• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

“Svarbiausias  Lietuvos  valstybės uždavinys ir prioritetas  yra lietuvių tautos ir tautinės Lietuvos valstybės išsaugojimas” -  teigia Lietuvos žmogaus teisių asociacija.

REKLAMA
REKLAMA

Toks teiginys įrašytas į šios  grupės  viešą  pareiškimą  Lietuvos  Prezidentui, Seimui ir  vyriausybei, paskelbtą   2007 m. balandžio 17 d. Vilniuje  ir, matyt, nesulaukus nė kokio atsiliepimo, pakartotą  rugsėjo šeštą  tinklapyje “Bernardinai.lt”. Pareiškimą  pasirašė grupės garbės pirmininkas, okupacijos laikotarpiu buvęs žymus pogrindžio veikėjas, Lietuvos  Helsinkio grupės pirmininkas politinis kalinys  Viktoras Petkus ir dar kiti penki jos vadovybės nariai. Tarp jų - ir  buvęs premjero Šleževičiaus patarėjas Stasys Stungurys, taip pat buvęs politinis kalinys. 

REKLAMA

Antrą  kartą  pareiškimas skelbtas ryšium su dabar  svarstomu  Lietuvos  pilietybės  klausimu užsienyje gyvenantiems  lietuviams.  Turbūt  skaitytojams nebereikia   aiškinti  Lietuvos valdžių  nusiteikimo į išeivių bei jau užsienyje gimusių lietuvių  pilietybę, nes  net trys oficialios įstaigos – Konstitucinis Teismas, premjero Gedimino Kirkilo sudaryta Egidijaus Jarašiūno vadovaujama komisija ir  Raimondo Šukio vadovaujama vidaus reikalų ministerija - įvairiais keistais sprendimais  paskelbė neigiamą požiūrį  ir dabar ieško būdų, kaip jį  “prigydyti”  Lietuvos įstatymų  gamykloje  Seime. Ši  iš žymių lietuvių sudaryta  žmogaus teisių  gynimo grupė  aiškiai ir stipriai  pasisako  prieš  tokį nusiteikimą  ir, nurodydama priežastis, iškelia keletą  kitų  apskritai  perieš išeiviją  nukreiptų  būdingų  reiškinių.

REKLAMA
REKLAMA

“Nors išeivija turėjo sukaupusi didelė kultūrinę, ekonominę ir politinę patirtį, 1991 –ųjų metų  Lietuvos  valdžia nepasinaudojo  išeivijos prieškariu sukaupta  tarptautinio bendradarbiavimo patirtimi, o valdžios įstaigos nekonsolidavo užsienio lietuvių pastangų  atkuriant Lietuvos valstybės ekonomiką ir  tarptautinius ryšius. Atvirkščiai, jos ribojo ir teberiboja užsienio lietuvių  dalyvavimą  Lietuvos valstybės  politiniame ir ekonominiame  gyvenime, nedėjo ir nededa pakankamai pastangų, kad užsienio lietuviai grįžtų į Tėvynę  ir dirbtų Tėvynės labui. Apmaudu, bet per pastaruosius 17 metų iš Lietuvos išvyko dar pusė  milijono  žmonių…  Šiandien už Lietuvos ribų gyvena jau ketvirtadalis  tautos… Lietuviškose šeimose gimstamumas yra  kritiškai žemas, o  lietuvių  tautos sklaida  pasaulyje nuolat didėja. Tai kelia susirūpinimą  ne tik dėl Lietuvos  valstybės, bet ir dėl lietuvių  tautos išlikimo ir dėl jos ateities” -  rašo šie žmogaus teisių gynėjai. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taikli  pastaba. Pasakyta tiesa. Nė vienai Lietuvos valdžiai išeivija tada nerūpėjo.  Ir turbūt  nesunku  suvokti kodėl.  Juk  visas  jas sudarė, beje, dar ir dabar sudaro, okupanto  kontroliuojamų  nuo vakarų  pasaulio  aklai uždarytų  vidurinių ir net aukštųjų, tarp jų - ir partinių, mokyklų  auklėtiniai, todėl jie ir negalėjo žinoti, kaip  iš tikrųjų  išeiviai laisvėje gyveno, kokie jie buvo, ką  veikė  ir ką dėl Lietuvos, ypač jos išlaisvinimo, darė. Nors  daugumas  jų gal  ir netikėjo  okupanto  pieštu  paveikslu, sukurptu iš  į vakarus pabėgusių  jų vadinamų valdžios ištroškusių nacių, fašistų  ir tarybinės  santvarkos griovėjų, tačiau  išeivių  nei nusiteikimo, nei  pajėgumo nežinojo. Dėl to ir keistokas buvo pirmas sąlytis ir ypač kreivas  buvo  buvusių komunistų, staiga  Lietuvai vadovaujančiais  politikais  tapusių,  žvilgsnis  į išeivių teises atkurtoje nepriklausomoje valstybėje.  Atskris čia  “amerikonai”  su doleriais,  viską išpirks ir mums nieko nebeliks, skambėjo  Maskvos jungą  numetusių tėvynainių nuogąstavimai iškilus išeivių pilietybės klausimui. Tačiau  vis tiek tada susitikom  kaip lietuviai, kaip lietuvių tauta,  ta  pati ir tėvynėje, ir išeivijoje. Ir visi  kūrėme lietuvių valstybę. Tai labai akivaizdžiai parodė Lemonte įvykęs  Mokslo ir kūrybos simpoziumas, pasižymėjęs iš Lietuvos pirmą kartą  į laisvą pasaulį atvykusių mokslininkų  gausa. Čia jau labai pasijautė visų – ir iš tėvynės atvykusių, ir išeivių - bendras noras dirbti kartu. Buvo pradėtas nagrinėti ir išeivių  pilietybės  klausimas, kuris  po kelerių buvo išspręstas,  Lietuvos Seimui ; priėmus  įstatymą, grąžinantį Lietuvos pilietybę  ją  turėjusiems   prieš  Lietuvos okupacijos pradžią  ir suteikiantį  pilietybę lietuvių  vaikams bei vaikaičiams  iki ketvirtos  kartos. Tokia  padėtimi, bent šiuo atžvilgiu, išeiviai buvo patenkinti.

REKLAMA

Žinoma,  šiek tiek apmaudu  buvo  dėl  pirmųjų  Lietuvos valdžių nusiteikimo  nepasinaudoti  išeivijos  turimomis  jėgomis  valstybės, ypač užsienio reikalų  tarnybai. Juk daug lietuvių išeivių  buvo išsimoklinusių, pasipuošusių aukščiausiais akademiniais laipsniais  įvairiose srityse, įskaičiuojant ir politiką, įgijusių nemažą patyrimą, gerai  mokančių  gyvenamųjų kraštų kalbas, pažįstančių jų visuomeninį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, žinančių vietinius papročius, taigi tinkančių ambasadų, konsulatų vadovais  ir  kitoms panašioms tarnyboms. Tačiau tai pergyvenome be didelių sukrėtimų. Nors ir keisti buvo pasiteisinimai  panaudojant  šias  tarnybas  ribojančius įstatymus, nes jie patys tuos  įstatymus kūrė,  ir niekas jiems nekliudė sukurti  išeivių padėčiai palankius.  “Williams International”  pataikaudami, seimūnai  per galvas vertėsi Lietuvai net  žalingus  įstatymus priiminėdami. Tačiau dėl to ašarų  irgi neliejome. Tik  painiojasi mintys galvoje, ieškodamos  atsakymų, kokia  Lietuvos  padėtis būtų šiandien buvusi bent Lietuvoje investuoto užsienio  kapitalo atžvilgiu, jeigu užsienio reikalų ir ūkio  ministerijose vadovaujantį  balsą  būtų turėję ir jose  darbavęsi patyrę lietuviai  išeiviai?

REKLAMA

Bet šiandien jau esame išsiskyrę. Anas Seimo priimtas pilietybės įstatymas paneigtas. Išeiviai  iš valstybės narystės išbraukiami.  Plieskiasi  kieti ir nebe taip jau draugiški  nuomonių pasikeitimai. Ir kaip jų gali nebūti?  Juk raudonojo okupanto iš Lietuvos  išvyti  ir vakaruose atsidūrę lietuviai  visą okupacijos laikotarpį  visomis turimomis jėgomis ir prieinamomis priemonėmis  dirbo  Lietuvos išlaisvinimui, veikė į savo gyvenamųjų kraštų valdžias prašydami pagalbos ir šioje srityje tikrai daug laimėjo  ir Lietuvai padėjo, niekada negalvodami, kad jie nebus nepriklausomybę atkūrusios  Lietuvos valstybės dalis.  Lietuvos  laisvinimui  besidarbuojantiems išeiviams niekada neatėjo į galvą mintis, kad, Lietuvai nepriklausomybę atgavus, jų padėtį  spręs  kaip tik tie, kurie okupacijos  laikotarpiu  buvo  komunistai, partinių mokyklų auklėtiniai, uolūs  Maskvos paslaugūnai, kai kurie net labai stropūs jos pakalikai,  taigi nusiteikę prieš Lietuvos nepriklausomybę. Dabar jie  - pilnateisiai  jos piliečiai ir sprendžia išeivių likimą. Ar tai ne nesąmonė?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir dar ne viskas. Jie  sprendžia  ne tik išeivijos, bet  ir lietuvių  tautos  likimą. Lietuvių  tauta  jiems net nerūpi. Jiems Lietuva dabar jau nebe lietuvių, bet  kažkokių  piliečių  valstybė. Jau daug  kartų esu apie tai rašęs, todėl  ir nebenoriu  kartotis. Jaučiu reikalą tik priminti, kad, apytikriai  prieš dešimt metų pradėjęs  šią lietuvių tautą užpuolusią nelaimę ryškinti,  buvau beveik  vienas. Ne kartą  buvau  irgi puolamas,  pajuokiamas, niekinamas. Nors tokių  “deimančiukų”  ir įvairiausių  etikečių, kaip pvz.,  nacis, fašistas, Hitlerio, net Stalino idėjų  puoselėtojas, nestinga  nė dabar, bet girdžiu jau daug ir kitokių  balsų. Jie džiugina  ir skatina toliau  šią  mintį puoselėti.  Vienas iš tokių pavyzdžių yra ir  šiame  rašinyje aptartas  Lietuvos  žmogaus  teisių  asociacijos  pareiškimas, raginantis Lietuvos valdžias  artimiausiu  metu paruošti ir patvirtinti  lietuvių   tautos  išlikimo ir demografinę  valstybės  vystymo strategiją.

Jos užmojį reikia  remti. Negalima  leisti  kosmopolitams  sunaikinti  lietuvių tautą  ir jos atkurtą  valstybę  paversti  kažkokių  margaspalvių  piliečių  bedvasiu  sambūriu, nors, kaip dabar aiškinama, taip nori kažkokie  Lietuvos “intelektualai” pagal vėl kažkokią  Europos Sąjungos “dvasią”.  Mat  tautinės  valstybės ES nepakeliui. Nepasiduokim, nesileiskim mulkinami. Patvorin  tuos “intelektualus” ir tas “dvasias”.  Mes esame lietuviai, lietuvių tauta, tokie gimėme, tokie ir norime  būti. O taip galime  padaryti tik turėdami savo tautinę valstybę, sudarančią sąlygas lietuvių tautos, kalbos, papročių, tradicijų, dvasios bei kitų lietuviškų  tautinių vertybių  vystymui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų