Kyla dar viena problema – išgelbėtų mažųjų žmonių draugų daugiau negu šeimų, kurios galėtų jais pasirūpinti. Šunys neturi politinių įsitikinimų, nepalaiko jokių grupių ir negali pažeisti įstatymų, todėl gyvūnai tikrai neturėtų kentėti dėl karo. Taip mano savanoris Robertas iš Charkivo.
Vyras nuo vaikystės mylintis gyvūnus, prasidėjus karui, nedvejodamas ėmėsi jiems padėti. Iš Armėnijos kilęs Robertas, dar per konfliktą Kalnų Karabache matė, kiek daug nekaltų gyvūnų nukenčia per karą.
„Po to, ką mačiau savo šalyje, kas vyko Kalnų Karabache, supratau, kad žmonės žuvo ir viskas įvyko taip, kaip ir buvo suplanuota. Norėdamas išvengti tokios pat situacijos dabar, pasirinkau tai. Nes gyvūnų niekas neišgelbės. Beje, pirmosios pagalbos sulaukėme iš Čekijos ir Lietuvos organizacijos“, – kalba Robertas.
Gavę pirmąją finansinę paramą, savanoriai ėmėsi evakuoti gyvūnus iš karštųjų taškų. Per visą karo laikotarpį jie evakavo daugiau kaip tūkstantį šunų iš miestų, kurie buvo ar tebėra karinių operacijų žemėlapyje.
Kelionių metu komanda, žinoma, patekdavo į apšaudymus. Buvo atvejų, kai sužeistų gyvūnų į Charkivą gyvų atvežti nebepavyko. Tačiau savanorius labiausiai šokiruoja ne rusiškos raketos, o širdį veriančios istorijos. Pavyzdžiui, šuo Kolia, paimtas iš Kramatorsko buvo labai sunkios būklės. Be to, Koliai jau 20 metų, o tai šuniui yra labai daug.
Dabar Kolią vadina išmintingiausiu prieglaudos šunimi: „Jis visai neturėjo plaukų. Taip, jis sirgo. Buvo paliktas. Saulėtas oras – jis vaikšto. O kai oras blogas – štai guli.“
Kadangi savanoriai pirmiausia išveža šunis, kuriems reikia medicininės pagalbos, prieglaudoje galima pamatyti gyvūnus su randais ar net be galūnių. Būtent taip nutiko Martinui – jis greičiausiai užlipo ant rusiškos prieštankinės minos. Tai, kad Martinas neturi priekinės letenos, netrukdo vargšeliui judėti. Šuo labai žaismingas ir geru oru gali valandų valandas vaikščioti lauke.
„Letena po sprogimo tiesiog kabojo. Ir tokių atvejų būta daug. Beje, Martinui radome namus Prancūzijoje, Paryžiuje. Pasiturinti šeima jau užsakė protezą, ketvirtą letenėlę, su kuria jis vaikščios“, – sako Robertas.
Žmonės, gyvenantys tose vietose, kur vyko mūšiai, kartais pasakodavo istorijas apie iš bado mirštančius šunis, kurie maitinosi žuvusių kariškių, laiku nepaimtų iš mūšio lauko, kūnais. Tą liudija ir Robertas.
„Ten buvo septyni šunys. Iš septynių pavyko sugauti 5, du pabėgo. O paskui paaiškėjo, kad vienas iš tų dviejų kažkada suėdė savo šeimininkę. Šuo buvo uždarytas namuose, o senutė mirus. Ir dėl to žmonės šuniu bjaurėjosi, nes bijojo jo. Aš to iš šuns nejaučiau. Jis tą padarė tik iš nevilties. Turėjome baisių atvejų, kai katės ėdė šunis“, – pasakoja Robertas.
Iš bado, pasak savanorio, gyvūnai suės bet ką – vienas kitą ir viską, kas neseniai buvo gyva, kad tik išgyventų. Padalinio, kuris ieško žuvusių kariškių, ekspertai ne kartą rado šunų suėstas kūnų liekanas.
O vasaros pabaigoje mūsų filmavimo komanda tapo nužudyto gyventojo kūno ekshumavimo liudininke kaime, netoli Charkivo. Kai kurie kaulai buvo apgraužti, dubens ir kojų kaulų trūko. Iš galvos buvo likusi tik dalis žandikaulio – likusią dalį, anot kriminalistų, ištampė alkani šunys ar kiti gyvūnai.
Vietiniai gyventojai taip pat tvirtino, kad kūnus iš tiesų apgraužė šunys.
„Kad ir čia – kas be galvos, ten suėsti kūnai. O jei kūnai kur nors toli, kur nėra gyvenamųjų rajonų, ten nėra ir šunų. Kūnai tiesiog guli, pūva, ir viskas“, – sako Mala Rogano gyventojas Jurijus.
Bet tai, anot savanorių, nereiškia, kad suėdę žmonių kūnus šunys tampa beviltiški ar agresyvūs. Taip, iš tiesų, jei šuo bus alkanas, jis ės. Jie ės viską, kas tik papuola. Neduok Dieve, bet taip pat ir žmonės. Nepažįstu žmonių, kurie mirtų, nes ko nors nevalgytų. Jie yra gyvūnai, vadovaujasi instinktais“, – tvirtina Robertas.
Šunys, patekę į geras rankas, psichologiškai ir fiziškai pasveiksta. Bet yra kita problema. Visoje Ukrainoje evakuotų gyvūnų yra kur kas daugiau nei žmonių, kurie norėtų juos priimti į savo šeimas.
