Milane dirbanti Austėja: „Su ypatingais vaikais reikia daug empatijos ir kantrybės“

Skaityk lengvai

Austėja Jakubauskaitė 10 metų gyvena Italijoje, puikiai moka italų kalbą. Lietuvoje, tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete ji baigė socialinės pedagogikos studijas, o nuo šių metų rugsėjo ketina studijuoti magistratūrą Milano Pegaso universitete. Merginai yra tekę savanoriauti su vaikais Indijoje ir Nigerijoje. 

Austėja Jakubauskaitė jau 10 metų gyvena Italijoje. Linos Jakubauskienės nuotr.
18

Įsidarbinti mokytojo padėjėja Austėjai pavyko neišsyk. Iš pradžių ji dirbo pedagogines paslaugas teikiančiame kooperatyve, skirtingose Milano mokyklose prižiūrėjo mokinius prieš pamokas ir po jų: „Kone kasdien tekdavo keliauti į vis kitą mokyklą. Dažnai sulaukdavau komplimentų, kad puikiai susitvarkau su didelėmis vaikų grupėmis, todėl jau po pusmečio projekto koordinatorė pasiūlė man dirbti mokytojo padėjėja.“ 

REKLAMA

Austėjos teigimu, Italijoje specialiųjų poreikių turintys vaikai mokosi kartu su visais, bendrojo ugdymo mokyklose. Italai tuo labai didžiuojasi ir vertina. Kiekvienam mokiniui skiriama tiek pagalbos ir tiek mokytojo padėjėjų, kiek jam reikia. Įrengiamos atskiros patalpos, kur prireikus specialiųjų poreikių turintys vaikai galėtų nusiraminti, pailsėti. „Manau, toks ugdymas, kai visi mokiniai gali būti kartu, yra puikus dalykas. Tai naudinga ne tik turintiems specialiųjų poreikių, bet ir visiems vaikams. Jie vieni kitus pradeda pažinti dar vaikystėje“, – pasakoja pašnekovė. 

(18 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Milane dirbanti Austėja: „Su ypatingais vaikais reikia daug empatijos ir kantrybės“

Prieiti pavyko neišsyk 

Austėjai teko dirbti su skirtingų sutrikimų turinčiais ir skirtingo amžiaus vaikais. Pirmoji jos mokinė buvo 16-metė Džordža, kuri mokėsi antrojo vidurinės mokyklos lygio 1-ojoje klasėje (Italijoje vaikai 5 metus mokosi pradinėje, vėliau 3 metus – pirmojo lygio ir 5-erius – antrojo lygio vidurinėje mokykloje). Mergaitei diagnozuotas cerebrinis paralyžius, epilepsija, ji sėdi neįgaliojo vežimėlyje, nekalba. Be lietuvės, tuo pačiu metu su Džordža dirbo dar dvi mokytojo padėjėjos. 

„Per kai kurias pamokas su Džordža būdavome dvi padėjėjos. Trukdėm ne tik pačios sau, bet ir mergaitei. Iš pradžių buvo nelengva. Džordža nenorėjo mūsų prisileisti, buvo sunku suprasti, ką ji gali ir moka. Net nežinojau, ar ji pažįsta raides. Mergaitė rašė naudodamasi specialia klaviatūra, man tekdavo prilaikyti jos ranką“, – pasakoja Austėja. 

Kadangi Džordža negali kalbėti, emocijas ji reiškė veiksmais, susijaudinusi galėdavo stipriai įsikabinti į plaukus. „Kartą taip nutiko ir man. Grįžom į klasę po pertraukos, kur klausėmės muzikos. Džordža norėjo atgal – muzika jai labai patinka. Pritūpiau prie jos, pasakiau, kad dabar turim būti klasėje, negalim išeiti. Džordža tvirtai abiem rankom įsikibo man į plaukus, – prisimena Austėja. – Reagavau labai ramiai, išsilaisvinti padėjo klasės mokytoja. Vėliau paklausiau mamos, kaip į tai turėčiau reaguoti. Ji patarė arba stipriai pakutenti Džordžą, arba taip pat ją peštelėti. Taip pamažu mokiausi pažinti mergaitės pasaulį.“ 

