Nors naujosios taisyklės radikaliai keičia tiek važiuoklės, tiek aerodinamikos koncepcijas, didžiausia intriga šiuo metu verda aplink naujos kartos jėgaines ir jose slypinčią galimybę įgyti pranašumą.
Daugiau naujienų iš automobilių sporto pasaulio galite perskaityti „Automobilių sportas“ rubrikoje.
Karštis prieš šaltį
Diskusijų epicentre atsidūrė techninio reglamento straipsnis C5.4.3, reglamentuojantis geometrinį cilindrų suspaudimą.
Taisyklės griežtai nurodo, kad maksimalus suspaudimo laipsnis negali viršyti 16.0 rodiklio. Tačiau būtent matavimo metodika tapo tuo plyšiu, pro kurį bando pralįsti gudriausi inžinieriai.
Reglamente nurodyta, kad šis parametras tikrinamas esant aplinkos temperatūrai, kitaip tariant – kai variklis yra šaltas.
Tai atveria kelią manipuliacijoms fizikos dėsniais. Trasos sąlygomis, kai jėgainė dirba ekstremaliu režimu ir stipriai įkaista, metalinės detalės plečiasi. Inžinieriai projektuoja variklius taip, kad dėl terminio plėtimosi realus suspaudimo laipsnis lenktynių metu viršytų leistiną 16.0 ribą.
Toks padidėjimas suteikia apčiuopiamą pranašumą – didesnę galią ir geresnę degalų ekonomiją, kas naujojoje F1 eroje bus gyvybiškai svarbu.
Teigiama, kad keli variklių gamintojai jau intensyviai dirba būtent šia kryptimi, siekdami maksimaliai išnaudoti šią pilkąją zoną.
Taisyklės yra taisyklės
Tarptautinė automobilių federacija (FIA) pripažįsta situacijos dviprasmiškumą, tačiau kol kas nesiima drastiškų veiksmų.
Jų atstovai patvirtino, kad taisyklės aiškiai apibrėžia statinį matavimą aplinkos temperatūroje ir ši procedūra, nepaisant sumažinto leistino santykio 2026 metams, išliko nepakitusi.
Nors federacija suvokia, kad šiluminis plėtimasis keičia matmenis darbinėje temperatūroje, dabartinis reglamentas nereikalauja atlikti matavimų karštomis sąlygomis. Visgi diskusijos techniniuose forumuose su jėgainių gamintojais tęsiasi, tad ateityje matavimo procedūros gali būti koreguojamos.
Inžinerijos menas ar sukčiavimas?
Nors kai kurie šį niuansą vadina spraga, „Formulės-1“ senbuviai į tai žiūri kaip į natūralią inžinerinių varžybų dalį. „Formulė-1“ visada buvo ne tik lenktynininkų, bet ir konstruktorių dvikova, kurioje laimi tas, kas geriausiai interpretuoja parašytą tekstą.
Istorija mena daugybę panašių pavyzdžių, nuo lanksčių sparnų, kurie praeidavo statinius svorio testus, bet linkdavo trasoje, iki manipuliacijų padangų slėgiu.
Buvęs „McLaren“ ir „Mercedes“ inžinierius Paddy Lowe‘as yra taikliai pasakęs, kad šiame sporte neegzistuoja tokia sąvoka kaip „taisyklių dvasia“.
Yra tik parašytas tekstas ir komandos užduotis yra rasti būdą, kaip tą tekstą išnaudoti savo naudai. Inžinierių tikslas yra tiesiog atitikti minimalius reikalavimus patikrinimo metu, o visa kita – tai kūrybiškumas, kuris dažnai ir atneša pergales.
Tie, kurie bando laikytis menamos dvasios ir nedrįsta eksperimentuoti pilkosiose zonose, dažniausiai lieka pralaimėtojų gretose.
Naujas jėgų išsidėstymas
Ši techninė kova vyksta persigrupavusioje startinėje rikiuotėje. „Mercedes“ toliau tieks variklius savo gamyklinei komandai bei klientams – „McLaren“, „Williams“ ir nuo „Renault“ pabėgusiai „Alpine“.
Tuo tarpu „Honda“ nutraukia ryšius su „Red Bull“ šeima ir tampa išskirtiniu „Aston Martin“ partneriu.
„Ferrari“ aptarnaus save, „Haas“ bei naujokę „Cadillac“. O štai „Sauber“ komanda virsta gamykline „Audi“ ekipa su savo varikliu, o „Red Bull“ kartu su „Ford“ taip pat kuria savo pirmąją nuosavą jėgainę.
Būtent šiame inžineriniame katile ir virs kova dėl to, kas geriausiai išnaudos cilindrų plėtimosi gudrybę.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
