Tądien policija panešė, kad birželio 27 d., apie 22.30 val., Kauno r., Margininkų k., automobilis „VW Passat“, vairuojamas vyro, gimusio 1998 m., nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį.
Daugybei žmonių tai – tik dar viena ištrauka iš policijos suvestinių, tačiau A. Mišeikienei šiame trumpame pranešime telpa didžiausias skausmas: avarijoje žuvo jos sūnus, su savimi išsinešęs ir dalelę jos.
„Kai žmonės serga, tu gali tam kažkaip pasiruošti. Kai netektis ištinka taip staiga, tu to nesitiki ir nelauki, negali pasiruošti, todėl tai stipriai pakerta“, – atvirai sako moteris.
Laidotuvių dieną sulaukė ženklo
Prisimindama, koks buvo Domas, mama ir šypsosi, ir graudinasi – vos prieš kelias dienas prisivertė ištrinti sūnaus socialinių tinklų paskyras, tad vėl iš naujo peržiūrėjo jo nuotraukas, įrašus.
„Visus tris mėnesius aš negalėjau žiūrėti į nuotraukas. Nedaug jis jų turėjo, nemėgo fotografuotis, bet tai – vienas iš prisiminimų, likusių apie jį. Jis turėjo labai gerą humoro jausmą, mes jį visada vadinome šypsenėle.
Netgi laidotuvių dieną, kai dukra sakė žodžius, kad jis buvo mūsų šypsenėlė, kai tik tuo metu išlindo saulė. Atrodė, kad jis nusišypsojo mums“, – šyptelėdama nusibraukia ašarą.
Moteris džiaugiasi, kad nors augino vaikus viena, su jais sukūrė labai tvirtą ryšį, su sūnumi ji sako niekad nesipykdavusi, į mamą jis žvelgė su pagarba ir visada priėjęs apkabindavo, pabučiuodavo.
„Mes su juo panašūs, niekada nekraudavome savo bėdų kitiems, kaip sakau, tarsi klounai, kurie eina per gyvenimą su gera nuotaika, linksmindamiesi.
Jau kelerius metus jis turėjo labai lengvą požiūrį į gyvenimą, kurio išmokino ir mane. Kai įkūriau savo drabužių prekės ženklą, buvo labai sunku.
Tada jis man visą laiką sakydavo: „Mamukai, ko tu nervuojiesi? Viskas bus gerai, žiūrėk į viską lengviau“. Tas lengvumas visada išliks mintyse“, – klajodama po prisiminimus sako Alina.
Sūnus vis važinėdavo darbuotis į Olandiją ir prieš nelaimę kelioms savaitėms buvo sugrįžęs pas mamą. Laikas kartu buvo kupinas įvairiausių pokalbių, tačiau pašnekovė prisimena, kad paskutiniuoju metu labai dažnai iš jo girdėdavo padėką, kad puikiai išauklėjo ir paruošė gyvenimui:
„Visi tėvai nori būti geri vaikams, tobuli, nors jais būti neįmanoma, bet man tai buvo ženklas, kad savo vaikus išauklėjau teisingai.
Aš labiausiai džiaugiuosi, kad visada su vaikais turėjome ryšį. Su dukra apie labai daug ką šnekamės, su Domu šnekėdavome atvirai, ir kai blogai, ir kai gerai.“
Iki šiol klausimų – daugiau nei atsakymų
Lemtingąją dieną viskas buvo, rodos, gerai, niekas nė nenujautė, kaip tragiškai ji baigsis. „Aš iki šiol nieko per daug nežinau. Pas mane maždaug antrą nakties atvažiavo policija ir pranešė tokią žinią, tarsi iš giedro dangaus.
Dėkoju Dievui, kad tuo metu nebuvau viena namuose, nes nežinau, kaip būtų buvę. Kai tau pasako tokią žinią, sustingsti. Negalėjau priimti tokios informacijos, nepatikėjau. Viskas, ką man pasakė – laukti. Visi išvažiavo, o aš likau laukime“, – prisimena A. Mišeikienė.
Nors prabėgo daugiau nei trys mėnesiai, iki šiol neaišku, dėl ko įvyko avarija. Tyrėjai svarsto, galbūt į kelią iššoko žvėris, be to, buvo beveik naktis, lijo.
„Ko jis ten važiavo – nė vienas į šį klausimą neatsakysime. Pradžioje galvojome apie įvairius scenarijus, bet nuo to galvojimo tik sunkiau, nes labai lengva prisikurti mintyse blogiausių istorijų“, – atviravo Alina.
Moteris neslepia – kiekvieną dieną širdį drasko skausmas, kurį paliko staigi ir netikėta sūnaus netektis, namuose viskas vis dar primena jį. Bet palūžti ji sako negalinti sau leisti:
„Kiekvienas mes savotiškai gedime. Vieni verkia, užsidaro. Aš turiu dukrą, tad jeigu aš palūžčiau ir ji matytų mane tokią, mums abiem būtų dar blogiau.
Negali palūžti, sustoti, nes jei sustosi, stos viskas. Yra veiklos, darbai, kur turi eiti, dirbti. Tai kažkiek atitolina mintis. Visada dėkoju, kad turiu draugų, kurie mane labai palaiko, visaip bando ištempti iš namų, nes juose būti yra labai sunku.“
Moteris pabrėžia, kad instrukcijos, kaip gedėti, ištikus netekčiai niekas nepaduoda. Atsakymo, kur save padėti, neįmanoma rasti ir internete. Todėl kasdien reikia savyje ieškoti jėgų.
„Kiekvienas turi savo terapiją. Mano terapija – muzika, šokiai. Aš visada galvoju, kad turi daryti tai, kas tau padeda. Matau, kaip kartais į mane keistai žiūri, aš tarsi atsijungiu, bet man to riekia, nes kitaip gali išprotėti.
Per gyvenimą išmokau, kad problemų negali atidėti, turi jas spręsti čia ir dabar, ieškoti būdų, kaip su jomis tvarkytis.
Puikiai žinau, kad jeigu užsisėdėsiu vienoje vietoje ir nieko nedarysiu, niekad iš to neišlipsiu. Užsibūti tame labai lengva, bet vėliau iš to išeiti užtrunka daugybę laiko“, – dalijosi pašnekovė.
Širdį draskantis klausimas
Aliną gyvenimas mėtė ir vėtė, negailėjo iššūkių ir sukrėtimų, bet per kiekvieną sunkumą ji eidavo iškelta galva. Eina ir dabar, net jei sulaukia nepatiklių žvilgsnių ar atsiranda už nugaros kalbančių, kad gedi „ne taip“ ar „per mažai“:
„Yra daugybė etapų – ir galvojimo, ko nepadariau, kodėl taip nutiko, už ką. Klausimų kyla begalė. Bet visada sakau, kad reikia klausyti savo vidinio balso, savęs ir daryti taip, kaip atrodo geriausia.
Sunku, kai matai žmonių žvilgsnius, reakcijas. Aš visada buvau spalvota, savo drabužių prekės ženklą lygiai taip pat kūriau tam, kad būčiau kitokia.
Ir žinau, kad jei įlįsčiau į juodus drabužius ir vaikščiočiau apsiverkusi, Domukas sakytų man: „Mama, ką čia darai?“. Jis manęs nesuprastų, nes jis manęs tokios nepažinojo. Jam nepatiktų, jei aš palūžčiau.“
Kalbėdama apie visus gedėjimo etapus, Alina pasakoja, kad tik praėjus trims mėnesiams po nelaimės pasiryžo nuvykti į nelaimės vietą. Iki tol galvoje netilpdavo mintis, kad sūnus nebesugrįš į namus.
„Po laidotuvių viskas tarsi nurimsta, namuose – tyla. Būdavo sunku net važiuoti į kapines, nes netekties fakto aš nepriimdavau, stengiausi galvoti, kad jis kažkur išvykęs.
Vieną dieną supratau, kad pagaliau turiu su tuo susitaikyti. Pribrendo laikas, kai reikia su juo atsisveikinti ir suprasti, kad dabar viskas kitaip.
Dėkoju Domo draugams, kurie mane nuvežė, pabuvo šalia, kartu uždegėme žvakutę. Bet dabar žinau – ant kapelio lygiai taip pat pasodinsiu mažą medelį, kaip savotišką simbolį“, – apie sūnaus atminimo įprasminimą kalbėjo ji.
Dar neseniai sūnus ateidavęs apkabindavo, priglausdavo, o dabar tenka taikytis su mintimi, kad to jau niekad nebepatirs. Sugriuvo ir visi ateities planai: Domas paskutiniu metu dažnai mamai pasakodavo, kaip norėtų turėti šeimą, vaikų, jiedu kartu įsivaizduodavo, kaip namus užpildys šurmulys.
„Aš svajojau apie ateitį, kurioje mačiau anūkus, jis svajojo apie ateitį su šeima ir vaikais, bet vieną dieną atėjo ir pasakė, kad jos nebus. Turbūt tai ir yra sunkiausia – susitaikyti, kad viskas sugriuvo.
Vis dar sunku, kai žmonės paklausia, kiek turiu vaikų. Atrodo, toks paprastas klausimas, bet visą laiką pagalvoju, ką atsakyti. Turbūt reikės laiko ir išmokti atsakyti į šį klausimą“, – širdį atvėrė A. Mišeikienė.
Net po didžiausios tamsos ateina šviesa
Alina svarsto, kad jei būtų užsidariusi ir atsiribojusi nuo draugų, darbo, įgrimztų taip giliai, kad nebeišsikapstytų. Todėl viską, ką duoda kiekviena diena, semia pilnomis saujomis, dvigubai: ne tik už save, bet ir už sūnų:
„Mes niekas nežinome, kiek mums skirta, kas gali nutikti. Gali eiti gatve ir nebegrįžti į namus. Kol esi jaunas, galbūt apie tai nesusimąstai.
Kai daraisi brandesnis, pradedi labai vertinti kiekvieną dieną ir nori iš jų paimti kuo daugiau gražių dalykų, emocijų, visko, kas tave džiugina. Bent vienas mažas žingsnelis yra žingsnis į priekį. Iš ašarų pakalnės džiaugsmo nenulipdysi.
Kartais pagalvoju, jei jis būtų sirgęs arba per avariją smarkiai sužalotas ir labai kankintųsi – ar nuo to būtų lengviau? Aš nežinau. Kartais pagalvoju, kad jis bent jau nesikankino, bent tai paguodžia.“
Pašnekovė neslepia: dienų būna pačių įvairiausių, lydimų viso spektro emocijų, tačiau naktys pačios sudėtingesnės. Sako, kartais norisi vilku staugti ir taip išlieti viską, kas susikaupę viduje. Bet kiekvieną rytą ji pasitinka su vienintele mintimi, kad gyvenimas – tik vienas.
„Dažnai man sako, kokia esu stipri. Vienu metu nuo šių žodžių net buvo pasidarę bloga, bet, kita vertus, turbūt aš tikrai tokia esu. Juk gyvename vieną kartą.
Aš visą laiką norėjau nugyventi gyvenimą prasmingai, kuo laimingiau ir džiaugsmingiau, pamatyti ir patirti kuo daugiau gražių dalykų. Šis smūgis labai stiprus, bet ir jį turėsiu išgyventi.
Visiems linkiu kažkaip rasti savyje jėgų. Aš pati jų labai ieškau. Visada reikia ieškoti šviesos, nes tamsa labai stipriai traukia. Mano motyvacija kas rytą atsikelti – meilė gyvenimui. Kad ir kaip būtų sunku, turi eiti į priekį“, – įkvepiančia žinute dalijosi A. Mišeikienė.