REKLAMA

Netrukus kitos dvi padėjėjos su Džordža dirbti atsisakė, tik Austėjai pavyko su ja rasti bendrą kalbą: „Kai Džordža atsiskleidė, pamačiau, kad ji ne tik moka rašyti, bet ir yra labai įdomi, turi puikų humoro jausmą. Nuoširdžiai pamilau Džordžą. Mudvi daug juokdavomės, laisvalaikiu šokdavome, klausydavomės muzikos. Mama sakydavo – kai būnam kartu, Džordža namo grįžta švytinti. Tai man buvo geriausias įvertinimas. Pamažu gerėjo ir mergaitės mokymosi rezultatai, patobulėjo anglų kalba.“ 

Pasak Austėjos, specialistas, dirbantis su ypatingais vaikais, turi būti itin jautrus, pastebėti net menkiausius pokyčius vaiko veide: „Per kalėdinį vakarėlį Džordžą trumpam palikau su kolege. Grįžusi pamačiau, kad kažkas ne taip, mergaitės akys buvo išplėstos. Supratau – muzika jai skamba per garsiai. Tuoj pat išstūmiau vežimėlį į kitą patalpą. Panašiai turėjau reaguoti nuolat.“ 

Pašnekovė tikisi, jog su Džordža galės dirbti ir šiais mokslo metais – ji spėjo susidraugauti ne tik su mergaite, bet ir su jos šeima. 

Kuris Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas judėjo neįgaliojo vežimėliu?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Herbertas Huveris
Franklinas Ruzveltas
Haris Trumanas
BALSUOTI
REZULTATAI
Kuris Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas judėjo neįgaliojo vežimėliu?
Herbertas Huveris
26.4%
Franklinas Ruzveltas
48.7%
Haris Trumanas
24.8%

REKLAMA

Patirtis – iš vasaros stovyklų 

Džordžos mama rekomendavo Austėją savo draugų šeimai, vasaros stovykloje dirbti su autizmo spektro sutrikimą turinčiu šešiolikmečiu Mauro. „Kad tėvai galėtų ramiai eiti į darbą, Italijos mokyklose veikia vasaros stovyklos. Man teko padirbėti su keletu specialiųjų poreikių turinčių jaunuolių. Mauro nustatytas vidutinio sunkumo autizmo sutrikimas, vis dėlto jo atvejis – labai netipinis, vaikinas itin gero būdo. Dėl pomėgio linksmintis, bendrauti mama jį vadina „paplūdimio bičiuku“. Dirbti su Mauro buvo vienas malonumas, mes labai smagiai leidome laiką“, – pasakoja Austėja. 

Šis darbas jai atrodė tarsi vasaros poilsis, kasdien ji eidavo tarsi į susitikimą su geru draugu. Austėja iš anksto prigalvodavo įvairių veiklų, kad Mauro nenuobodžiautų: „Pirmąją dieną atsinešiau vazoną, gėlių, žalumynų sėklų, jas pasėjome. Kiekvieną dieną pirmiausia eidavome laistyti savo „daržo“, tada jau mankštindavomės ir imdavomės kitų veiklų – piešdavome, kurdavome darbelius. Kaskart aptardavome, ką tądien veiksime – žinoma, dienos programa visada būdavo ta pati, turintiesiems autizmo sutrikimą tai labai svarbu.“ 

Mauro, kaip ir kiti autizmo sutrikimą turintys vaikai, greičiau pavargdavo. Pastebėjusi, kad vaikinui reikia pabūti su savimi, Austėja traukdavo su juo į stovyklos pakraštį, ten kartu klausydavosi muzikos ir žiūrėdavo į debesis. „Mauro labai susierzindavo, kai jam nepavykdavo ko nors padaryti iš pirmo karto. Tada ramiai ir tiksliai paaiškindavau, ko iš jo noriu, ir vaikinas nusiramindavo, bandydavo iš naujo. Klausimus Mauro reikėdavo užduoti labai aiškiai, jis galėdavo atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Be to, mėgdavo kartoti tam tikras įsiminusias frazes, kai kurias – itin tiksliai. Labai stengdavausi, kad kiti jaunuoliai Mauro priimtų į bendrus užsiėmimus, deja, paauglius įkalbinti pavykdavo ne visada“, – apgailestauja Austėja. 

