Nors vairuotojai nuolat kritikuoja kelių priežiūrai naudojamus druskų mišinius ir ragina remtis kaimyninių šalių patirtimi, naujienų portalo tv3.lt kalbinti ekspertai bei kelininkai pabrėžia, kad universalių ir automobiliams nekenkiančių ledo tirpinimo alternatyvų, kurios užtikrintų saugumą permainingais mūsų šalies orais, paprasčiausiai nėra.
Naudoja efektyviausias priemones
Valstybinės įmonės „Kelių priežiūra“ atstovai neneigia, kad barstomi mišiniai turi šalutinį poveikį, tačiau pabrėžia, jog stebuklingų, jokios žalos nedarančių ledo tirpinimo būdų tiesiog neegzistuoja.
Už kelių būklę atsakingi specialistai kiekvieną žiemą privalo ieškoti kompromiso tarp finansinių kaštų, pavojaus aplinkai ir neišvengiamos žalos automobiliams.
„Universalaus sprendimo, kuris neturėtų jokio poveikio infrastruktūrai, transporto priemonėms ar aplinkai, nėra“, – teigia įmonės atstovai.
Atsakydami į dažnus siūlymus agresyvius cheminius tirpiklius keisti biriomis medžiagomis, tokiomis kaip smėlis ar žvyras, kelininkai atkreipia dėmesį, kad tokios alternatyvos pačios problemos nepašalina, o tik sukuria naujų iššūkių automobilių savininkams.
„Naudojant birias medžiagas, gali būti daromas poveikis transporto priemonių paviršiams ar stiklams. Be to, frikcinės medžiagos netirpdo ledo, tik pagerina sukibimą su kelio danga“, – aiškina „Kelių priežiūros“ atstovai.
Pasak įmonės, kelininkų sprendimus labiausiai diktuoja ne biudžetas, o ypač nepalankios Lietuvos meteorologinės sąlygos.
Skirtingai nei valstybėse, kuriose žiemą įsivyrauja stabilus šaltis ir keliai padengiami suplūktu sniegu, mūsų krašte tenka nuolat kovoti su besikeičiančia situacija.
„Lietuvoje dažni temperatūros svyravimai apie nulį, kai danga tai atitirpsta, tai vėl apledėja. Todėl kiekvienu atveju pasirenkami sprendimai, leidžiantys efektyviausiai užtikrinti eismo saugumą konkrečiomis sąlygomis“, – apibendrina specialistai, leisdami suprasti, kad nuolatinis temperatūrų šokinėjimas paverčia druskų mišinius vieninteliu veiksmingu ginklu prieš sniegą, lijundrą, plikledį ir kitus reiškinius, kai būtinas greitas ledo tirpdymas ir saugių eismo sąlygų atkūrimas.
Visapusiškai apsaugotų automobilių nėra
Nors kelininkų naudojami druskų mišiniai ištirpdo ledą ir leidžia užtikrinti eismo saugumą, už šį kompromisą pavasarį tenka susimokėti automobilių savininkams.
Antikorozinio dengimo centrų tinklo „Suvo Lietuva“ meistrai kasdien susiduria su korozijos pažeistais automobiliais ir pastebi, kad visuomenėje vis dar gajus mitas, kad kuo automobilis naujesnis, tuo jis yra geriau apsaugotas nuo korozijos.
„Pilnai cinkuotų automobilių šiandien praktiškai nebeliko – išimtimi galima laikyti tik senesnius modelius, tokius kaip „Audi 100“ ar seni „Mercedes-Benz“, kurie vis dar važinėja mūsų gatvėmis be ryškių korozijos požymių“, – teigia ekspertai.
„Visi automobiliai rūdija, o naujesni modeliai dažnai yra ne mažiau pažeidžiami. Lietuviškos žiemos metu naudojamos druskos ir cheminės medžiagos agresyviai veikia kėbulą ir važiuoklę, ypač tose vietose, kur kaupiasi drėgmė ir purvas. Todėl net ir 2–5 metų senumo automobiliai jau gali turėti korozijos židinių“, – priduria pašnekovai.
Specialistų teigimu, po žiemos labiausiai nukenčia automobilio dugnas, pakabos svirtys bei spyruoklės, stabdžių sistemos komponentai ir išmetimo sistema.
Ypatingą pavojų kelia drėgmės kaupimasis paslėptose ertmėse – durų viduje, ratų arkose ar bagažinės nišose.
„Didžiausią finansinę žalą sukelia konstrukcinių elementų korozija – pažeisti lonžeronai ar slenksčiai gali lemti sudėtingą ir brangų remontą, o kai kuriais atvejais jis tampa ekonomiškai neprasmingas“, – perspėja ekspertai.
Koroziją iššaukia konstrukcinės klaidos
Remiantis Švedijos leidinio „Vi Bilägare“ duomenimis, kai kurių modernių automobilių gamyklinis antikorozinis paruošimas yra nepakankamas.
Apžiūrėjus naujos kartos „Volvo XC60“ modelius, buvo aptikta akivaizdi konstrukcinė klaida. Dėl netinkamo dizaino žvyras, kelio dulkės ir druska iš galinių ratų arkų patenka tiesiai į guminę sandarinimo juostą.
