kitaip vertinti gyvenimą. Net paprasčiausia galimybė išeiti į kiemą ir pakvėpuoti oru tampa brangi ir ypatinga.
Atskleidė, kaip dabar gyvena
Šiandien Rita gyvena su nuolatiniu skausmu – tenka leistis vaistus, nuolat sekti sveikatos rodiklius, kovoti su silpnumu.
„Kartais atrodo, kad kūnas nebeturi jėgų, bet siela vis dar trokšta gyventi“, – sako ji.
Didžiausia atrama Ritai visada buvo šeima – artimiausi žmonės, kurie nepaleido jos rankos nei ligoninės palatoje, nei sunkiausiomis naktimis namuose. Ji sako, kad būtent jų buvimas šalia padėjo išgyventi tai, kas atrodė nepakeliama.
„Kai matai, kad tavo artimieji tiki tavimi ir laukia, atsiranda jėgų keltis net tada, kai norisi tik gulėti. Jie suteikia prasmę viskam, kas vyksta“, – dalijasi Rita.
Moteris tiki, kad viltis slypi mažose pergalėse: „Kartais pergale tampa vien tik tai, kad šiandien galėjau nueiti į virtuvę, pati pasigaminti arbatos. Kitą kartą – kad išeinu į lauką ir pasimėgauju saule. Tokie paprasti dalykai tampa stebuklais.“
Ji pabrėžia – svarbu nesuskaičiuoti, kiek dar išbandymų laukia, bet susitelkti į tai, ką gali padaryti šiandien.
Siunčia patarimą visiems
Rita sako, kad visų sunkumų akivaizdoje svarbiausia – neprarasti tikėjimo, kad gyvenimas gali ir vėl nušvisti.
„Noriu pasakyti visiems – nenusiminkite, kad ir kokia diagnozė būtų. Pesimizmas nieko nepakeis“, – pabrėžia ji.
Pasak moters, net tada, kai atrodo, kad nebėra už ko laikytis, svarbu išsikelti bent mažą tikslą – atsikelti iš lovos, nueiti į lauką, išgerti arbatos su artimu žmogumi.
„Rytas vis tiek ateina. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes pasirinksim atsikelti bei eiti, ar pasiduosim tamsai“, – teigia pašnekovė.
Ji tiki, kad kiekvienas žmogus turi savo priežastį, dėl kurios verta kovoti. Vieniems tai yra šeima, kitiems – svajonė ar net nedidelis noras dar kartą pamatyti jūrą ar užuosti pavasario kvapą.
„Svarbiausia – atrasti tą priežastį, kuri įkvėptų judėti pirmyn. Kai turi už ką gyventi, net ir sunkiausia diena tampa įveikiama“, – pabrėžia ji.
Ritos istorija – tai priminimas, kad gyvenimas, net ir lydimas ligų bei skausmo, gali būti pilnas prasmės. Jos žodžiais, kova su vėžiu nėra tik fizinė – tai ir dvasinis išbandymas, kuris moko dėkingumo už kiekvieną naują dieną.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!