REKLAMA

Dirbdama stovykloje ji susipažino ir su kitais autizmo sutrikimą turinčiais paaugliais. Kartu poilsiavo Fabio, kuris galėjo mintinai pakartoti ilgiausius tekstus, per televiziją girdėtas reklamas, taip pat ir bankų sąskaitų numerius. Jo atmintis stulbinanti: Fabio žinojo, ką ir kokiu metu rodo visi Italijos televizijos kanalai, taip pat žinojo kiekvieną Lombardijos regiono miestą ir miestelį, Milano metro stoteles. Vaikinas pasižymėjo ir išskirtiniu humoro jausmu. 

Stovykloje Austėja dirbo ir su Alesandro, kuris taip pat stebino atmintimi: „Su juo galėjome kalbėtis apie daug ką, eidavome pasivaikščioti į parką. Labiausiai vaikinui patiko futbolas, jis žinojo visas futbolo komandas, žaidėjus, kiekvieno poziciją. Jis puikiai imituodavo rungtynių komentatorius, kartais sugalvodavo ir komentuodavo savo rungtynes, net tekdavo perklausti – tu čia apie tikras ar apie savo?“ 

Ji sako iš anksto žinojusi, kokiu atveju Alesandro gali tapti agresyvus – pykčio krizės jam kildavo tada, kai aplinkiniai neskirdavo reikiamo dėmesio: „Niekada nesistengiu iš kolegų sužinoti apie vaiko būdą, elgesį, nebent tik išsiaiškinu, kas jam gali sukelti pykčio priepuolį. Kiekvienas vaikas man – tarsi baltas popieriaus lapas, visada stengiuosi nenusibrėžti ribų, prieiti prie jo be išankstinių nuostatų.“ 

Pavyko susidoroti ir su itin sudėtingais iššūkiais 

Pastebėję, kad merginai sekasi su autizmo sutrikimą turinčiais vaikais, projekto koordinatoriai ją pasiuntė dirbti ir su itin sunkų autizmo sutrikimą turinčiu hiperaktyviu Diego – su juo tuo metu dirbusi specialistė pasitraukė nebaigusi vasaros stovyklos pamainos. Austėja įsitikinusi, kad taip elgtis nėra gerai: „Pirmosiomis dienomis su Diego buvo labai sunku. Berniukas visai manęs neklausė, bėgiojo po mokyklą, buvo visai nekontroliuojamas. Jo energija tryško per kraštus. Po pirmosios dienos direktorė paklausė, ar liksiu dirbti su Diego. Sutikau.“ 

REKLAMA

Jau antrąją dieną berniuką ištiko pykčio priepuolis – mamai išėjus jis panoro bėgti iš paskos. „Žinojau, kad bėgdamas Diego gali susižeisti, net žūti, nes jis visai neturi savisaugos instinkto, o šalia mokyklos – itin judri gatvė. Klasėje buvo labai karšta, vaikas klykė, iš visų jėgų bandė pasprukti. Tuo metu atrodė – mirsiu. Iš paskutiniųjų stengiausi neprarasti savitvardos, vis kartojau Diego: „Palauk, nusiraminsi, tada išeisim iš klasės kartu.“ Kalbėjau ramiai, įtaigiai, nekeldama balso. Kai pykčio priepuolis liovėsi, abu buvome šlapi iki paskutinio siūlelio“, – pasakoja Austėja. 

Perrengusi, nupraususi, pagirdžiusi vaiką, paguldė jį miegoti. Pabudęs berniukas buvo ramus ir mielas – galbūt jautėsi kaltas dėl savo elgesio, galbūt tiesiog pavargo. Puikiai tvarkytis su Diego Austėjai sekėsi ir vėliau. „Nors Diego 7-erių, jis dar tebevaikšto su sauskelnėmis. Pakeisti jas būdavo didelis iššūkis, specialistės kaskart kviesdavosi į pagalbą ką nors iš vyrų. Aš jau maždaug prieš pusvalandį pradėdavau ramiu balsu kalbėti, kad netrukus eisim keisti sauskelnių. Pati nustebau, kaip lengvai pirmąsyk atlikome šią procedūrą. Dar labiau nustebinti buvo aplinkiniai – man pavyko tai, kas ilgą laiką buvo rimta problema“, – šypsosi Austėja. 

Panašiai sekėsi spręsti ir kitas vaiko elgesio problemas. Diego pasižymėjo itin geru apetitu, visą dieną jis ką nors kramsnodavo – tai sausainį, tai bandelę, tai sumuštinį. Kai užkandis baigdavosi, berniukas bėgdavo į direktorės kabinetą pasiimti naujo, išmėtydavo ir ten esančius daiktus. Direktorė užsiminė, kad toks elgesys jai nepatinka. „Ėmiau kalbėtis su Diego, sakydavau, kad taip negalima, norėdamas užeiti pas kitą žmogų jis turėtų pasibelsti, tada paklausti direktorės, ar galima paimti maisto. Reikėjo pamatyti direktorės akis, kai Diego pirmąsyk priėjo prie jos su užkandžiu ir nebyliu klausimu. Direktorė dirsčiojo tai į jį, tai į mane, tarsi negalėdama patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų“, – juokiasi Austėja. 

REKLAMA

Pirmosiomis dienomis Diego it patrakęs lakstydavo po mokyklą keldamas sumaištį ir grėsmę kitiems vaikams. „Ramiai jam sakydavau: „Dabar duok man ranką, eikim kartu, palakstyti galėsime lauke“. Taip vaikas įprato elgtis ramiau. Pamažu mokėmės žaisti. Pamačiusi, kad Diego mėgsta vandenį, išnešdavau jam į lauką kibirėlį, – pasakoja Austėja. – Iš pradžių berniukas vandenį iškart išpildavo, bet pamatęs, kad tada reikia vėl eiti jo atsinešti, pradėjo žaisti ilgiau. Dar abu kartu žaisdavome su kamuoliu, išmušdavau jį Diego iš rankų sakydama: „Kamuoliukas gyvas, pabėgo“. Jis puldavo vytis, aš kamuolį paspirdavau – tai buvo vienintelis mudviejų žaidimas. Šiaip Diego buvo labiau linkęs ką nors laužyti, daužyti, gadinti.“ 

Pasak Austėjos, aplinkiniai stebėjosi, kad su ja Diego buvo kaip niekada ramus: „Manau, priežastis – nuoseklumas, kantrybė, ramybė. Niekada neskubindavau Diego, neragindavau ko nors daryti tuoj pat, visada prieš tai paaiškindavau, prireikus išlaukdavau tinkamo momento. Be to, nesitraukdavau nuo vaiko nė trumpam. Kai kartą vis dėlto porai minučių palikau Diego kolegei, radau ją kabinete be žado. Pasirodo, jis spėjo susikišti į burną vaikų gaminamus plastikinius darbelius. „Diego, negi tu nežinai pagrindinės taisyklės – negalima visko kišti į burną?“ – pasakiau juokaudama. Berniukas tuoj pat viską išspjovė.“ 

Pašnekovė sako pastebėjusi, kad vaikų pasiekti rezultatai labai priklauso nuo tėvų, jų požiūrio į vaiką. „Diego mama mažai domėjosi vaiko pasiekimais – ji tik paimdavo berniuką už rankos ir vesdavosi namo. Tiek Džordžos, tiek Mauro, tiek Alesandro, tiek dauguma kitų italų vaikų tėvai labai juos myli, rūpinasi, deda visas pastangas, kad vaikai žengtų į priekį, tobulėtų. Svarbu, kad ir švietimo įstaigose dirbantys specialistai prie to aktyviai prisidėtų, kad mokyklose mokiniai gautų ne tik reikalingas paslaugas, bet ir sulauktų paramos bei supratimo“, – sako Milane gyvenanti lietuvė.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų