Nors iškart R. Okuličius buvo pramintas „tautos didvyriu“, sugebėjusiu pasipriešinti įžūliai mafijai, bet vos po kelių savaičių sekę įvykiai privertė tuo labai suabejoti. Mat 1997-ųjų sausio 12-sios rytą prie tos pačios „Svainijos“ rastas vienintelio kruvinas šaudynes mačiusio R. Okuličiaus svainio Arūno Stumbrio lavonas.
Šautinė žaizda iš arti ir kiti požymiai išdavė apie savižudybę. A. Stumbris po šaudynių Kūčių vakarą buvo toks sutrikęs, kad artimieji stengėsi jo nepalikti vieno, bet, suprantama, kiekviename žingsnyje apsaugoti jo negalėjo.
Pakeitė mafijos veidą
Buvęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro vadovas Algirdas Matonis naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad įvykiai „Svainijoje“ bei kitų verslininkų bandymai priešintis organizuotam nusikalstamumui pakeitė pačios mafijos veidą.
„Manau, kad tie 1996-1997 metai buvo toks persilaužimo laikotarpis, kai buvo pereita į tam tikrą bendradarbiavimo formą su policija, tuomet prasidėjo sėkmingi tyrimai bei organizuoto nusikalstamumo tinklų ardymas.
Atsirado vis daugiau verslininkų, kurie buvo labai aktyvūs. Jie suprato, kad nebebendradarbiaus su nusikaltėliais ir atsistojo tiesiogiai prieš juos arba kreipėsi į teisėsaugą. Bet kai kurie viską bandė išspręsti patys.
Puikiai prisimename Okuličiaus istoriją. Per Lietuvą buvo ne vienas pasipriešinimo atvejis. Tuomet verslininkai be išlygų kažkaip bandė kovoti su organizuotu nusikalstamumu. Dėl to, kad suprato, jog jeigu jau mokės tas duokles, sutiks su tuo vadinamu „stogavimu“, tai tikrai čia gyvenimo nebus ir toks kelias jiems buvo nepriimtinas.“
Tiesa, anot A. Matonio, buvo ir kita dalis verslininkų, kurie eidavo pas organizuoto nusikalstamumo atstovus ir jiems paklusdavo:
„Jie sutikdavo mokėti duokles. Būdavo labai sunku juos įkalbinti ir atversti į tokį kelią, kur negalima su organizuotu nusikalstamumu eiti į kažkokius suokalbius, į kažkokias bendradarbiavimo schemas.
Nepamirškime, kad paskutiniame XX a. dešimtmetyje pasitikėjimas vietine policija buvo sudėtingas. Bet, pavyzdžiui, Plungėje pavyko ištirti gerą bylą, buvo patraukti vietinės gaujos lyderiai ir praktiškai išardytas organizuotas nusikalstamumas tame mieste.“
A. Matonio buvo paprašyta įvertinti, kiek verslininkų požiūrį pakeitė itin plačiai 1996-siais nuskambėjusias skerdynes Panevėžyje, kur „Svainijos“ savininkas Rimas Okuličius išžudė jį reketavusius asmenis?
„Manau, kad tai irgi davė tam tikrą impulsą bei tam tikrą įtaką padarė. Nors vėliau, aišku, nevienareikšmiškumas tos visos situacijos išlindo. Bet žinant kokia tuo metu buvo padėtis Panevėžyje ir kaip grupuočių lyderiai buvo save pasistatę, manau, įvykiai „Svainijoje“ pakeitė labai daug.
Tie šūviai iš tikro padarė didelę įtaką organizuotam nusikalstamumui. Visi pamatė, kad tokiu ar kitokiu būdu, bet įmanoma nepaklusti, įmanoma neiti ir gultis, klauptis prieš nusikalstamumą, o yra vis tik kažkokių būdų galvoti apie tai, kaip iš tų situacijų išeiti“, – pabrėžė A. Matonis.
