Tad ar nuostabu, kad tokios valstybės žiniasklaidos gigantui vadovauti paskiriama Vladimiro Putino meilužė, idealaus špagato, taip pat ir politinio, meistrė Alina Kabajeva? Neseniai Rusijos spauda pranešė, kad „Rusijos Valstybės Dūmos deputatė Alina Maratovna Kabajeva pradės vadovauti „Nacionalinės media grupės“ (NMG) direktorių tarybai“... Net Rusijoje niekas netiki, kad ši moteris yra tik tovarišč po partiji, kad aukščiau bambos politikoje ji iššoko tik dėl gimnastės talento. Tokios ylos maiše nepaslėpsi net ir pasitelkęs konspiracinius Kremliaus kagėbisto gebėjimus!
Minėtas I.Jakovenka, buvęs Rusijos Federacijos žurnalistų sąjungos vadovas, šį A.Kabajevos paskyrimą žiniasklaidos magnate pavadino pornokratija, kuria praturtėjo V.Putino režimas. Panaši pornokratija, anot jo, klestėjo X amžiuje Vatikane.
Panašumų su gūdžiu laikotarpiu, kurį italai vadina governo delle prostitute, kas lietuviškai būtų kekšių gadynė, išties yra. Anuomet įtakingos aristokratų Teofilaktų šeimos moterys, motina ir duktė, popiežiais skirdavo savo meilužius ir nesantuokinius vaikus, negailestingai šalindamos iš kelio visus tam prieštaravusiuosius.
Taigi nieko nauja po saule, nors I.Jakovenka šią pornokratiją laiko nauju V.Putino režimo bruožu, tik nepasakė, kokiu. Greičiausiai labai prasto kvapo, liudijančio visišką šio režimo supuvimą.
Žiniasklaidos gigantas „Nacionalinės media grupė“ (beje, ne valstybinis, o privatus, bet Rusijoje šis skirtumas mažas) jungia griausmingiausius šalies ruporus. Be minėtos, kitų įtakingų žiniasklaidos grupių Rusijoje beveik nėra. Niekas čia nebenori rizikuoti, gerai prisimindamas dienraščio „Moskovskij korrespondent“ baigtį, kuris, 2008 m. parašęs, kad V.Putinas slapčia ruošiasi vesti 31 metais jaunesnę gimnastę A.Kabajevą, tuoj pat buvo uždarytas, o jo valdytojo spaudos magnato Aleksandro Lebedevo gyvybei lig šiol gresia pavojus.
Bet gal žinia apie tai, kad Kremliaus purvasklaidos patrankoms vadovaus prasta generolė, yra gera žinia mums, Prezidentės Dalios Grybauskaitės pakviestiems į visuotinę mobilizaciją dėl Rusijos pradėto informacinio karo? Bus lengviau saugoti Lietuvos viešąją erdvę nuo priešo informacinių atakų. Vargu ar A.Kabajeva, per šešerius politinės karjeros metus politikoje nepalikusi nė menkiausio pėdsako, pasižymės šiame poste, kuris, kaip žinia, labai svarbus V.Putino politikai. Bet šios V.Putimo meilužės pareigos, anot Kremliaus opozicijos, tai tik mafijos žiedo, rusų vadinamo krugovaja poruka, aplink spaudą, sandarus uždarymas. NMG holdingas buvo įkurtas būtent 2008-aisiais, V.Putinui po „Moskovskij korrespondent“ akibrokšto susirūpinus žiniasklaidos lojalumu. Šiam reikalui susimetė artimo jo sėbro Jurijaus Kovalčiuko šeima ir dar vienas patikimas plieno magnatas. Taigi glaudus krugovaja poruka žiedas užsidarė A.Kabajevos brangakmeniu, o į Kremliaus ruporą pūs profesionalūs rusų purvasklaidos specialistai. Pilstys purvą iš tuščio į kiaurą, o svarbiausia, pils ant ukrainiečių, lietuvių, estų ir kitų „fašistų“.
Garsus rusų žurnalistas Sergejus Parchomenka pastebi, kad Rusijos žiniasklaida šia prasme pasiekė aukštumas. Jis pabrėžė, kad ji ne iškreipia realybę, ne sukeičia akcentus ar meluoja priešokiais, o kryptingai ir preciziškai konstruoja kitą – dirbtinę – tikrovę ir kad Kremlius negaili lėšų šiam milžiniškam fantasmagoriškam projektui įgyvendinti. Taigi rusams ne šiaip pučiama migla į akis, o daroma viskas, kad jie gyventų kitoje, iliuzinėje, tikrovėje. Taip šalia tikrosios Ukrainos atsirado kita, televizinė Ukraina, kurioje valdo fašistinė chunta ir siaučia banderininkai, kurie pyškina į Malaizijos lėktuvus, o Ukrainos armija veikia principu „savi šaudo į savus“. Rusams kuriama ir kita Lietuva, kuri iki šiol neatsikratė fašistinės praeities ir yra palanki ukrainiečių fašistams. Toje Lietuvoje yra Trakų miestelis, kurio pakraštyje, Mano Tėvo gatvėje (ar esate ten buvę?), rengiami maidano smogikai...
Man – juokinga ir koktu, o rusams Rusijoje – baisu. Apie iš Trakų sklindantį fašizmo užkratą rusus ne kartą informavo Rusijos televizijos „Pirmasis kanalas“. Iš dviejų stambiausių propagandinio karo ginklų – internetinės žiniasklaidos ir televizijos – pirmenybę Kremlius teikia šiai ir ne tik todėl, kad interneto erdvės suvaldyti neįmanoma, nebent blokuoti atskirus jos kanalus. Televizija yra patogesnis masinio protų naikinimo ginklas, beveik nešaudantis pro šalį, mat jis užtaisomas sykiu ir pramoga, ir informacija, ir propaganda. Jas ekrane sunku atskirti, rusų televizijos virtuvėje šie ingredientai yra nuolat maišomi, keičiami vienas kitu ir parenkami taip, kad žadintų vartotojo apetitą, o šis nė nenutuoktų, ką šiuo metu vartoja – rimtas žinias, pramogą ar demagogiją. Kita vertus, duonos, svaigalų ir žaidimų nuolat trokštančiai rusų tautai televizija yra mielesnė, mat nereikalauja jokios protinės įtampos, jokio minties judesio.
O dabar apie tai, kad liečia mus, tikrosios Lietuvos gyventojus.
Prezidentė ragina apsaugoti Lietuvos viešąją erdvę nuo informacinių priešo atakų, ją entuziastingai palaiko Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas. Jis netgi pastebi, kad pavojų mūsų informacinei erdvei kelia populiarumas tokių kultinių rusų komedijų kaip „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, kuri nurungė tuo pačiu metu rodytą nacionalinių muzikos apdovanojimų M.A.M.A. transliaciją. „Žmonės mieliau žiūri senas jaunystės komedijas nei nacionalinius kultūrą ir identitetą puoselėjančius muzikos apdovanojimus“, – svarstė politikas.
Bet štai Kęstutis Girnius informacinį karą laiko Lietuvos politikų idee fixe, obsesija. Jo manymu, mūsų šalyje Rusijos propaganda savo tikslų pasiekti negali, čia jie yra nepaveiki. K.Girnius tikina, kad Rusija nelaimės informacinio karo Lietuvoje.
Duokdie, tik „Šuriko nuotykiai“ čia tikrai niekuo dėti. Tokias komedijas žmonės žiūri ir žiūrės, nes jos sukurtos talentingai kitaip nei tragiškai nuobodūs M.A.M.A. apdovanojimai. Ar panašių „rusų propagandos įrankių“ draudimas eteryje nekvepia „operacija Y“ informacinio karo fronte?
Žmogus klausosi to, ko nori klausytis, girdi tai, ką nori girdėti, atitinkamai ir mato tai, ką nori matyti. Dezinformuotas gali būt tik tas, kuris yra pasiruošęs priimti dezinformaciją. O šį pasiruošimą lemia žmogaus pažiūros. Todėl netinka lyginti suaugusį pilietį ir naivų vaiką: šis dar neturi pažiūrų, ir pasistengę tėvai gali bet ką įkalti jam į galvą. Suaugęs žmogus pajėgus atsirinkti, tik klausimas, ar jis nori tiesos, ar jos ieško? Vartotojo, kuris pasiruošęs siurbti purvasklaidos dezinformaciją, galvoje yra tam jau paruoštas piltuvėlis, o smegenyse – speciali tuščia talpykla tam purvui supilti. Gavęs jo dozę, jis pasijunta geriau, tvirčiau, jam prašviesėja akyse tarsi įkalus. Tos žmogus tikrai neskubės patikrinti gautos informacijos patikimumo, o savotiškai džiaugsis, kad pasitvirtina blogiausios jo nuojautos bei spėjimai. Iš tikrųjų jis jau gyvena „Mano tėvo“ gatvėje... Ar galima jį sugrąžinti į tikrovę? Galbūt. Tik ar tai žiniasklaidos reikalas?
