Gyvename įdomiais laikais. Atrodo, viskas perkama ir parduodama. Politikai dažnai mini neva purviną politiką. Lyg pats procesas galėtų būti nešvarus. O gal tokį jį padaro miražų besivaikantys žmonės?
Viskas parduodama
Parduoti galima beveik viską. Na, bent jau tai, kas stovi ant žemės ir sklando ore. Žemę taip pat. Jei parduoti negalima tiesiogiai, galima tai padaryti kitokiais būdais. Parašiau, tačiau pats vis dar negaliu patikėti: negi galima parduoti ir televizijos bokštą? Vieną iš Vilniaus ir Nepriklausomybės kovų simbolių?
Tiesiogiai to padaryti neįmanoma. Tačiau galima įkeisti bankui. Ne tik bokštą, įvertintą varganais 10 mln. litų, bet ir po juo esantį daugiau kaip 5 ha žemės sklypą, kuris įvertintas nepaprastai kukliu...vienu litu.
Mįslingas sandoris
Keistenybės prasidėjo Lietuvos radijo ir televizijos centrui (LRTC) sudarius sandorį su bendrove „Samsung Electronics“ dėl mobilaus ryšio „WiMAX“ diegimo.
Bendrovė „Samsung Electronics“ ir LRTC pasirašė sutartį, įtvirtinančią kompanijų partnerystę diegiant Lietuvoje mobilųjį ryšį „WiMAX“. Tiekėją LRTC pasirinko be konkurso – derybų būdu, nors sandorio pradinė suma siekia 100 mln. litų.
„Balsas.lt“ bene pirmasis atskleidė, kad siekiant pridengti šį abejotiną sandorį buvo tvirtinama, jog pirkimas išvengiant konkurso suderintas su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu (NSGK), gavus jų pritarimą įkeisti televizijos bokštą ir žemę po juo. Bendrovės vadovai tvirtino, kad ir Viešųjų pirkimų tarnyba esą leido LRTC pasirinkti kitokį pirkimo modelį. Atrodytų, kad viskas gerai. Tačiau paaiškėjo, kad nei Viešųjų pirkimų tarnyba, nei NSGK apie tokį sandorį nebuvo net girdėję. Bent jau oficialiai. Karalius pasirodė nuogas.
Kaltųjų niekas neieško
Valdžiai tai nė motais. Įvyko Seimo rinkimai, pasikeitė Vyriausybė ir kaltuosius atrasti vis sunkiau. Ypač tada, kai niekas jų ir neieško. Naujasis susisiekimo ministras Eligijus Masiulis sako esąs giliai susirūpinęs. Ir nieko daugiau.
Nejaugi televizijos bokštas kainuoja tik 10 mln. litų? Sako, kad vertę matininkai nustatė pagal egzistuojančias metodikas. Geros metodikos. O kas atsakys, kai bus padaryta žala valstybei? Kaltų vėl nebus, nes „matininkai nustatė vertę pagal egzistuojančias metodikas“, kurios beje, yra „sertifikuotos ir privalomai taikomos“.
Klausimai ministrams ir prezidentams
Lietuvos radijo ir televizijos centras yra valstybinė įmonė. 100 proc. jos akcijų priklauso valstybei. Šiaip atstovauja Susisiekimo ministerija.
Taigi Susisiekimo ministerija ir tuometinis jos vadovas Algirdas Butkevičius turėtų paaiškinti visuomenei šio konkurso aplinkybes. Jis ir aiškina. Netgi prisiima atsakomybę. Įdomu, kokio ji dydžio?
Vienas susirūpinęs, kitas atsakingas. Vienas nori tapti prezidentu, kitas ir ministro kėdėje jaučiasi visai jaukiai. O bokštas niekur nedings. Blogiausiu atveju ministrai ir prezidentai, kairieji ir dešinieji jį grąžins valstybei. Tik įdomu, kiek tam prireiks mūsų pinigų?
O klausimai lieka neatsakyti. Kodėl iš bankų imant paskolas buvo įforminti keisti įkeitimo sandoriai? Ar mūsų televizijos bokštas iš tiesų vertas tik 10 mln., o 5 ha žemės sklypas po juo − tik 1 lito? Ar toks įkeitimas nebuvo užmaskuotas būdas perduoti nacionalines vertybes į privačias rankas?
