REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vokietija buvo šokiruota, kai prasidėjo karas Ukrainoje, nes niekas – nei vokiečių politikai, nei visuomenė, – nesitikėjo tokio akibrokšto iš Rusijos. Vokiečiai ilgus dešimtmečius jautė šiltus jausmus sovietams, vėliau jautėsi skolingi Michailui Gorbačiovui už abiejų Vokietijų suvienijimą, tai, pasak buvusio karinio jūrų laivyno kapitono ir Vokietijos tarptautinių ir saugumo instituto eksperto Goerano Swisteko, lėmė didelį vokiečių nustebimą prasidėjus karui.

Vokietija buvo šokiruota, kai prasidėjo karas Ukrainoje, nes niekas – nei vokiečių politikai, nei visuomenė, – nesitikėjo tokio akibrokšto iš Rusijos. Vokiečiai ilgus dešimtmečius jautė šiltus jausmus sovietams, vėliau jautėsi skolingi Michailui Gorbačiovui už abiejų Vokietijų suvienijimą, tai, pasak buvusio karinio jūrų laivyno kapitono ir Vokietijos tarptautinių ir saugumo instituto eksperto Goerano Swisteko, lėmė didelį vokiečių nustebimą prasidėjus karui.

REKLAMA

Anot eksperto, Vilniuje dalyvavusio „Baltic military conference“ diskusijose, Vokietijoje šiuo metu vyksta politinis ir emocinis lūžis, kurio metu siekiama suprasti, kaip toliau vertinti užsienio ir saugumo politiką, kuriuo keliu žengti. Interviu portalui tv3.lt saugumo ekspertas pripažino, kad Vokietijos valdančiojoje partijoje tvyro politinė sumaištis, o Vilniaus NATO viršūnių susitikimui Vokietija dar visiškai nesiruošia. 

Kokia buvo Vokietijos visuomenės ir politikų reakcija į karo Ukrainoje pradžią? Kaip vertinta situacija tuomet, kaip yra dabar ir kas pasikeitė? Kokį savo vaidmenį Europoje vykstant karui mato Vokietija?

REKLAMA
REKLAMA

Prasidėjus karui Ukrainoje didžiąją daugumą Vokietijos visuomenės, o taip pat politikus ištiko šokas. Didžioji dauguma vokiečių niekada netikėjo ir nesitikėjo, kad Rusija gali pradėti karą. Jie visi galvojo, kad Rusija yra tos pačios tarptautinės santvarkos dalis, kaip ir Europos Sąjungos šalys, likusios valstybės. Gal kiek skirtingo požiūrio šalis, bet visgi besistengianti atitikti tam tikras normas, paklūstanti tam tikriems įstatymas.

REKLAMA

Dauguma manė, kad Rusija erzina, šantažuoja, kad gautų tai, ko nori, nemanyta, kad tai – taip rimta. Todėl taip, karo pradžia buvo didžiulis šokas. Sukrėsti buvo visi: vyriausybė, didžioji dalis parlamento ir visuomenė. Kodėl taip nutiko? Kodėl kilo tokia nuostaba?

Paaiškinimas gana paprastas, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vokietija turėjo ypatingus santykius su Sovietų Sąjunga. Abi Vokietijos dalys. O po Vokietijos suvienijimo Vokietija artimai bendravo su Rusija.

Dar vienas dalykas, kurį svarbu suvokti, tai specifinis vokiečių galvojimas apie užsienio ir saugumo politiką. Tai nėra strateginė kultūra, o greičiau visuomenės pamąstymas, kokie yra ar turėtų būti santykiai su užsienio šalimis.

REKLAMA
REKLAMA

Vokietijos suvienijimas didelės dalies vokiečių visuomenės buvo laikomas Gorbačiovo dovana Vokietijai.

Specialius santykius su Rusija lėmė ir tai, kad abi Vokietijos dalys buvo dėkingos už išvadavimą iš fašizmo. Šaltojo karo metais vyravo nusistatymas pastūmėti šalį kiek arčiau Sovietų Sąjungos, bendrauti ir tuo pačiu, pamažu dirbti Vokietijos suvienijimo link.

