V. Grubliauskas atviras – laiko atsipalaiduoti, užimant miesto vadovo pareigas, nedaug. Visgi, kai tik jo randa, stengiasi kiekvieną akimirką branginti ir vertinti tarsi kelias. Vyras įsitikinęs – itin svarbu išmokti kartais darbus kiek įmanoma nustumti į šoną:
„Po darbų dažniausiai atsipalaiduoju su muzika – apie 40 minučių papūsdamas trimitą. Man tai yra sielos katarsis ir instrumentas, kurį aš labai myliu. Tai yra muzika, kuri man artima sielai. Tai – mano atokvėpis, atsipalaidavimas, muzikinė terapija.
O kai yra atostogos – savaitė ar penkios dienos, natūraliai stengiuosi ištrūkti, pakeisti aplinką. Kadangi tokių atostogų gaunu tikrai nedaug, išmokau itin vertinti kiekvieną akimirką, kiekvieną minutę vertinu kaip kokias tris. Stengiuosi išvažiuoti iš Klaipėdos, ar net iš Lietuvos.
Daugiau nei dešimt metų būnant šiose pareigose, išmokau, kad visa tai, kas susiję su darbais, nepadėsi į stalčių, negali to išjungti kaip programos ar lango kompiuterio ekrane. Išmokau nieko to su namiškiais nesidalinti, kad jie to nepajaustų. Bet pabėgti nuo to visiškai neįmanoma. Namuose pirmiausia esu tėtis, vyras, darbai pasislenka į šalį“, – pasakoja V. Grubliauskas.
Šeima – atgaiva sielai
Pokalbiui pakrypus link V. Grubliausko šeimos, mero tonas sušvelnėja: vyras tikina, jog su trimis dukromis ir dviem sūnumis jo santykiai – itin šilti ir pagrįsti tarpusavio pagarba ir meile. Meras atskleidžia, jog viena iš dukterų nusekė tėčio pėdomis – link muzikos:
„Jaučiu labai didelį ryšį su dukromis, daug šiltų jausmų ir meilės joms. Man atrodo, tai natūralu nesuvaidinta, nepritempta. Viena dukra – muzikantė, tai labai šildo ir glosto mano širdį. Jos atsakingumas dažnai net man tampa pavyzdžiu – ji muzikai į akis žvelgia daug sąžiningiau nei aš.
Mano dukros – labai skirtingos ir nuoširdžios, o mano žmona kaip motina padarė tikrai labai daug ir daugiau nei daug. Mūsų vaikai užaugo labai savarankiški, atsakingi. Dukros mano – griežtos ir mano atžvilgiu. Jos man į akis pasako: „čia ne taip, čia old school“. Nėra varžymosi. Jos man – sielos atgaivos“, – jautriai kalba V. Grubliauskas ir priduria – jų šeimoje vertybės vaikams skiepijamos geriausiu būdu – pavyzdžiu.
„Mes turime šeimos vertybių skiepą – supratimą ir vertinimą, kad šeima – turtas, uola, ant kurios visada gali rasti prieglobstį. Mes visi tą branginame.
Vaikai auga labai šiuolaikinėje dvasioje ir nebijo mums prieštarauti – sako mums, palaukite, tai buvo jūsų laikais. Bet aš manau, kad geriausias pavyzdys vaikams – kai jie kasdien mato nesuvaidintą betarpišką santykį tarp manęs su žmona“, – pasakoja meras.
Žmonai jaučiasi skolingas
Vytautas Grubliauskas jau daug metų gyvena su mylima žmona Inga. Vyras sako, esantis žmonai nepaprastai dėkingas, jog ši buvo šalia visus šiuos metus ir tikina, jog mero kadencija mylimai moteriai tapo tikru išbandymu:
„Inga kaip niekas kitas pajuto mano darbo specifikos vaisius ir įtaką. Kalbant apie buvimą drauge, toks malonios akimirkos yra tai, ką politika iš mūsų dažnai pavokdavo. Jau laukiu, kai ateis kadencijos pabaiga, kada galėsiu skirti šeimai laiko tiek, kiek noriu.
Būti keturių vaikų motina – lengviau, nei būti mero žmona, aš taip įsivaizduoju. Jaučiu didžiulę moralinę ir dvasinę skolą jai, tikiu, kad gyvenimas dar suteiks galimybę ją grąžinti.
Aš tikrai turiu atsakymą ir pažadą sau ir šeimai, kad jokių planų tęsti karjerą mero pozicijoje nepuoselėju ir niekas šio apsisprendimo nepakeis. Visi kiti keliai man yra atviri, o sprendimą priimsiu tik pasitaręs su šeima ir gavęs jos palaikymą“, – apie politinės karjeros pabaigą prašneka Vytautas Grubliauskas.
