Į ekspedicijos programą iš anksto buvo įtraukti du ekstrymai: kopimas į aukščiausią Filipinų kalną — Apo ir raftingas (plaukimas lengvais plaustais) slenkstėta kalnų upe Pulangi.
Kai kas iš dalyvių iš anksto buvo apsisprendę juose nedalyvauti ir pasirinkti alternatyvią programą. Tačiau jau pačioje kelionės pradžioje mūsų visų laukė toks ekstrymas, apie kurį net nesapnavome ir kuris užkrito ant galvų be jokios pasirinkimo galimybės. Šis nuotykis jau gana plačiai nuskambėjo ir Lietuvoje.
Kertant Baltarusijos sieną beliko atlikti paskutiniuosius formalumus — mandagi pasienietė tikrino mūsų pasus, kiekvienam atidžiai pažvelgdama į akis.
Nesudėtingą procedūrą užbaigė formaliu klausimu ekspedicijos vadovui Gerimantui Statiniui: „Tai jūsų septyniolika?“ “Ne, šešiolika“, — atsakė šis. — Septynioliktas, Dainius Kinderis, laukia mūsų Maniloje“. “O vaikas?“ “Koks vaikas? Iš kur vaikas?“ — kapotą kaip ping pongo partija dialogą tęsė Gerimantas.
Netrukus jis jau žinojo, iš kur atsiranda vaikai: ne iš kopūstų lysvės, ne gandrų atnešami, bet iš iš po galinės autobusų sėdynės. Viena ekspedicijos dalyvė Prakseda Bukauskienė slapčia nuo visų į ekspediciją pasiėmė krūtimi maitinamą kūdikį — metų ir aštuonerių mėnesių mergytę Mėtą Melisą.
Nei kam labas, nei sudie, nei ačiū, nei prašom — lyg niekam daugiau, išskyrus ją pačią, tai neturėtų rūpėti, ir niekas neturėtų jaustis atsakingas. Gerai, jeigu viskas gerai...
Faktas — kaip Užgavėnių blynas. Gerimanto akys iš nuostabos ir netikėtumo tampa kvadratinės, visus ištinka trumpas kultūrinis šokas. Po nejaukios pauzės sprendimą priima ekspedicijos vadovas: yra kaip yra, keliausime su vaiku.
Mėta iš tiesų yra nuostabus kūdikis, tačiau jeigu ekspedicijoje atsirastų trys tokios Mėtos ir trys tokios jų supermamos, kažin, ar būtų labai nuostabu.
Netrukus autobuse per rankas keliauja didžiulė „Lietuvos ryto“ publikacija apie mūsų “žvaigdes“. Pasirodo, Mėta su mama po pasaulį šitaip keliauja nuo pusės metų. Įspūdinga, gal net verta kokios rekordų knygos, galbūt šitaip uoliai ir profesionaliai iš anksto auginama legenda ir rašomas jos biografinis romanas?
Ne bėda, tai kiekvieno privatus reikalas. Tačiau vienas kąsnis taip ir lieka galugerkly nenurytas: ar tai iki galo sąžininga kitų ekspedicijos dalyvių ir jos vadovo atžvilgiu, ar tikrai mums nieko nereikėjo žinoti apie ypatingą ekspedicijos dalyvę?
Iš Praksedos jokio doro paaiškinimo taip ir nesulaukiame: nei atsiprašymo, nei paprašymo būti suprastai. Ji — stipri moteris ir elgiasi kaip jai patinka. Atrodo, nelabai jai ir rūpi, ką mano ir jaučia kiti. Tiesa, ji pati yra patyrusi keliautoja ir kelionių vedlė. Įdomu, kaip reaguotų, jeigu jos vadovaujamoje grupėje vidury džiunglių, dykumos ar plokštikalnės kas nors iš kuprinės išsitrauktų mielą baltapūkį kūdikį?
Mėta — šauni, stipri ir kantri mergytė. Kelionėje jai netrūko dėmesio, ja rūpinosi, saugojo, žaidino, žiūrėjo, kad kur neprapultų, neįkristų, nenueitų, kol mama filmavo, rašė dienoraštį ar pan., paleidusi kūdikį iš rankų.
Ačiū, Dievui, nieko nenutiko. Vis dėlto, viskas galėjo būti truputį kitaip — geriau, gražiau ir paprasčiau. Trūko tiek nedaug — bent kelių nuoširdžių žodžių prie Baltarusijos sienos.
Tailando dramblys Filipinų džiunglėse
Iš Minsko pakylame patogiu Jungtinių Arabų Emiratų lėktuvu. Po kelių valandų — Abu Dabis. Oro uoste praleidžiame keletą valandų. Klegame, dairomės: žmonių veidai, apranga, elgesys liudija, kad mes jau kitame — rytų — pasaulyje, kuriame pasijuntame svetimšaliais.
Laukimo valandas išnaudojame ir susipažinti, artimesnei pažinčiai užmegzti, — ne visi ekspedicijos dalyviai iki jos buvo pažįstami. Nieko baisaus. Kelionėse šis procesas vyksta daug greičiau, ir daug mažiau šansų atsirinkti, kas yra kas.
Kelionės nuskaidrina, daro žmogų permatomą. Nesvarbu, kokiais gražiais žodžiais kalbėsi, kokias kultūringas manieras demonstruosi, kaip save besistengsi pateikti, tu vis tiek būsi visiems kaip ant delno — permatomas iki kaulų smegenų. Apie tave spręs tik iš tavo darbų, konkrečių veiksmų. Rizikinga, bet verta leistis būti peršviestam. Tai irgi kelionių magija.
Iki Manilos dar aštuonios valandos skrydžio. Kas sukritę dalijasi įspūdžiais, kas snausdami sklendžia aukštybėse virš bekraščių Azijos platybių, kas nugrimzta į save. Aš — su pastaraisiais. Vis dar galvoju apie šią kelionę: kaip ji pas mane atėjo, ką ji man reiškia, ko galiu iš jos norėti ir ko man iš jos labai reikia? Juk atsitiktinių dalykų gyvenime yra ne tiek daug.
Palengva prisimenu prieš penkerius metus Tailande girdėtą istoriją apie dramblį. Pasakoja, kad su žmonėmis gyvenantys ir žmonės dirbantys Tailando drambliai, tie, kurie kasdien ant savo nugarų tais pačiais iki nuobodulio ištryptais džiunglių takais nešioja išpaikusius turistus, kurie be jokio reikalo, vien tenkindami žmonių įgeidžius, per dienų dienas iš vietos į vietą kilnoja sunkiausius rąstus ar savo straubliais „tapo“ abstrakčius paveikslus, kurie mokomi pagal komandą žingsniuoti vienas paskui kitą ir žemai lenktis į juos žiūrintiems menką pinigėlį paaukojusiems turistams, taip pavargsta ir išsenka, kad gali tiesiog išprotėti, neatlaikę tokio tempo ir tokios rutinos.
Pasirodo, tuos dramblius dvidešimčiai dienų paleidžia į džiungles. Atostogų — kad atgautų kvėpavimą, kad vėl imtų girdėti garsus, uosti kvapus, kad išmoktų vėl džiaugtis džiunglėmis, kad prisimintų, kas jie tokie yra — kad sugrįžtų į save ir vėl galėtų eiti kasdienybės ratu. Bent iki kitų metų.
„Pala pala“, — sušnibždėjau, tą Tailando dramblį staiga iki skausmo atpažinusi savyje. Ir tapo visiškai aišku, kas man yra šia kelionė, ko važiuoju ir ko iš jos tikiuosi.
Prisimiau, kad ten, iš kur ką tik pakilau, ganosi didžiulės tokių pat pavargusių dramblių kaimenės ir nieko nenutuokia apie atostogas džiunglėse. Padėkojau, kad Dievas šį karvelį atnešė man. Dramblio atostogos prasidėjo.
Filipinai: salos vandenyne
Filipinų Respublika — valstybė, įsikūrusi 7107 salose Ramiojo vandenyno vakaruose, apie 100 km į pietryčius nuo žemyninės Azijos. Vietiniai juokauja, kad potvynio metu salų lieka tik 1007.
Pagrindinės salos — Luzonas Šiaurėje, kur yra ir sostinė Manila, Mindanao pietuose, kur susitelkę dauguma šalies musulmonų. Viena didžiausių ir labiausiai išvystytų salų centrinėje dalyje — Cebu, į kurią 1521 metais su kryžiumi ir kalviju išlipo didysis keliautojas Fernandas Magelanas ir kur netrukus buvo nudobtas vietinio vado Lapu Lapu. Šie du vardai Filipinuose vienodai gerai žinomi iki šiol, o gražiausiame Maniloje Risali parke stovi įspūdingas Lapu Lapu paminklas.
Turistų labiausiai lankomos ir žinomos yra Boholo, Palavano bei Baracay salos. Šis teiginys — su išlygomis, nes bet kuri iš septynių tūkstančių salų keliautojui gali pasirodyti tikras rojaus kampelis.
Sakoma, kad ir F.Magelanas, vos tik apsidairęs saloje pasakė: „Jeigu kur yra rojus žemėje, tai jis yra būtent čia“. Likimas: šiame rojuje jis liko amžinai.
Filipinai yra vienintelė Pietryčių Azijos valstybė, neturinti sausumos sienų, tačiau jos krantų linija siekia 36 tūkstančius 289 km — panašiai, kaip Amerikos. Šalies krantus vakaruose skalauja Pietų kinijos, Sulu ir Sulavesio jūros, o rytuose — Filipinų jūra. Plotu Filipinai yra 5-oji salų valstybė po Indonezijos, Madagaskaro, Papua Naujosios Gvinėjos ir Japonijos.
Ji yra 12-oji valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių (per 90 milijonų), nors žemės plotu prilygsta tik Italijai. Filipinai buvo Ispanijos bei JAV kolonija. Šį savo istorijos laikotarpį filipiniečiai vaizdingai apibūdina sakydami, kad 300 metų jie gyveno Ispanijos vienuolyne, o 50 metų — Holivude.
Nepriklausomybę Filipinai atgavo po Antrojo pasaulinio karo, 1946 metų liepos 4 dieną Manilos sutartimi. Ir Ispanijos, ir Amerikos valdymas Filipinų istorijoje, kultūroje, ekonomikoje paliko ryškių, iki šiol lengvai atpažįstamų pėdsakų. Tačiau apie tai ir kitus kelionės įspūdžius — jau kitą kartą.
Vita Morkūnienė
Pirmą dalį skaitykite čia.