65-erius metus Juozas ir Joana eina susikibę už rankų: laimės receptas slypi paprastume

65 metai kartu – nuo tos dienos, kai vienas kitam ištarė taip. Tokią santuokos sukaktį birželio 5-ąją minėjo Juozas ir Joana Rupšiai, gyvenantys Vilkyškiuose. Šešiasdešimt penktosios vestuvių metinės dar vadinamos geležinėmis vestuvėmis.

Geležis pasižymi tvirtumu ir kietumu, tad geležinių vestuvių sukaktis liudija sutuoktinių tarpusavio santykių tvirtumą. Tvirtu jų ryšiu, gražiais tarpusavio santykiais, pagarba ir dėmesiu vienas kitam nepaliauja gėrėtis vaikai, anūkai, proanūkiai.

„65 metai didelių švenčių ir mažų kasdienių, malonių rūpesčių bei pokalbių. 65 bendro gyvenimo metai. 3 vaikai, 7 anūkai, 11 proanūkių. Mūsų seneliai – mūsų turtas. Didžiuojamės labai“. Taip apie savo senelius, pasidalijusi gražiomis jų nuotraukomis, kuriose jie prieš 65 metus ir dabar, socialiniame tinkle rašo tauragiškė Rita Kuperskienė.

Ji „Tauragės žinioms“ ir papasakojo apie savo senelių gyvenimą, mat žurnalistei su jais pasikalbėti jau būtų sudėtinga. J. Rupšiui rugpjūtį sueis 86-eri, J. Rupšienei gegužės 19-ąją suėjo 87-eri. Senelių atmintis jau šlubuoja, tačiau anūkė apie jų gyvenimą gali papasakoti daug. Ji atmintyje saugo daugybę senelių papasakotų istorijų:

– Senelis Juozas gimęs Šilalės rajone. Senelio mama pagimdė 12 vaikų ir mirė būdama 37-erių. Išgyveno tik 4 vaikai – 3 sūnūs ir dukra, visi kiti mirė susirgę džiova. Vėliau senelio tėtis dar buvo du kartus vedęs. Būdamas šešerių, senelis tarnavo pas ūkininką. Kartą, ganydamas gyvulius, užsižaidė, ir gyvuliai nuėdė javus.

Tai ponas vakarienės metu liepė seneliui duoti antrą avies kojos pusę, kad geriau ganytų. Būdami vaikai užtverdavo žydams kelią ir prašydavo pinigų.

Senelis mums, anūkams, pasakodavo, kad karo metu lėktuvai bombarduodavo namus, o po to rinkdavo kaimynų kūnus. O mes, vaikai, klausydami verkdavome, prie pečiaus susėdę.

Babytė atsimena, kaip karo metu slėpėsi po lova ir kad jos tėvai buvo paslėpę jauną žydę su mažu vaiku. Dar senelis yra pasakodavęs, kaip jo močiutė vakarais verpdavo, o jis, vaikas, laikydavo balaną, kad šviestų. Užmigdavo ir nugriūdavo...

REKLAMA

Babytė Joana, pasak Ritos, kilusi nuo Varnių. Vėliau gyveno Vartuliškiuose. Jauna būdama ji dirbo paštininke.

Vestuviniai žiedai – iš 5 kapeikų

– Seneliui grįžus iš kariuomenės, jo kaimynė, čigonė, nusivedė jį pas Joaną supiršti, supažindinti. Močiutė sako, kai tik pamatė senelį, iš karto jai patiko, nes buvo su uniforma, aukštas ir labai gražus. Seneliai susituokė Ropkojų bažnyčioje 1955 m. birželio 5-ąją, po dviejų savaičių pažinties. Per tas dvi savaites buvo susitikę tris kartus, – pasakoja anūkė.

Rita sako klaususi, kodėl taip greitai. „O ko laukti, jei iškart supratome, kad tai yra TAS žmogus“, – atsakė jai babytė.

– Ir tikrai, niekada jie nesipyko ir nesipyksta. Vėl klausiam, kaip taip? „O taip, kad niekada nesistengėm vienas kitam įsakyti, liepti, visada stengėmės viską nuspręsti kartu. Vieną kartą pagal vieną, kitą kartą pagal kitą. Bet visada gražiuoju“, atsakė babytė, – pasakoja Rita.

Vestuves jaunieji šventė dvi dienas – vieną dieną su jos, kitą – su jo šeima. Jų vestuviniai žiedai buvo nukaldinti iš 5 kapeikų monetų, o nuotakos kraitis buvo pagalvė, „kaldra“ (antklodė), karvė ir avis. O pirmąją vestuvių naktį jaunieji praleido siūdami užvalkalą antklodei, kad turėtų kuo užsikloti.Po vestuvių šeima gavo butą Tauragės rajono Gilandviržių kaime.

Ten po beveik metų gimė pirmoji jų dukra Angelė, Ritos mama. Po metų išsikėlė į Keleriškių kaimą Pagėgių savivaldybėje. Dar po metų gimė antroji dukra Birutė. Po trejų metų šeima išsikėlė į Opstainių kaimą Vilkyškių seniūnijoje. 1966 m. gimė sūnus Kazimieras.

O 1978 m. senelis savo rankomis pastatė šeimai namą Vilkyškių miestelyje. Ten gyvena iki šiol.

Senelis visą gyvenimą dirbo lentpjūvėje. Paskui, jau po nepriklausomybės atkūrimo, ūkininkavo. Buvo griežtas, teisingas, aktyvus žmogus. Kaimynai ir dabar prisimena, kad senelis visada turėjo autoritetą, niekada su niekuo nesipykdavo, tačiau į jo nuomonę visada buvo įsiklausoma.

REKLAMA

Rita pasakoja, kad auksinių vestuvių proga seneliai atnaujino įžadus Pagėgių metrikacijos skyriuje. Tada vaikai ir anūkai seneliams surengė didelę šventę – perrišo tautine juosta, surengė fotosesiją Juknaičių žiemos sode, o vaišes – Vilkyškių bare. O štai geležinės, 65-osios vestuvių metinės paminėtos šeimos rate, su vaikais ir anūkais.

Anūkams sutramdyti užtekdavo žvilgsnio

Rita pasakoja, kas vaikus ir anūkus seneliai auklėjo griežtai, tačiau dėmesio jiems negailėdavo. Ūkininkavo, todėl darbo buvo visada. Kad reikia dirbti, žino ir jų vaikai, ir anūkai. Visi kaimo darbai būdavo nudirbami visų kartu. Bulvių sodinimas, kasimas, daržų ravėjimas ir derliaus nuėmimas, šienapjūtės ir rugiapjūtės – visada dirbdavo visi vaikai ir anūkai.

– Kad senelis griežtas, žinojom visi. Užtekdavo vien žvilgsnio. Net ir prisibijodavom... Jeigu senelis parvažiuodavo traktoriumi į kiemą, mes, anūkai, žinojome, kad negalime lakstyti ir maišytis po kiemą – mūsų vieta yra ant namo laiptų. Ten susėsdavome ir laukdavome, kol pravažiuos. Senelis rodė ir dėmesį anūkams. Traktoriumi išvažiuodamas iš kiemo mums mojuodavo, kol dingdavo už namo kampo, – prisiminimais dalijasi Rita.

Apie senelius, pasak jos, gražiai atsiliepia ir jų kaimynai. Jie visada visiems padėdavo. Daug kaimynų senelis yra aprengęs išlydint į paskutinę kelionę. Anūkų klausiamas, kaip jis nebijo mirusiųjų, senelis atsakydavo, kad reikia bijoti ne mirusių, o gyvų. Anūkams iš alksnio išdrožinėdavo dūdeles, dainuodavo dainą „Kai aš mažas buvau, žilus ožius ganiau, manęs mergos nepažino, žilu ožiu pavadino“.

Babytė, pasakoja Rita, irgi visada buvo labai kruopšti ir tvarkinga moteris.

– Ji visada viską lygindavo, ir dabar lygina taip pat. O kai pas juos pietaudavome, visi žinodavome, kad savo lėkštę turime išsiplauti patys, – sako anūkė. 

Dėmesys – net smulkmenose

– Mes visi žinome, kad senelio mėgstamiausia duona yra balta. Ir babytė visada rūpinasi, kad jos būtų. Žinome, kad babytė viską lygina, dar ir dabar. Viską. Ir tada gražiai sulanksto ir sudeda į sekciją. Ir dar ji niekada nieko neišmeta – o gal seneliui prireiks. Randa raktą, susuka gražiai į popieriuką, apvynioja siūlu užrašo datą ir neša į palėpę. O palėpėje visko daug, pavyzdžiui, ryšulys maišelyje su popieriuku ir užrašu „Rupšio batai 1992.10.20“, – su meile apie senelius pasakoja Rita.

Taip ir gyvena. Kartu. Abu. Vienas šalia kito. Vienas už kitą.

Birutė SLAVINSKIENĖ


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų