Ir žmonės — tarsi salos vandenyne. Gyvena, skiriami arba jungiami aplinkui plytinčio vandens — svetimų ir nepažįstamų žmonių. Su savo teritorija ir krantais, ir savais gyvenimais tarp tų krantų, su teritoriniais vandenimis, į kuriuos be atsiklausimo niekam kitam nevalia. Su potvyniais, atoslūgiais, su audromis ir taifūnais, nusiaubiančiais iki pašaknų, kartais — su ilgesniais ar trumpesniais giedros ir ramybės periodais.
Skirtumas tik toks, kad salos dažniausiai taip ir lieka savo vietose, nesusieidamos, nors ir būdamos visai netoli. Žmonės tokią galimybę turi: jie suartėja arba nutolsta vieni nuo kitų, priklausomai nuo vėjo, saulės, noro, pastangų arba niekaip nuo jų nepriklausančių gyvenimo aplinkybių.
Kelionės žmones dažniausiai suartina. Taip atsitiko ir su mumis, Filipinų ekspedicijos dalyviais.
Iš pradžių kompanija atrodė marga: ne vien laikraščiuose, žurnaluose, televizijose dirbantys žurnalistai, kuriems kelionės yra neatskiriama gyvenimo dalis, bet ir kitų profesijų žmonės, kuriems rašymas ir kelionės nėra svetimi. Tiesa, kitokia jų gyvenimo patirtis ir mąstymo būdas neretai praversdavo visiems, susiklosčius sudėtingesnėms situacijoms.
Visų neišvardysi, bet trys komandos žmonės — ekspedicijos vadovas Gerimantas Statinis, Elegijus Golcas ir Egidijus Jakubauskas — dalyvavo ir pirmojoje ekspedicijoje Mato Šalčiaus keliais Pietų Amerikoje 2005 metais.
Tarp mūsų buvo ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijos prorektorius profesorius Juozas Antanavičius, žinomas kaip alpinistas „septyniatūkstantininkas“, jau gyva Lietuvos alpinizmo istorija, o mums — malonus ir patikimas bendražygis. Ir, žinoma, Dainius Kinderis, mūsų reikalų ir likimų patikėtinis Filipinuose, vienas įdomiausių ir žinomiausių šiandienos Lietuvos keliautojų. Sulaukęs vos 29-erių, jis jau yra išmaišęs didesnę pusę pasaulio (daugiausia autostopu), kelionių virusu užkrėtęs daugybę žmonių, rašo knygas ir nežada sustoti savo kelyje. Tačiau apie Dainių galima pasakyti arba kelis žodžius, arba rašyti knygą. Šįkart tebus tie keletas žodžių.
Ispanija ar mažoji Amerika?
Filipinuose neretai apima keistas jausmas: kartais atrodo, kad keliauji po Ispaniją, kurioje sustojęs laikas, kartais — kad po Ameriką, kuri po pirmųjų aukso ieškotojų invazijų jau išaugo medinį rūbą ir per sumaištį, chaosą skinasi kelią į savo vartotojišką ir dangoraižišką ateitį.
Matyt, taip pasirodė ir keliautojui Matui Šalčiui, kuris Filipinus taip ir pavadino — mažąja Pietryčių Azijos Amerika. Tuomet buvo 1933-ieji, dabar — 2011-ieji.
Kiek paabejojęs, galėtum teigti, kad tie aštuoni dešimtmečiai, daug ką pakeitę visame pasaulyje, Filipinus palietė tik vos vos. Žinoma, išskyrus Manilą, kitus didžiuosius miestus ir kelias turizmui atsivėrusias ir pritaikytas salas.
Visur kitur — provincijose, salose — viskas kaip prieš aštuoniasdešimt, gal ir prieš šimtą aštuoniasdešimt metų — toks pat gyvenimo būdas ir tempas, toks pat elgesys, ta pati, per neturtą, augantį civilizacijos chaosą prasimušanti žmonių ramybė, draugiškumas ir atvirumas pasauliui ir kitiems žmonėms. Kartais tai atrodo visiškai neįtikėtina.
Vis dėlto, Ispanijos ir Amerikos paliktos žymės salyne yra ryškios ir pastebimos kiekviename žingsnyje.
Katalikybės katilas Azijoje
XVI a. pabaigoje kolonizavusi salas, Ispanija pavadino jas Filipinais, savojo karaliaus Pilypo II garbei.
Į Filipinus Ispanija perkėlė Vakarų kultūros elementų, tokių kaip teisėtvarka, spauda ir kalendorius. Salos buvo netrukus įjungtos į pasaulinį prieskonių prekybos tinklą. Ispanai iš Filipinų ėmė plėtoti santykius su Japonija ir Kinija.
Tačiau didžiausias perversmas, kurį filipiniečių galvose ir sąmonėje įvykdė kolonizatoriai — daugumos gyventojų atvertimas į krikščionybę. Buvo pastatyta daug mokyklų, bažnyčių, vienuolynų. Kai kurie yra puikūs savo laiko ir stiliaus architektūros pavyzdžiai, kuriais iki dabar gali džiaugtis ne tik Filipinų tikintiejį, bet ir šalį lankantys turistai.
Krikščionybė Filipinuose prigijo tvirtai ir ilgam, jeigu ne amžinai. Dabar Filipinai yra vienintelė katalikiška šalis Azijoje, tikras katalikybės katilas. Krikščionybę išpažįsta apie 90 procentų visų gyventojų.
Prisiminę, kaip uoliai jie lanko bažnyčią, kaip aistringai ir ryškiai švenčia Velykas, kaip kasmet, pagerbdami Kristaus kančią, šimtai filipiniečių leidžiasi viešai nukryžiuojami, iki kraujų plakasi patys, prisiminę, kad kone kiekvienuose namuose, valgyklėlėse, kitose viešose vietose būtinai pamatysime įrengtą altorėlį, virš viešbučio durų atrasime kabantį kryželį arba aukštai kalnuose, sunkiai pasiekiamose vietose maldininkams įrengtas stacijas — Kryžiaus stotis — galėtume netgi teigti, jog filipiniečiai yra savotiški krikščionys fundamentalistai.
Žinoma, privalu pastebėti, kad atitinkamai jų gyvenimo būdui ir mąstysenai, jų tikėjimas — šviesus ir džiaugsmingas, paremtas ne Dievo baime, bet Dievo meile.
Teko lankytis bažnyčioje vienų pamaldų metu — jie taip džiaugsmingai giedojo, kad net bažnyčios prietemoje švietė jų šypsenos, o virš galvų sklandė gyva viltis.
Bažnyčios įtaka didžiulė ir pasaulietiniame gyvenime. Apie šeimos planavimą čia nėra net kalbų, tad gyventojų gausėjimas yra nežinia ar džiaugsmingai didelis. Kasdien Filipinuose gimsta per 5 tūkstančius mažylių, metinis gyventojų prieaugis yra apie 3.procentus.
Manoma, kad jau 2015 metais gyventojų skaičius perkops 111 milijonų. Be kita ko, tai reiškia ir dar didesnę socialinę atskirtį, skurdą, bedarbystę ir benamystę. Skaičiau, kad dabar tik 10 procentų filipiniečių turi gyvenamąją vietą. Nespėjau patikrinti, bet nepajėgiau ir patikėti.
Ispanų įtaka pastebima literatūroje, folklore, kalboje, tradicijose, mene ir religijoje. Ispaniški yra daugumos gatvių, miestų, geografinių objektų pavadinimai.
Ispaniškos yra ir daugelio filipiniečių pavardės. Nors tai dažnai nereiškia ispaniškos jų kilmės, nemažai žmonių linkę save tapatinti su ispanais, neieškodami ar net atmesdami vietines savo šaknis. Taip yra dabar. Tačiau gal ne visada taip ir bus.
Kalba ir krepšinis — Amerikos palikimas
Maždaug nuo 1900-ųjų su ilgesnėmis ir trumpesnėmis pauzėmis Filipinai priklausė JAV, kol po Antrojo pasaulinio karo,1946 metų liepos 4-ąją, Manilos sutartimi atgavo nepriklausomybę. Dabar tai yra prezidentinė federacinė respublika, kurios prezidentas vadovauja ne tik valstybei, bet ir vyriausybei bei karinėms pajėgoms. Renkamas visuotiniu balsavimu šešerių metų kadencijai.
Žymiausias JAV palikimas Filipinuose — anglų kalba.Nors oficiali kalba yra tagalų (pagrindinė iš vietinių tarmių), Filipinai šiandien yra antroji didžiausia pasaulyje anglakalbių šalis, po JAV. Ji vartojama mokyklose, universitetuose, kitose valstybinėse įstaigose.
Pagrindiniai laikraščiai leidžiami anglų kalba, ji taip pat skamba per radiją ir televiziją. Be minėtųjų dar galima susikalbėti ispanų, sebuano, ilokano, pampano ir kitomis vietinėmis kalbomis — neįprasta geografinė padėtis sukūrė net 80 skirtingų dialektų. Yra dar ir mišri, gana plačiai vartojama anglų — filipiniečių kalba, vadinamoji taglish.
Į salas amerikiečiai taip pat atvežė biliardą ir krepšinį — iki šiol populiariausias šalyje sporto šakas. Krepšinį jie netgi laiko nacionaliniu sportu. Kiekvienas, net nedidelis miestelis turi dengtą (nors ir labai kuklią) krepšinio areną, kiekviename kieme sukalta improvizuota krepšinio lenta, o driblinguojantys filipiniečiai — tiesiog įprastas kasdieninis vaizdelis.
Meilės krepšiniui nemažina ir tai, kad jų laimėjimai šioje sproto šakoje tarptautinėje arenoje nėra įspūdingi.Kaip žmonės sako, svarbu ne ūgis, bet smūgis: žaidžia ir džiaugiasi.
Kitos amerikiečių paliktos „dovanėlės“ ne tokios patrauklios: daugybė vartotojiškos kultūros madų, greitas maistas, popmuzika, komercinis kinas. Be viso šito Filipinai būtų kuo puikiausiai išsivertę ir nepasijutę skurdesni.
„Bahalo no“, — “Yra kaip yra. Bus kaip bus“, — apie tai pasakytų net ir keblioje situacijoje laime trykštantys filipiniečiai, kartais net atsiprašantys už savo optimizmą ir draugiškumą.
Dažnai sakoma, kad Filipinai — visų pirma salos, atolai ir jūra. Taip, tačiau tik žmonės Filipinams suteikia tokio magnetizmo, kuris traukia čia sugrįžti nepaisant robinzoniškos salų izoliacijos.
Vita Morkūnienė