Kadangi vairuotojai šios sunkiai pasiekiamos vietos įprastai nevalo, ilgainiui ten susikaupęs purvas tampa garantuotu korozijos židiniu. Panašios problemos fiksuojamos ir „Volvo V90“ modeliuose, kurie po kelerių eksploatacijos metų pasižymi neįprastai dideliu rūdžių kiekiu.
Su rimtais iššūkiais susiduria ir elektromobilių savininkai. Ilgalaikiame teste dalyvavęs „Tesla Model 3“ buvo kritikuojamas dėl netikslių kėbulo suleidimų ir nesandarios priekinės bagažinės. Dėl šio trūkumo į vidų laisvai patekdavo kelio purvas bei druskos.
Galinių durų dažai buvo pažeisti iš po ratų atskriejančių akmenukų, o po ketverių metų automobilio priekiniuose sparnuose atsirado giluminės korozijos židiniai. Šių pažeidimų šalinimas oficialiose dirbtuvėse atsiėjo daugiau nei 2100 eurų,
Kaip dar vieną pavyzdį „Vi Bilägare“ ekspertai pateikė „ „Ford Mondeo“ modelį, kurio galinės ašies tvirtinimo taškai ir slenksčiai po kelerių metų buvo visiškai pažeisti korozijos, todėl teko keisti net duris bei variklio gaubtą.
Antikorozinės apsaugos lyderiai ir autsaideriai
Analizuojant nuo 2018 metų atliekamų Vi Bilägare“ antikorozinių patikrų rezultatus, išryškėja aiškios tendencijos.
Aukščiausius įvertinimus tradiciškai išlaiko vokiški BMW, „Audi“ bei „Mercedes-Benz“ automobiliai, kurių kėbulai puikiai atlaiko atšiaurias sąlygas.
Solidžią gamyklinę apsaugą užtikrina „Volkswagen“ koncerno gaminiai, įskaitant „Škoda“ ir „Seat“ modelius.
Ekspertai taip pat pastebi reikšmingą „Renault“ markės progresą – pastaraisiais metais šio gamintojo automobiliai demonstruoja gerokai aukštesnį atsparumą rūdims nei anksčiau.
Tuo tarpu Švedijoje kuriamų „Volvo“ automobilių apsauga nuo korozijos, ekspertų vertinimu, antikorozinė apsauga yra tik vidutiniška.
Prasčiausią atsparumą korozijai sistemingai demonstruoja Japonijos gamintojai. Remiantis tyrimo išvadomis, „Honda“, „Mazda“ ir „Toyota“ modeliai tokio pobūdžio tyrimuose atsiduria gerokai žemiau vidurkio, todėl šių automobilių vairuotojams papildoma apsauga nuo korozija yra tiesiog privaloma.
Savarankiški eksperimentai padeda ne visada
Nors dalis vairuotojų supranta korozijos problemos mastą ir bando apsaugoti savo automobiliį, antikorozinio padengimo meistrai pastebi, kad šios pastangos dažnai nueina perniek dėl pačių savininkų daromų klaidų.
Pasak „Suvo Lietuva“ ekspertų, viskas prasideda nuo elementarių įpročių – specialistai atkreipia dėmesį, kad žiemą automobiliai plaunami pernelyg retai, todėl druskos ant kėbulo paliekamos ilgam laikui.
Taip pat meistrai dažnai susiduria su nesėkmingais savarankiškos apsaugos bandymais. Ekspertų teigimu, vairuotojai neretai renkasi pigius, trumpalaikius sprendimus – naudoja purškiamas dangas, kurios neturi giluminės apsaugos savybių, ir dengia jas tiesiai ant neparuošto, purvino paviršiaus.
Anot ekspertų, taip padaroma meškos paslauga, nes drėgmė ir purvas tiesiog uždaromi po sluoksniu. Be to, savarankiškai atliekant darbus, dažniausiai apsaugomas tik matomas dugnas, visiškai ignoruojant vidines kėbulo ertmes, kuriose korozija ir prasideda.
Visgi pati didžiausia problema, su kuria kasdien susiduria dirbtuvių specialistai, yra vairuotojų delsimas. Meistrai pastebi, kad pagalbos dažniausiai ieškoma per vėlai – kai rūdys jau būna pažengusios iki kiauryminių pažeidimų.
„Antikorozinis padengimas yra efektyviausias kaip prevencinė priemonė arba ankstyvoje stadijoje. Jei metalas jau stipriai pažeistas – atsiradusios gilios rūdys, kiauryminiai pažeidimai, sluoksniavimasis ar konstrukciniai silpnumai – vien padengimas problemos neišspręs“, – aiškina ekspertai.
Tokiais atvejais nebelieka nieko kito, kaip tik atlikti mechaninį remontą ir pažeistas vietas lopyti suvirinimo aparatais. Tik visiškai atstačius kėbulo konstrukcinį tvirtumą, apsauginių medžiagų naudojimas vėl įgauna prasmę.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Dėl silkės taip, toks jausmas kad jas savaitę cinko vonioj laikydavo. O dabartinės geldas gamina iš skarbonkių nuo šprotų, priedo be JOKIOS apsaugos, bele garantiją atlaikytų.