O pats Vokietijos suvienijimas didelės dalies vokiečių visuomenės buvo laikomas Gorbačiovo dovana Vokietijai. Taigi, Sovietų Sąjunga ir vėliau Rusija buvo gana svarbi daliai vokiečių visuomenės, politikams.  

Mūsų strateginė politinė kultūra buvo suformuota vadovaujantis trimis nerašytomis taisyklėmis. Ir visi su šiomis taisyklėmis sutiko. Pirmoji taisyklė yra – Vokietija nesivelia į karą arba nepradeda karo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ši taisyklė lėmė, kad mes sumažinome savo karinius pajėgumus. Buvo nutarta, kad mes, jei prireiks, būsime aljanse su kitomis šalimis, bet niekada – pirmoje, vadovaujančioje pozicijoje. Šis pasiryžimas sufleruoja ir antrą taisyklę, kad mes niekada neveikiama vieno saugumo, užsienio politikos klausimais.

Ir trečioji taisyklė – visada prioretizuoti diplomatiją. Kariniai veiksmai, karinis įsikišimas nebuvo matomas, kaip galima ar naudotina priemonė Vokietijos saugumo ir užsienio politikos sferose.

Šios taisyklės suformavo politinę kultūrą, kurios laikėsi politikai ir visuomenė. Tai pasikeitė pernai vasarį. Tiesa, pirmojo principo, kuris sako nesivelti į karą, Vokietija preciziškai nesilaikė, nes per paskutinius 25 metus jau buvome įsivėlę į karinius konfliktus Afganistane, Jugoslavijos karuose, NATO, ES vadovautuose karinėse misijose.

REKLAMA

Taigi, ši taisyklė buvo lanksčiai adaptuota prie besikeičiančių aplinkybių. Visgi tos dalies, kur sakoma, kad Vokietija neveikia viena dar stipriai laikomasi. Tiesa, pamažu politikai Vokietijoje pradeda kalbėti, kad dėl Vokietijos pozicijos Europoje, jos ekonominės galios, turto ji turėtų prisiimti daugiau atsakomybės, imtis vadovaujančios pozicijos ir siekti didesnės įtakos konstruojant europinę saugumo architektūrą.

Tiesa, šalyje vyksta debatai ar mes šiuo metu galėtume imtis tokios rolės, ar esame jai pajėgūs. Bet tai jau kitos temos debatai. Taigi, pamažu Vokietija ima prisitaikyti prie besikeičiančių tarptautinės ir saugumo politikos iššūkių Europoje.

REKLAMA

Na, o kalbat apie trečiąją politinę taisyklę, kurio laikytasi Vokietijoje, tai turiu pripažinti, kad ji – sunkiausiai sulaužoma ar apeinama. Kariuomenė turėtų vėl imti tam tikrą svarbią vietą šalies politiniame ir saugumo gyvenime, politikių „instrumentų dėžėje“.

Mūsų strateginė politinė kultūra buvo suformuota vadovaujantis trimis nerašytomis taisyklėmis.  Pirmoji taisyklė yra – Vokietija nesivelia į karą arba nepradeda karo.

Tai sunku, nes kariuomenė neturėjo jokios realios galios, prioritetų per paskutinius 30 metų, nuo tada, kai baigėsi Šaltasis karas. Ji buvo labai smarkiai sumažinti ir turėjo vos kelias užduotis tarptautinėse taikos palaikymo pajėgose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet kolektyvinė gynyba, savo šalies gynyba nebuvo tos užduotys, kurias turėjo mokėti ir gebėti atlikti Vokietijos kariuomenė. Viskas, ko reikia, kad kariuomenė galėtų tai daryti buvo sumažinta arba visai panaikinta. Taigi, mums reikia pokyčių, tai supranta ir politikai, visuomenė.

Mes turime gebėti apsiginti patys ir padėti apginti mūsų sąjungininkus. O tam reikia gerai parengtos ir ginkluotos kariuomenės. Visgi nemaža dalis visuomenės šiai idėjai dar nepritaria, abejoja ar Vokietijai to reikia. Nėra supratimo, kaip veikia tarptautiniai politikos instrumentai, kas yra svarbu. Taigi, mums reikia išsiaiškinti tarpusavyje, koks mūsų vaidmuo Europoje, kokia mūsų strateginė kultūra.

REKLAMA

Dabar galime tai stebėti, kaip vyksta ginčai, kas bus toliau. Iš vienos pusės yra socialdemokratai, kurie ir stumia pokyčius, o iš kitos pusės – tarkime liberalus ir žaliuosius, kurie yra gal kiek realiau mąstantys ir siekia pamažu grąžinti Vokietijos ginkluotąsias pajėgas į poziciją, kad jos būtų naudingos NATO aljansui.

Kokie yra Vokietijos kariniai pajėgumai? Prasidėjus karui Ukrainoje Vokietijos kancleris paskelbė apie specialų biudžetą kariuomenei, bet kol kas iš jo pinigai nebuvo panaudoti. Ar vyksta koks nors „judėjimas“ stipresnės kariuomenės link?

Prasidėjus karui, vos po trijų dienų Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, kad kariuomenei bus skirtas atskiras milijardo eurų vienkartinis biudžetas. Jis kol kas nepanaudotas. Per metus iš šio atskirojo biudžeto nebuvo paimtas nė euras kariuomenės reikmėms. Bet tai ne viskas.

REKLAMA

Mes turime dalykų sąrašą, kurių nori Vokietijos vyriausybė ir gynybos ministerija, dalykų, kuriuos reikia pagaminti ir nupirkti. Tarkim F-35 naikintuvai, sraigtasparniai „Chinook“ ir taip toliau. Projektai jau vyksta, nors kontraktai dar nėra pasirašyti. Taigi, dar ir pinigų negalima mokėti. F-35 naikintuvų kontraktai jau, pasirašyti, bet pinigai bus sumokėti vėliau. Taigi, šis tas visgi vyksta.

Visgi mano kritika čia būtų tokia, kad prasidėjus karui Ukrainoje mes turėjome akimirką stabtelėti ir pergalvoti, pakeisti prioritetus, pažiūrėti, ko reikia, kad karinės pajėgos galėtų ginti savo teritoriją ir tuo pačiu – prisidėti prie kolektyvinės gynybos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

To nebuvo, nes daugelis projektų, kuriems skiriami pinigai ir iš „specialaus biudžeto“ jau buvo suplanuoti iš anksto, tarkime 2019 metais, kai tarptautinė situacija buvo visai kitokia. Taigi, akimirkos apmąstymui, kokios dabar yra grėsmės, kaip mus tai paliečia, tikrai reikėjo.

Tarkime man šiame sąraše dalykų, kuriuos pirks, gamins Vokietijos kariuomenei, trūksta oro gynybos sistemų. Apie jas 2019 metais, matyt, nebuvo pagalvota. Mes turime skyles oro gynyboje Vokietijos ginkluotose pajėgose. Aš taip pat nematau jokių technologijų, apsauginių dalykų biologinio ar branduolinio išpuolio atveju. Mes turime problemų ir dėl saugios komunikacijos. Ypatingai tai susiję su saugia komunikacija internetinėje erdvėje su NATO sąjungininkais.

REKLAMA

Taigi, yra dalykų, kuriuos reikėjo prioretizuoti atsižvelgiant į grėsmes, kurios kyla. Bet taip nenutiko.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas viename iš savo interviu pareiškė, kad Prancūzija ir Vokietija yra „taikos stovyklos“ atstovės karo Ukrainoje atžvilgiu. O štai Rytų flango valstybės būtinai nori pargalės, ar gal, pasak E. Makrono, keršto. Kokios nuotaikos vyrauja Vokietijoje dėl karo Ukrainoje baigties?

Debatai, kaip turėtų baigtis karas ir kas turėtų būti toliau Ukrainoje, Vokietijoje vyksta gana aktyviai. Galima rasti ir taikos, ir pergalės šalininkų. Mūsų kancleris dažnai sako, kad „Rusija neturi laimėti karo“, bet mūsų naujas gynybos ministras Borisas Pistorius sako, kad „Ukraina turi laimėti karą“. Tai – skirtingi dalykai, priėjimai prie situacijos.

REKLAMA

Vokietija nenori veikti viena.

Ukraina ir Rusija karo baigtį, žinoma, įsivaizduoja skirtingai. Rusija nori užvaldyti svetimas teritorijas, Ukraina – atsiimti savas žemes. Nejausti grėsmės iš kaimyno, prisijungti prie NATO ir ES. Tai – skirtingi ateities scenarijai.

O skirtingi scenarijai reikalauja skirtingos paramos, taigi vyksta susidūrimas tarp „taikos ir pergalės“ stovyklų. Mums reikia Vokietijoje ir tarp sąjungininkai apie tai kalbėtis, ypač reikia daug kalbėtis su Rytų flango valstybėmis, nuo Baltijos šalių iki Rumunijos, nes būtent jos jaučia didžiausią grėsmę iš Rusijos. Ir mes turime susitarti, jei pavyktų susitarti galėtume geriau apibrėžti paramą, kurią turime tiekti Ukrainai.

REKLAMA
REKLAMA

Kalbant apie paramą Ukrainai. Vokietija buvo gana aštriai kritikuota dėl lėtos karinės paramos, lėtai priimamų sprendimų. Kaip manote, ar kritika pagrįsta? Kaip dėl to jautėsi vokiečiai?

Yra dvi šio klausimo pusės. Jei pažiūrėtume į sąrašą to, ką Vokietija tiekia Ukrainai, tai jis nepasirodytų toks trumpas. Taip, Vokietijos vyriausybė garsiai nekalba apie tą sąrašą, daiktus, kurie jame yra, bet gerai paieškojus jį galima rasti. Ten daug dalykų: nuo amunicijos iki sunkiosios ginkluotės, medicininės, humanitarinės ir finansinės paramos. Taigi, Vokietija yra viena iš tų šalių, kuri aktyviai ir gausiai remia Ukrainą.

Bet iš kitos pusės, taip, diskusijos apie sprendimų priėmimo greitį Vokietijoje – netyla. Tai ypatingai jaučiasi, kai kalbame apie svarbią karinę paramą, tarkime, tankus, dėl kurių vyko ilga ir aštri diskusija.

Tokios ilgios diskusijos, ilgas sprendimų priėmimas grąžina mus prie to, ką aš pasakojau apie strateginę Vokietijos saugumo politikos ašį – niekada neveikti vieniems kariniame lauke. Vokietija norėjo veikti kartu su kitomis, su grupe, bet ne viena. Taip pat buvo tam tikro politinio nerimo peržengti nematomą raudoną liniją, nes nežinia, kur ta raudona linija yra ir kokie bus rezultatai. Tai viena dalis, o kita dalis tai, ką minėjau – Vokietija nenori veikti viena. Todėl taip ilgai ir užtruko, nes Vokietijos vyriausybė pirmiausia siekė suburti grupę ir tik tada veikti.

REKLAMA

Jei mes planuotume ar galvotume truputį į priekį, nes kalbos apie tai, kad Ukrainai reikės tankų, vyko jau nuo praėjusių metų vidurio, tai valstybių aljansas „tankų klausimu“ galėjo būti suburtas jau praeitais metais. Viskas būtų buvę greičiau.

Taigi, taip, Vokietija turi galvoti į priekį. Taip daug lengviau suprasti ko Ukrainai reikia, paruošti tai ir suteikti tokią pagalbą, kokios prašoma. Sudėjus visus aspektus į vieną, gauname atsakymą, kodėl Vokietija atrodo tokia dvejojanti, nenorinti padėti, lėta priimti sprendimus.

Vasarą Vilniaus NATO viršūnių susitikime, manoma, bus daug karštų debatų dėl didesnio gynybos finansavimo. Siekiama, kad visos aljanso valstybės skirtų bent po 2 proc. nuo savo BVP gynybos biudžetui. Tiesa, norima, kad finansavimas būtų dar didesnis. Vokietija skiria mažiau ir dėl to yra kritikuojama. Kaip manote, ar kas nors pasikeis?

Tenka pripažinti, kad politinėje Vokietijos padangėje, diskusija apie Vilniaus NATO viršūnių susitikimą, didesnį gynybos finansavimą ir kitus svarbius klausimus, dar net neprasidėjo. Liko tik keli mėnesiai, bet Vokietijoje dar nekalbama apie tai, ką „mes atsinešime prie derybų stalo“ Vilniuje. Deja.

Taip, mes esame atsilikę net nuo 2014 metų pasižadėjimų. Yra keli aspektai, kuriuos galima aptarti, tarkim – trūkstama infrastruktūra, taip pat – visuomenės nenoras skirti daugiau pinigų ginkluotosioms pajėgoms. Taip pat, ginkluotųjų pajėgų „stiprumas“.

REKLAMA

Situacija tokia, kad net negalime padaryti greitų injekcijų į gynybos biudžetą. Taip pat klausimai kyla, kaip greitai gynybos industrija gali kažką pagaminti, jei mes užsakysime. Daug klausimų ir visa tai sueina į viena dalyką – nėra greitų būdų visą tai pataisyti, nors, tiesą pasakius, dabar aš visai nematau jokio valdžios noro kažką šioje situacijoje keisti. Viskas kol kas stovi vietoje.

Vidaus politika užgožia užsienio ir saugumo politiką Vokietijoje.

Išskyrus „specialų biudžetą“, apie kurį karo pradžioje paskelbė kancleris, bet jis skirtas tik kelių metų periodui. Šiuo metu nėra plano, kas bus po to.

Visa tai todėl, mano manymu, kad valdančioji partija šiuo metu išgyvena tam tikrą vidinę dramą dėl situacijos, kurioje atsidūrė Europa ir Vokietija. Pusė socialdemokratų partijos vis dar laikosi garsiosios Vokietijos rytų politikos, taip vadinamosios „ostpolitik“, o kita dalis jau taikosi prie besikeičiančios situacijos ir naujos realybės. Vokietijos kancleris ir partija taip pat yra atskaitingi rinkėjams, jiems reikia rinkėjų palaikymo, todėl jie atsargiai veikia, nes bijo padaryti kažką, ko nepalaikys jų rinkėjai.

Taigi, vidaus politika užgožia užsienio ir saugumo politiką Vokietijoje.

Paskutinis klausimas yra, žinoma, apie Vokietijos brigadą Lietuvoje. Girdime daug kalbų, ginčų ir nesusikalbėjimo. Ką apie tai manote?

REKLAMA

Girdėjau, kad vyksta garsios diskusijos apie tai, jog pilnai pasirengusi brigada iš Vokietijos turėtų būti čia. Bet jei pasižiūrėtume į dokumentus, pasirašytus Madride, taip pat ir pareiškimus, tai pamatytumėte, kad visada buvo kalbama, jog Lietuvoje bus priešakinis brigados elementas, taip pat bus pasiruošę kariai, jei jų prireiktų.

Kritinis momentas šiuo klausimu, sutarimas, kad į Lietuvą bus iš anksto atgabenta ir paruošta sunkioji ginkluotė, amunicija ir kitos detalės.

Taigi, jei viskas bus, kaip sutarta, nelaimės atveju būtų galima pasikviesti brigadą ir ji turėtų čia atvykti per kelioliką valandų ar kelias dienas. Jiems nereiks kartu vežtis jokios ginkluotės, amunicijos ir kitų reikmenų.

Toks yra tikslas, tai NATO turėtų padaryti greitesne ir geriau prisitaikančia prie aplinkybių. Tai buvo sprendimas su kuriuo sutiko visos NATO šalys. Vokietija tai pradėjo vykdyti, čia jau yra priešakinis brigados elementas.

Būdamas čia, Lietuvoje, mačiau vykstančias statybas: statomi amunicijos sandėliai, kareivinės. Taigi, tikiuosi, kad Vokietija galės išpildyti pažadą ir čia atvežti bei palikti ginkluotę, amuniciją, karo mašinas.

Kol kas nemačiau plano, kada Vokietija tai nori ar ruošiasi tai padaryti. Taigi, Vokietija turi priimti rimtai sprendimus ir pažadus, kuriuos padarė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų