Žymaus pramoginių laidų vedėjo ir popžvaigždžių kalvės eksperto Arūno Valinsko posūkis į politiką daugeliui buvo netikėtas. Tautos prisikėlimo partija, nušluosčiusi nosį daugeliui politikos veteranų, perstumdė žaidimo figūras. Kol kas atrodo, jog A. Valinskas rimtai ruošiasi nerti į tautos atstovo darbą.
Šią savaitę pasirodė pranešimas apie tai, jog Seimo pirmininkas savo komandoje norėtų matyti ir mokinių parlamento atstovų. Novatoriškas užmojis, tiesa, kol kas egzistuoja dar tik kalbų lygmenyje.
Nuolat pratrūkstančiose diskusijose apie Lietuvos aukštąjį mokslą ir švietimo sistemą apskritai toks žingsnis atrodo sveikintinas ir reikalingas. Tačiau ar nebus taip, kad, kaip paprastai nutinka, jog viešai deklaruojamas valdžios įstaigų noras bendradarbiauti su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis prasilenkia su realybe ir instituciniu nerangumu, biurokratizmu ar paprasčiausiu nenoru?
Lietuvos mokinių parlamentas save pristato kaip „mokinių instituciją, atstovaujančią Lietuvos mokinių interesams. Parlamentas svarsto mokiniams aktualius klausimus, dalyvauja formuojant jaunimo politiką, teikia siūlymus valstybinėms institucijoms, inicijuoja diskusijas, įgyvendina projektus.“ Jis gali Seimui teikti įstatymų projektus, rengti įstatymų pataisas, priimti rezoliucijas. Tarp nuveiktų darbų figūruoja kreipimaisi, rezoliucijos ir siūlymai dėl alkoholio reklamos, jo vartojimo, valstybinių egzaminų, politinių pasaulio įvykių (pavyzdžiui, pareikšta parama Estijos vyriausybei Taline vykusių riaušių metu po bronzinio kario iškėlimo).
Pakalbintas Lietuvos moksleivių parlamento pirmininko pavaduotojas Mažvydas Šileika apie tokį Seimo pirmininko sprendimą atsiliepė labai teigiamai.
„Jaunimas yra labai svarbus visuomenės sluoksnis. Norint spręsti visokias aktualias visuomenei problemas, taip pat ir jaunimo tarpe egzistuojančias, labai svarbu bendradarbiauti. Manau, jog tai, kad stengiamasi aprėpti kuo daugiau visuomenės sluoksnių, yra tik sveikintinas dalykas. Na, o mūsų darbas yra atstovauti mokiniams, su jais šnekėti, spręsti jų problemas.“
Seimo pirmininko A. Valinsko atstovė spaudai Indrė Pleskovaitė-Viržintė pasakojo, jog toks pasiūlymas nuskambėjo dėl „noro žinoti jaunimo aktualijas, problemas ir džiaugsmus. Tokiu būdu atitinkamai ir parlamente būtų priimami sprendimai, svarbūs, naudingi ir aktualūs jaunimui.“
Tačiau A. Valinsko komanda susidurtų su menkute problema – moksleivių atstovų statusu. Kaip žinia, daugelis jų yra nepilnamečiai ir didžiąją dalį laiko turi praleisti mokslo įstaigose. I. Pleskovaitė-Viržintė pripažįsta, jog tokia problema apsvarstyta. „Kadangi moksleivių dėl įvairių priežasčių sekretoriate įdarbinti negalima, atstovai turėtų visuomeninio patarėjo statusą, nors iš esmės tokio statuso net nėra. Tai būtų darbas savanoriškais pagrindais.“
Atstovės spaudai teigimu, kol dar nėra aiški situacija ir tokio bendradarbiavimo efektyvumas, galvojama susitikimus rengti maždaug kartą per mėnesį.
Seimo pirmininko komandos papildymas švietimo sistemą savo kailiu išbandančiu jaunimu automatiškai kelia klausimą – o kaipgi studentai?
„Galimybė kviesti ir studentus tikrai yra. Pirmasis mūsų susitikimas artimiausiu metu bus su moksleivių parlamento atstovais. Pažiūrėsime, kaip seksis, ir tikrai neatmetame galimybės, kad kviesime bendradarbiauti atstovus ir iš kitų visuomeninių organizacijų, taip pat ir studentų, ir bendrai dirbsime. Moksleiviai šiuo atžvilgiu nėra kažkuo išskirtiniai, jie nėra išimtis“, – tikina I. Pleskovaitė-Viržintė.
Žvelgiant į jau bene 10 metų vykstančios aukštojo mokslo reformos „progresą“, kvaila viltis, jog dėl kas mėnesį vykstančių susitikimų keistųsi situacija. Žinoma, konsultacinis balsas iš visuomenės visada daugiau ar mažiau praplečia akiratį. Tačiau liaudies išmintis juk ragina nuo kalbų pereiti prie darbų.
