Neseniai žiniasklaida pranešė, kad Seimo Užsienio reikalų komitetas nusprendė atlikti diplomatinių atstovybių užsienyje valstybinį auditą. Taip nutarta Užsienio reikalų komitetui nagrinėjant audito, atlikto Lietuvos ambasadoje Londone, išvadas. Puse lūpų buvo užsimenama, neva ambasada, kai jai dar vadovavo dabartinis užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, nepagrįstai išleido šimtus tūkstančių litų, skirtų reprezentacijai, neįformino dalies pirkimų ir panašiai.
Anot kai kurių parlamentarų, abejonių kyla ir dėl kitų neįvardijamų ambasadų veiklos skaidrumo. Tuo tarpu ministras V. Ušackas pareiškė, kad šie teiginiai neatitinka tikrovės. „Noriu pirmiausia kategoriškai paneigti pasirodžiusius kaltinimus dėl neva finansinių trūkumų ar lėšų išeikvojimo mūsų ambasadoje Londone mano vadovavimo metu. Čia yra absurdas, šmeižtas ir melas", - kaltinimų kratėsi ministras.
Žinoma, visko galėjo būti, nors iš Užsienio reikalų ministerijos (URM) atskrieja žinių, jog tikros ar tariamos negerovės ambasadoje Londone – tik pretekstas pašalinti V.Ušacką iš užimamų pareigų. Didelė dalis URM klerkų irgi kelia bangas dėl tariamai prorusiško kurso ir „strategijos neturėjimo“.
Taip jau sutapo, kad didieji A. Januškos laikų strategai, su V. Ušacko atėjimu, susilaukė diplomatinių rotacijų ir šiaip visokių įtakų apkarpymų. Tiesa, negalima kalbėti apie kokį nors brutalų susidorojimą. Laimonas Tallat-Kelpša neturėtų Gruzijoje nuobodžiauti su Mečiu Laurinkumi ir Dariumi Jurgelevičiumi. Visgi, strateginio Albino draugai negali būti patenkinti, o gal net niekada nesugebės atleisti V.Ušackui, kad jis bent pamėgino URM padaryti „eiline ministerija“, o ne visų klausimų sprendykla.
Kad ir kaip vertintume pokyčius URM, jie nėra susiję su bendra politine situacija šalyje ir vykdomi iš esmės vien tik paties ministro, kurį irgi galima mėgti arba ne, rizika bei iniciatyva. Ko jau ko, o URM draugai „valstybininkai“ tikrai nepaliks ramybėje. Jie, vis dar komfortiškai įsitaisę daugelyje kitų valstybės institucijų, negalėjo pakęsti tokios „išdavystės“ ministerijoje, kurią jie jau virš dešimtmečio laikė savo pagrindinių bastionu, ir pradėjo kontrpuolimą. Tuo pačiu tarsi siunčiamas signalas kitiems pernelyg savarankiškiems žinybų vadovams, pavyzdžiui, Krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei – „mes dar daug ką galime“.
Iš pradžių V.Ušackas buvo apkaltintas „nuolaidžiavimu Rusijai“, o vėliau buvo aiškiai svarstoma galimybė ištremti jį eurokomisaru į Briuselį, kad nekeltų čia sumaišties. Tiesa, išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad Europos sostinėje „...reikia politikų, ilgiau buvusių postuose ir turinčių didesnį politinį svorį. Užsienio reikalų ministras pretenduoti į gerą portfelį dar negali“. Prisiminus, kad pačios inauguracijos belaukiančios tautos numylėtinės didžiausias politinis švinas kišenėse, kadaise nusvėręs jai kelialapį į Briuselį, anuomet buvo Algirdo Mykolo Brazausko politinė meilė, neišblėsusi iki šių dienų, pareiškimas skamba šiek tiek komiškai.
Įdomu, kad D.Grybauskaitė, visą rinkimų kampaniją buvusi ne itin kalbi, kai jos kas paklausdavo apie konkrečias personalijas, dabar pasidarė tokia kategoriška net nesulaukusi inauguracijos. Kai kas spėja, jog V.Ušackui tarsi sufleruojama – arba nesipriešink „Briuselio variantui“, arba liksi ir be ministro, ir be eurokomisaro kėdės.
Seimo konservatorių lyderis Jurgis Razma patvirtino, jog dalis partijos ir dabar negali pamiršti arba priešingai – staiga prisimena tai, kuo teko nusistebėti dar skiriant V. Ušacką – didžiausiai šalies partijai nepavyksta rasti ministrų viduje – reikia "legionierių".
Kai kurie buvę ir dabartiniai URM darbuotojai, įvairiai nusiteikę V. Ušacko atžvilgiu, apibūdina jį, kaip pakankamai tiesmukai mąstantį žmogų, linkusį sprendimus priimti paprastai ir greitai, lyg kapojant malkas. Tačiau, matyt, kliūna ne tai, o kryptingas jo mėginimas atsikratyti klaninių čiuptuvų.
O valstybėje dešiniųjų dominuojama valdančioji koalicija jau pusę metų, laisvalaikiu nuo naktinių mokestinių košmarų, žaidžia žaidimus, kurie nelabai panašūs į siekį išvalyti valstybę nuo pūlinių ir gangrenų.
Sutapimas ar ne, bet beveik sinchroniškai su V.Ušacku buvo užsipultas ir „Lietuvos žinių“ dienraščio vyriausias redaktorius Valdas Vasiliauskas. Vaikiškas sniego gniūžtes primenančiais kaltinimais jį apmėtė ne kažkas, o pats Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas.Viešai išvadino KGB operacijų organizatoriumi. Apkaltino ne tik V. Vasiliauską, bet ir kitus „valstybininkų“ į teisingus žurnalistus neįšventintus rašeivas, t.y. – „vanagus“. Apkaltino ir iškart atsiprašė bei išaiškino, jog gniūžtės yra tik gniūžtės ir neturi jokio santykio su realybe. Tai būtų tik vieno svarbaus politiko nerimtas poelgis, bet dar nesulaukę atsiprašymo, realybei svetimus pasvaičiojimus parėmė ir ginti prisiekė Seimo vicepirmininkė Irena Degutienė ir amžinas „valstybininkų“ lobistas konservatoriuose Mantas Adomėnas.
Tai dar irgi būtų pusė bėdos. Kur kas blogiau, kad finansų ministro Algirdo Šemetos gynimu užsiėmęs premjeras Andrius Kubilius nepastebi visų šių reikalų taip pat, kaip nepastebėjo Valstybės saugumo departamento (VSD) „nusiplovimo“ sausio riaušių metu, slepiamų VSD pažymų klausimo marinimo bei naujų skandalų, susijusių su specialiųjų tarnybų veikla. Prieš V.Ušacką viešai nukreiptą, tačiau gilesnę potekstę turintį trepsėjimą premjeras ir jo svita ignoruoja. Kodėl?
Laukite tęsinio