Naujienų portalo tv3.lt pašnekovas prisiminė iš šmaikštesnių situacijų bendrame nusikalstamumo kontekste:
„Tais laikais pasitaikydavo ir kurioziškų situacijų. Iš tikro kiek pasakodavo patys verslininkai, kaip sakykime ateidavo jų reketuoti. Tai vieni verslininkai sugebėdavo banditus įtikinti, kad jie moka kažkam kitam, nors iš tikro nemokėdavo. Verslininkai ir pakvailindavo banditus.
Nors tais laikais tie patys verslininkai buvo aktyvūs jauni žmonės, kurie bandė uždirbti pinigus iš bet ko, kas tik įmanoma. Tai tie patys verslininkai vaikščiojo ties Baudžiamojo kodekso riba. Dalis jų taip pat darė nusikalstamas veikas. Vieni įkliuvo, kitiems pavyko išsisukti.“
Keisti skambučiai
Grįžtant prie „Svainijos“ istorijos, tai ją lydėjo daugiau klausimų nei buvo sulaukta atsakymų. Archyvuose rašoma, kad A. Stumbrį pažinoję žmonės iškart po to, kai įvyko šaudynės laikraščio „Akistata“ žurnalistui pasakojo, kad po „Svainijos“ įvykių šis buvo sukrėstas, sujaudintas. Artimieji, matydami tokią kritišką jauno vyro būseną, stengėsi nepalikti jo vieno, nuolat guodė, ramino.
O prieš mirtį A. Strumbris nakvodavo pas savo svainį R. Okuličių, tad papildomos apsaugos jis neprašė. Tiesa, po įvykių „Svainijoje“ jis kreipėsi į policiją ir skubos tvarka paprašė išduoti ginklą savigynai.
Bet ginklas saugesniu pasijausti nepadėjo. Žmonės iš artimos aplinkos „Akistatai“ vėliau pasakojo: „Dar labiau jį sutrikdė keli telefoniniai skambučiai. Vyriški balsai prašė papasakoti visą tiesą apie Kūčių vakarą „Svainijos“ parduotuvėje.“
Mat buvo duomenų, kad šaudymo metu A. Stumbris buvo tame pačiame kambaryje ir savo akimis matė vieną po kito krentančius pašautųjų ar sužalotųjų kūnus. Nors apklausos metu A. Stumbris tvirtino, prieš svainiui panaudojant ginklą išėjęs į kitą patalpą.
Aptiko praeivis
Savižudybės išvakarėse, neoficialiais duomenimis A. Stumbris ir R. Okuličius šiek tiek išgėrė. Tuo tarpu ryte Arūnas, spausdamas ginklą kišenėje, išvedė keturkojį augintinį į lauką.
Kažkur po 10 minučių prie parduotuvę saugančio pareigūno priėjo praeivis ir pranešė, kad prie parduotuvės, už garažų, guli girtas vyras. Pasakė ir nuėjo savais keliais.
Nurodytoje vietoje gulėjo nebegyvas A. Stumbris. Viena jo ranka buvo likusi kišenėje, o šalia mėtėsi tas pats skubos tvarka išduotas ginklas. Ekspertai netrukus patvirtino, kad A. Stumbris nusižudė. Versija, kad jis galėjo būti nušautas, atmesta. Įvykį tyrę pareigūnai neabejojo, kad savižudybė susijusi su kraupiais Kūčių vakaro įvykiais „Svainijoje“.
Išgyvenusio reketininko liudijimas
Tai, kad šaudynių metu A. Stumbris buvo kitoje patalpoje paneigė vienas iš keturių gyvų likusių reketininkų – Vidmantas Kirklys.
Jis „Akistatai“ davė išskirtinį interviu, kurio ištrauką pateikiame ir tv3.lt skaitytojams:
„Gruodžio 24-sios vakare mes visi susirengėme pas Rimą Okuličių, kuris buvo pakvietęs pas jį Kūčių vakarą. Pamatę mus Rimas ir jo svainis kažko sutriko. Išgirdau, kaip jis Vitalijaus (V. Tuzovo – aut. past.) paklausė, kodėl mūsų tiek daug.
Viešpatie, pagalvojau, juk ne apvalgyti atvažiavome. Kol jie buvo prie durų, nutarėme pažaisti biliardą. Tik labai nustebome, kodėl stalas salės kampe – visada būdavo viduryje.
Jau norėjome jį patraukti, tik staiga pasigirdo kažkokie garsai. Atsisuku ir nieko nesuprantu: pradėjo kristi žmonės lyg musės. Iš pradžių pamaniau, kad Rimas su dujiniu pistoletu taip „švenčia“ Kūčias.
Nepagalvojau apie jokį išgąstį. Pajutęs baisų skausmą, apsipylęs kraujų kritau ant dviejų draugų, kurie jau buvo lavonai. Dar girdėjau, kaip Rimo svainis pasakė: „Žiūrėk, ten dar juda“. Vėl išgirdau šūvius.
Kažkurį sužeistąjį dar spardė. Vėliau supratau, jog ranka galvą bandė prisidengti Virgis (V. Rakauskas), kuriam kulka buvo nukirtusi vienos rankos pirštą. Po to Rimas priėjo prie manęs.
Įrėmęs pistoletą į kaktą sukriokė: „Tu už mane ar prieš?!“. Ir paspaudė pistoleto gaiduką. Tikriausiai ginklas neiššovė todėl, kad apkaboje buvo pasibaigę šoviniai.“
Toks liudijimas galutinai sumaišė visas kortas. Sužeistas reketininkas tikino, kad A. Stumbris matė šaudynes ir net pasakinėjo R. Okuličiui, kas dar gyvas ir juda. A. Stumbris tvirtino, kad šaudynių metu buvo kitoje patalpoje, bet po to spaudžiamas papasakoti tikruosius įvykius – nusižudė. R. Okuličius apskritai pasibaigus visiems teismų procesams atsitvėrė tylos siena ir savo žodžio viešai nebepratarė. O juk jis puikiausiai žino, to krauju aplaistyto Kūčio vakaro įvykius.
Kruvinos nakties įvykiai
1996 metų gruodžio 24-ąją, per Kūčias, Panevėžio parduotuvę „Svainija“, priklausančią 39 metų R.Okuličiui ir jo svainiui Arūnui Stumbriui, užgriuvo aštuoni reketininkai.
R.Okuličius liudijo, kad atvykėliai pareikalavo sumokėti duoklę – 10 tūkst. JAV dolerių. Antraip grasino susidoroti su juo ir šeimos nariais.
R.Okuličius iš teisėtai turėto pistoleto nušovė Panevėžio nusikaltėlių šulą 36 metų Vitalijų Tuzovą, pravarde Psichas, 23 metų Marių Kalvelį, pravarde Kriuša, 25 metų Kęstutį Barbaraušą ir 25 metų Darių Augustavičių.
32 metų Vidmantas Kirklys, Kęstutis Vaitiekūnas, 34 metų Virginijus Rakauskas, pravarde Pingvinas, 36 metų A.Lazauskas, pravarde Lazeris, buvo sužeisti.
Dėl įvairių sužalojimų jie buvo paguldyti į ligonines, tačiau laukti bylos atomazgos liko tik vienas K. Vaitiekūnas. Kiti trys jo bendrininkai – V. Kirklys, A. Lazauskas, V. Rakauskas – pervežti į Vilniaus ligoninę pabėgo.
Pirmieji du 2002–2003 metais buvo sulaikyti Ispanijoje, atgabenti į Lietuvą ir teisiami. V. Rakauskas 2006 metais į Panevėžio prokuratūrą atvyko pats.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
