Airijoje dirbantis Andrius: „Ergoterapija žmogui padeda grįžti į kasdienį gyvenimą“

Skaityk lengvai

Jau 16 metų Airijoje gyvenantis Andrius Zybalas sako ten atradęs savo pašaukimą. Jis treji metai dirba ergoterapeuto padėjėju Golvėjaus universitetinėje ligoninėje – įvairiausias traumas patyrusiems, sunkių ligų ištiktiems žmonėms kasdien padeda patikėti savo jėgomis ir pradėti naują gyvenimą. 

Andrius Zybalas dirba ergoterapeuto padėjėju Golvėjaus universitetinėje ligoninėje. (nuotr. asm. archyvo)
8

„Mano darbas reikalauja profesionalumo, lankstumo. Savo problemų ir emocijų į darbą negaliu atsinešti, nes dėmesio centre yra pacientas, jo poreikiai. Dažnai po darbo einu namo ir galvoju – šiandien mano diena buvo gera, nes padėjau žmogui lipti iš duobės, šiandien jis žengė mažą žingsnį, dėl kurio jo gyvenimas jau bus kitoks“, – sako Andrius. 

REKLAMA

Pasak pašnekovo, ligoninėje itin svarbus komandinis darbas, kiekvieno jos nario – nuo gydytojo iki valytojo – pastangos yra labai reikšmingos. Andrius irgi jaučiasi esantis svarbus komandos narys. Golvėjaus universitetinėje ligoninėje jis dirba su 25 ergoterapeutais, yra vienintelis ergoterapeuto padėjėjas, todėl tenka dirbti visuose ligoninės skyriuose – nuo reanimacijos iki ortopedijos. 

Andrius sako pritariantis žodžiams, kuriuos kartą važiuojant į darbą išgirdo iš toje pačioje ligoninėje dirbančios medicinos sesers: „Tikrieji herojai – ne tie, kurie spardo kamuolį stadione, pilname 60 tūkst. žmonių, tikrieji herojai esame mes.“ 

(8 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Airijoje dirbantis Andrius: „Ergoterapija žmogui padeda grįžti į kasdienį gyvenimą“

Atrado ergoterapiją 

A. Zybalas – kaunietis, Verslo kolegijoje baigęs ekonomikos studijas (jų pavadinimas šiandien jam pačiam skamba keistai – „įmonių komersantas“) išvyko užsidirbti į Airiją. Iš pradžių dirbo restorane „McDonald’s“, paskui dar keliose vietose, bet supratęs, kad norėtų prasmingesnio darbo, susijusio su sportu, sveikatingumu, ėmė ieškoti, kur galėtų mokytis. Netoli savo gyvenamosios vietos rado profesinę mokyklą, kurioje ruošiami sanitarai. 

„Kai nunešiau dokumentus, manęs paklausė vienintelio klausimo – ar man patinka dirbti su žmonėmis. Atsakiau, kad patinka, ir buvau priimtas“, – pasakoja Andrius. 

Pradėjus mokytis jam pačiam reikėjo susirasti darbo vietą, kur vieną dieną per savaitę galėtų atlikti praktiką – jį mielai priėmė ligoninė, kurioje jis dirba iki šiol, ten tuo metu kaip tik trūko darbuotojų. Atlikus praktiką pasiūlė pasilikti. 10 metų dirbo sanitaru, iš jų 5-erius – greitosios pagalbos komandoje. Pašnekovas sako, kad darbas buvo labai įtemptas, reikėjo nuolat skubėti, tad jis nusprendė išbandyti dar ką nors nauja. Toje pačioje profesinėje mokykloje rado holistiniu požiūriu paremtą sveikatos mokslų kursą – mokėsi masažo technikų, gilinosi į sveiką mitybą ir pan. Kaip tik prieš 3 metus Golvėjaus universitetinė ligoninė paskelbė konkursą į ergoterapeuto asistento vietą, jis nuėjo į darbo pokalbį ir buvo priimtas. 

REKLAMA

Kuris Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas judėjo neįgaliojo vežimėliu?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Herbertas Huveris
Franklinas Ruzveltas
Haris Trumanas
BALSUOTI
REZULTATAI
Kuris Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas judėjo neįgaliojo vežimėliu?
Herbertas Huveris
26.4%
Franklinas Ruzveltas
48.7%
Haris Trumanas
24.8%

REKLAMA

Pasak Andriaus, ergoterapija (angl. occupational therapy) yra palyginti nauja medicinos sritis, atsiradusi po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu buvo daug sužeistų, sužalotų, galūnių netekusių kareivių, kuriems reikėjo padėti prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo. 

„Ergoterapija padeda atkurti darbines žmogaus funkcijas, – aiškina pašnekovas. – Darbas yra bet kokia kasdienė žmogaus veikla, pavyzdžiui, iš ryto užsivilkti marškinius taip pat yra darbas. Pagrindinis ergoterapijos tikslas – padėti žmogui kuo savarankiškiau atlikti svarbius kasdienius užsiėmimus, po patirtos traumos ar ligos grįžti į visavertį gyvenimą ir gyventi kiek galima savarankiškiau.“ 

Andrius pastebėjo, kad dažnai žmonės ergoterapiją painioja su kineziterapija: „Trumpai pasakius, kineziterapija atkuria mobilumą, o ergoterapija – funkcionalumą. Šios sritys iš tikrųjų labai susijusios, abiejų sričių specialistai dažnai dirba kartu, nes dažniausiai žmogui reikia ir vieno, ir kito.“ 

Pašnekovas sako, kad vienas svarbiausių ergoterapijos specialisto uždavinių – motyvuoti žmogų, įrodyti, kad jis ir toliau galės gyventi taip, kaip ir iki tol, nors galbūt ir reikės naudotis specialiomis priemonėmis, technika: „Kartais žmogui sunku tiesiog atsikelti iš lovos. Įvertinę jo galimybes stengiamės jį pakelti, pastatyti nors laipteliu aukščiau, sakom: „Tu gali. Taip, nebeturi kojos, bet pritaikius techniką gali atsikelti ir atsistoti.“ 

Andriui dažnai tenka pacientą sodinti į neįgaliojo vežimėlį, padėti mokytis jį valdyti. Jis stengiasi žmogų nuteikti taip, kad jis nesijaustų nejaukiai, kad susidūręs su kitais nesistengtų trauktis į šalį. „Pacientui sakau, kad priešais ateinantis žmogus turi kojas, jam nesunku pasitraukti. Sakau: „Tu turi pirmenybę, nes judi vežimėliu, pirmiausiai pats turi tai suprasti, tada ir aplinkiniai supras“, – pasakoja Andrius. 

REKLAMA

Jis sako, kad vis dėlto jis tik padeda, o visą sunkų darbą turi atlikti pats pacientas, tam reikia ir kantrybės, ir laiko: „Negalima nurašyti nė vieno žmogaus, nes kartais tam, kad atsistotų ir vieną minutę pastovėtų ant kojų, žmogus išnaudoja tiek energijos, kiek kitas bėgdamas maratoną.“ 

Investuoti į ergoterapiją – apsimoka 

Ergoterapeutai pacientams dažnai padeda pritaikydami specialią įrangą – kaip tik į Andriaus pareigas įeina tokios įrangos paieška ir pirkimas. Jis pasakoja, kad įvairios kompanijos dabar gamina labai daug specialios įrangos, kuri gali padėti tam tikrų funkcijų netekusiam žmogui. „Pavyzdžiui, žmogui, kuris dėl artrito nebegali atsukti stiklainio. Tereikia ant jo uždėti specialią gumą, kuri padeda jį atidaryti beveik be pastangų. Smulkmena, bet dėl jos žmogus nebebijo pirkti savo mėgstamų produktų“, – komentuoja pašnekovas. 

Panašių pacientams gyvenimą lengvinančių priemonių yra labai daug, pavyzdžiui, yra prietaisas, kuris padeda raktu atrakinti duris – jį naudodamas žmogus gali nebebijoti išeiti iš namų. Po klubo operacijos pacientui negalima žemai lenktis, todėl apsiauti batus nepasilenkus taip pat padeda specialus įrankis. 

Andrius sako, kad ergoterapinė pagalba turi labai didelį psichologinį poveikį – pavyzdžiui, galbūt žmogus į parduotuvę nebeišeina vien dėl to, kad nebesugeba užsiauti batų, tereikia nedidelės pagalbos, ir jis gali vėl išeiti savarankiškai apsipirkti ir jaustis oriai, o ne sėdėti namie ir žiūrėti pro langą. 

Ergoterapeuto padėjėjui dažnai tenka ant kojų statyti insultą patyrusius pacientus. Jis prisimena, kad dar jam būnant paaugliu jo paties senelis patyrė insultą, jį paguldė į ligoninę, o maždaug po dviejų savaičių iš jos paleido. Golvėjaus universitetinėje ligoninėje tokių pacientų išrašyti neskubama, ten jie praleidžia mažiausiai du mėnesius, kol jiems suteikiama visa reikalinga terapinė pagalba, o vėliau jie apie pusę metų gydosi tos pačios ligoninės reabilitacijos padalinyje. Tik tada, jei paciento šeima pageidauja ir turi galimybių, žmogus paleidžiamas namo, o galutinį sprendimą priima ne šeima ir ne medikai, o pats pacientas. 

REKLAMA

Ne visi pacientai nori reabilitacijai skirtą laiką praleisti ligoninėje. Tada, pasak pašnekovo, trijų specialistų komanda atvažiuoja į namus: „Ligoninei tai apsimoka, nes lieka laisva vieta kitam pacientui, o žmogui taip pat gerai – kartais savo aplinkoje jis atsigauna greičiau negu ligoninėje.“ 

Pasak Andriaus, ergoterapija – brangi sritis, todėl labai daug kas priklauso nuo finansavimo. Jo žiniomis, ergoterapija geriausiai finansuojama Australijoje ir Kanadoje, todėl ten ši sritis labiausiai išvystyta. Golvėjaus universitetinėje ligoninėje ergoterapijai taip pat skiriama nemažai dėmesio. Tai rodo vien faktas, kad prieš 30 metų ligoninėje dirbo vienas ergoterapeutas, o dabar – 30. 

Pašnekovas pabrėžia, kas ergoterapija yra brangi sritis, bet į ją investuotos lėšos galų gale grįžta su kaupu: „Daug labiau apsimoka investuoti į tai, kad, pavyzdžiui, žmogus po kojos amputacijos galėtų grįžti į darbo vietą, o ne jį nurašyti ir pasmerkti visą likusį gyvenimą sėdėti namie ir gyventi iš pašalpų. Ergoterapija ir sveikatos sistemai, ir visai valstybei sutaupo labai daug lėšų.“ 

Profesionalumo mokosi iš kolegų 

Andrius sako, kad dėl pavasarį ištikusios pandemijos jo darbas beveik nepasikeitė – miestas, kuriame jis gyvena, yra Vakarų Airijoje, ši šalies dalis nukentėjo mažiausiai. Andriui teko dirbti su keliais COVID-19 pacientais, kurie iš reanimacijos buvo perkelti į infekcinių ligų skyrių. 

„Psichologinė įtampa buvo tik iš pradžių, bet kai atvažiavo pirmieji pacientai, panika nuslūgo. Darbo pobūdis visiškai nepasikeitė, tik naudojamės visomis būtinomis apsaugos priemonėmis. Buvo mokymai, ligoninė kasdien elektroniniu paštu visam personalui siuntė labai daug informacijos. Ligoninėje užteko reanimacijos palatų, o prieš mano vasaros atostogas buvo likęs vos vienas COVID-19 pacientas. Žinoma, koronaviruso pandemija yra iššūkis, bet ligoninė turi turėti planą, ką daryti ištikus ekstremalioms situacijoms, juk niekas nuo to neapsaugotas“, – pabrėžia Andrius. 

REKLAMA

Jis žavisi savo kolegų profesionalumu, sako iš jų nuolat besimokantis: „Jie – ne tik savo srities profesionalai, labai didelį dėmesį jie skiria pacientų emocinei savijautai, sugeba juos motyvuoti, nuteikti pozityviai, nuoširdžiai domisi kiekvienu pacientu, klausinėja apie jo šeimą, darbą, pomėgius, todėl žmogus nesijaučia esantis kažkoks koją praradęs pacientas, o asmenybė, žmogus.“ 

Andrius sako, kad jį dar profesinėje mokykloje mokė gilintis į paciento, ypač – vyresnio amžiaus, emocinę būseną, psichologiją. Jam dažnai tenka patirti labai sudėtingų situacijų, ypač kai susiduria su sunkias traumas patyrusiais pacientais. Tenka iškęsti ir ašaras, ir įniršį, ir pykčio priepuolius. 

„Jau išmokau to nepriimti asmeniškai, žinau, kad reikia palaukti, leisti žmogui išsiverkti, išlieti susikaupusias emocijas, o tada sakau: „Dabar pakelsim ranką, aš jums padėsiu.“ Stengiuosi įkvėpti vilties, pasitikėjimo, – sako Andrius. – Niekada nesakau pacientui „Suprantu, kad tau sunku“ – jis juk žino, kad nesuprantu, nes jis neteko kojos, o aš turiu abi. Todėl sakau, kad negaliu patirti jo skausmo, galiu tik užjausti ir, nors dabar labai sunku, bet po žingsnelį žengsim pirmyn, rytoj viskas bus geriau.“ 

Jis sako gerai žinantis, ką reiškia „išprievartautas mandagumas“ – tuo pasižymi bendravimas su klientais prekybos, paslaugų įmonėse, kur jam teko dirbti. Santykis su ligoniais yra visai kitoks: „Kai pacientas man sako „ačiū“, tie žodžiai tikrai yra iš širdies. Jaučiuosi atliekantis labai svarbią misiją, ir mano paties gyvenimui tai teikia daug pozityvumo.“

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų