• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Garsios pasaulyje britų architektės Zahos Hadid projektas „Forma“ laimėjo Vilniuje vykusį Guggenheimo-Ermitažo muziejaus statinio konkursą. Ji įveikė kitus du ne mažiau garsius dalyvius. Tokio lygio konkurso rengimas – naujas Lietuvai dalykas.

REKLAMA
REKLAMA

Gaila, kad nė vienas mūsų architektūros šviesulys nesiryžo pasirungti su garsenybėmis – matyt, mūsiškiams trūksta laiko nors trumpam atsidėti laisvos kūrybos žaismei, nes būtina nenuilstamai aptarnauti Vilniaus „developerius“, kurių nepasotinamas godulys vis labiau naikina mūsų šalies kultūrinį urbanistinį paveldą.

REKLAMA

Įspūdinga Vilniun užklydusi architektūrinės minties forma vis dėlto negali nustelbti abejonių dėl būsimo muziejaus reikalingumo, tikslingumo ir funkcionalumo. Juolab kad toks muziejus turėtų būti daug didesnio urbanistinio projekto miestui gaivinti ir pertvarkyti elementas. Klausantis šios idėjos palaikytojų kalbų kyla įspūdis, kad vienas tas muziejus ir pakels Vilnių į naują urbanistinį, estetinį ir ekonominį lygmenį. Tokias niekuo nepagrįstas vaikiškas fantazijas dėsto net premjeras, aiškindamas, esą Guggenheimo muziejus pritrauksiąs turistų minias, tad duosiąs daug ekonominės naudos.

REKLAMA
REKLAMA

Niekur vienas, kad ir įdomiausias statinys pats savaime nėra atgaivinęs didelio miesto ar padaręs jaučiamą poveikį jo ekonomikai. Juolab muziejaus tipo – juk muziejus išlaiko valstybė arba gerai veikiantys fondai, kad ir kokiais verslo planais didžiuotųsi jų vadovai.

Visai kitaip į Guggenheimo filialus žvelgė politikai ir visuomenės grupės tų miestų, kuriuose jie buvo pastatyti kaip išskirtinės architektūros ir kultūros industrijos statiniai. Geras pavyzdys yra daugelio minimas Bilbao miestas – dažniausiai paistoma, neva jame iškilęs „Guggenheimas“ pavertė miestą pasauline įžymybe. Tas muziejus tapo vienu iš kelių pasauliui matomų ženklų, kurie vainikavo didžiulį politinį, ideologinį ir urbanistinį miesto pertvarkymo projektą, užsitikrinusį įvairių lygių valdžios, įtakingų verslo ir socialinių grupių, taip pat akademinių sluoksnių paramą. Buvo sutarta sukaupti jėgas bei finansus ir paversti miestą europiniu. Kaip šitai vyko?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prieš pradedant rutulioti Bilbao plėtros strategiją, buvo formuojama vadinamoji diskursyvinė koalicija – plėtojamos diskusijos, keliami ir aiškinami tikslai bei įvairių numatomų dalykų įgyvendinimo būdai. Svarbiausia – laiduoti tam tikrą įvairių visuomenės sluoksnių ir įtakingų socialinių bei verslo grupių sutarimą, kuris įmanomas tik panašiai suvokiant ir aiškinant projektą, jo tikslus ir įgyvendinimo galimybes. Svarbu ne tik tai, kad daugelis būtų „už“ – būtina, kad visi suprastų, ko ir kaip siekiama. Pagrindiniai diskursyvinės koalicijos veikėjai – regiono ir vietinės valdžios, įtakingos verslo ir kultūros grupės.

REKLAMA

Dera prisiminti, jog Bilbao yra baskų krašto sostinė, o baskai jau senokai siekia nepriklausomybės. Jokia veiksminga projektą palaikanti koalicija nebūtų įmanoma, jei jai pasipriešintų pogrindinė karinė baskų organizacija. Projektas ir jį lydintys aiškinimai bei diskusijos, kitaip tariant, diskursas patraukė baskų nacionalistus, kurie jame įžvelgė galimybę ne tik sutelkti baskų jėgas, sustiprinti ekonomiką, bet ir pažeminti Ispanijos valstybę. Kaip pažeminti? Kadangi diskurse išryškėjo aiški siekiamybė – įgyvendinant didžiulės apimties projektą įtvirtinti miestą tarptautiniame, nacionalinę valstybę peržengiančiame lygmenyje

REKLAMA

Pažymėtina, jog specialistai grindė projektą tarptautinėje akademinėje bendruomenėje paplitusiomis sąvokomis „srautų erdvės“, „atsakas į globalizacijos iššūkius“, „glokalizacija“, „besimokantis ar žinijos regionas“ ir pan. (Beje, iki mūsų miesto politikų protų šios sąvokos dar neprasibrovė – tuose protuose vyrauja vienintelis „finansinių srautų“ ir nubyrančių procentų supratimas.)  Tokio pobūdžio aiškinimus skleidė ir vietinius strateginės plėtros planus ruošti pasamdytos agentūros. Šitaip Bilbao ir tapo pavyzdiniu miesto urbanistinio pertvarkymo modeliu, kuris bandomas taikyti ir kituose regionuose. Bilbao „šuolį“ lėmė ne naujasis muziejus – pastarasis suvoktinas kaip veiksmingas parašas po gerai apgalvotu, įvairialypiu miesto kultūrinės, ekonominės ir urbanistinės regeneracijos projektu, kurį palaikė plati įvairių socialinių partnerių diskursyvinė koalicija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gal kas girdėjo kalbas apie Vilniaus „šuolį“, jo susisaistymą su Europos didmiesčiais ir jo europinės reikšmės didinimo planus? Deja, man neteko. Tačiau visi mato, kaip sparčiai naikinamas Vilniaus senamiestis, kokiu architektūriniu niekalu „puošiamas“ dešinysis Neries krantas. Nujaučiu, jog konkurso organizatoriai nevedžiojo atvykusių garbiųjų architektūros korifėjų po Užupį ir nerodė, kaip metodiškai klaikiausiomis kotedžų pavidalo fermomis susinamas urbanistinis kraštovaizdis. O juk kaip tik Užupyje gyvena didysis moderniojo meno gerbėjas ir Guggenheimo projekto stūmėjas Artūras Zuokas, kuris per dvi kadencijas Vilniaus mero kėdėje įtvirtino plačiai išsiskleidusią Senamiesčio niokojimo praktiką.

REKLAMA

Mūsų avangardinio meno puoselėtojų būreliui rūpi tik vienui viena Guggenheimo muziejaus statyba. Jokių minčių apie Vilniaus ateitį, kultūros industrijų plėtrą, o ypač – Senamiesčio puoselėjimą ir jo istorinės kultūrinės vertės kaupimą. Vilnius yra ir bus turistams patrauklus miestas tik savo senamiesčiu, tad būtina sąmoningais politiniais ir urbanistiniais sprendimais didinti jo vertę. Šiuo metu senamiesčio istorinis kultūrinis, taip pat vaizdinis paveldas perduotas ištąsyti „developeriams“ bei architektams, kad tie užsikaltų gražaus pinigo. Suprantama, nepamiršdami ir miesto vadovų, politikų, kurie tokiam beatodairiškam senamiesčio vertės išgrobstymui suteikia tvirtą (ne)teisinį pagrindą. A. Zuokas šioje srityje yra ypač nusipelnęs.

REKLAMA

Pravartu prisiminti, jog jau ankstyvoje jaunystėje, pajutęs prasikalusią ir virpančią verslo ataugėlę, jaunuolis įžiebęs Prometėjo liepsnelę drąsiai žengė į tamsų Sereikiškių parko sklypelį – vėliau jis buvo atitvertas ir atiteko užsienio ambasadai. Tačiau liepsnelė išplito po Užupį, Šnipiškes, kitus rajonus, naktimis primindama nesusipratėliams, jog jau metas laisvinti užimamus gyvenamus plotus laisvo ir nevaržomo kapitalo atstovams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jau kuris laikas kaupiasi nerimas, kad Vilniui gresia didelė bėda – Senamiestis gali netekti išskirtinio pasaulio paveldo statuso. Tačiau nei A. Zuokui, nei dabartiniams miesto valdytojams tai nė motais – ruošiamasi įteisinti galimybes senamiestyje statyti visiškai laisvai ir niekam už nieką neatsakant. Kultūros ministras ir jo pagalbininkai tokioms užmačioms (beje, architektų profesionalų įgyvendinamoms) teikia visokeriopą paramą – paruošti dokumentai ir pasiūlymai slepiami nuo visuomenės.

Tad kokias išvadas galėtume daryti, matydami tokias statybų tendencijas ir urbanistines lietuviško verslininkiško mentaliteto apraiškas? Nejau turėtume manyti, kad A. Zuoko ir jo pagalbininkų stumiama Guggenheimo muziejaus idėja yra visiškai kito mentaliteto apraiška? Drįstu manyti, kad Guggenheimas tų žmonių mentaliteto niekaip nepakeis – garsūs užsienio architektai bei  partneriai ir kalbos apie avangardinį meną reikalingi primityvioms pinigų darymo užmačioms pridengti. O greičiausiai ir daugiausiai pinigų užkalama įgyvendinant didžiulius, geriausia – valstybės finansuojamus, statybinius projektus. Tie projektai padeda papildyti ir partijų kasas, taip pat sustiprina kai kurių politikų padėtį. Kosminė architektūrinė „Forma“, deja, nepajėgs net trumpam laikui nustelbti suinteresuotųjų akyse liepsnojančio godulio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų