Jau 14 metų jo gyvenimas visai neprimena senojo – Andrius visus tuos metus nebevartoja narkotikų, atrado tikėjimą ir liudija kitiems apie tai, kad yra kitas gyvenimo kelias, vedantis į šviesesnį rytojų.
Pasirinkus sveikimo kelią, gyvenimo vėjai iš Vilniaus Andrių galiausiai nubloškė į Klaipėdą, kur gyvena jau daugiau nei dešimtmetį, čia turi namus, darbą, susirado tikinčiųjų bendruomenę, kurią vadina šeima. Besidžiaugdamas nauju gyvenimu, jis nepamiršta ir jau nueito kelio, pažymėto priklausomybe narkotikams, nusikaltimais ir ilgais metais įkalinimo įstaigose.
Vos 12-likos – pirmoji cigaretė, prisiminimuose dar aiškiai įsirašę, kaip 13-likos metų, būdamas vos septintokas, pirmą kartą girtas grįžo namo, vėliau prasidėjo ir lengvų narkotikų vartojimas. Sako, tada atrodė, kad nieko čia tokio ir viską galės sukontroliuoti. Nerūpėjo ir įspėjimai, kaip tai blogai ir kokios pasekmės laukia.
Vyras pasakoja augęs mylinčioje šeimoje su mama ir tėčiu, bet nemažai įtakos turėjo kiemo draugai – Andrius gyveno tuo metu liūdnai pagarsėjusiame Vilniaus Naujamiesčio rajone, iš 20 kiemo draugų pusė jų išbandė narkotikus, jis ir dar trys „užsikabino“.
Į egzaminus – apsvaigus nuo narkotikų
Mokslai Andriui sekėsi neblogai – nors nebuvo pirmūnas, bet mokydavosi trejetais ir ketvertais penkiabalėje sistemoje. Tik pradėjus vartoti narkotikus, mokslai liko antrame plane – būdamas 18 metų Andrius jau vartojo heroiną ir, kaip pats sako, nuo 18 iki 28 metų viskas ėjo tik žemyn.
„Kai atėjo 12 klasės egzaminai, į juos ėjau jau būdamas priklausomas nuo heroino. Kaip dabar atsimenu, kad 9 valandą egzaminas, aš bėgu pas narkotikų pardavėją, imu dozę, vartoju, tada einu į egzaminą, nes jau negalėjau atlaikyti abstinencijos“, – prisimena Andrius.
Pradėjus kristi į narkotikų liūną, vis atrodydavo, kad pavartos ir nustos, tačiau puikiai prisimena pirmą kartą aplankiusį supratimą, kad viskas slysta iš rankų – kol dar palaikė artimus ryšius su tėvais, apie tai papasakojo savo tėčiui ir su tėvų pagalba kreipėsi į priklausomybių centrą – sako, pirmus kartus dar pavykdavo persilaužti namuose ir nustoti vartoti.
Sulaukus 18-likos tėvai išvyko gyventi į Ameriką, tačiau Andrius atsisakė – buvo įstojęs studijuoti socialinius mokslus, dirbo dviejuose darbuose ir liko gyventi su močiute. Išorėje viskas atrodė normalu ir įprasta – mokslai, darbas, tačiau priklausomybė traukė vis gilyn.
„Kai tampi priklausomas, pradedi meluoti, apgaudinėti iš pradžių artimus, po to jau nepažįstamus žmones, pradedi vogti ir ima keistis vertybės. Bet dar neturėjau suvokimo, kad aš – narkomanas. Narkomanas man anksčiau atrodė tas, kuris važiuoja į taborą, duriasi į kirkšnį ir bomžauja lauke – čia narkomanas, o su manimi viskas atrodė tvarkoje, turėjau problemų, bet būdavo viltis, kad laiku „nušoksiu“, – pasakojo A. Sinkevičius.
Iš močiutės namų išnešdavo net patalynę
„Nušokimas“ laiku tęsėsi 10 metų, iš kurių šeši praleisti įkalinimo įstaigose, maždaug trys mėnesiai – detoksikacijose, tačiau jei ir pavykdavo nustoti vartoti, daugiausiai du-tris mėnesius, daugiausia – pusę metų, tačiau ir vėl sugrįždavo ten pat.
Užvaldžius priklausomybei, prasidėjo prašymai tėvų atsiųsti pinigų, vogimas iš močiutės, sako, iš jos buto išnešdavo viską – net patalynės komplektus ar šakutes, jau nekalbant apie aukso dirbinius.
Prasidėjus dar didesnio masto vagystėms, jis pateko į įkalinimo įstaigą dviem metams ir aštuoniems mėnesiams: „Atrodė, kad kalėjime tikrai pasitaisysiu, išėjus bus kitaip, artimieji, giminės sakė, kad padės, jie manęs nenurašė, dėjo pastangas, padėjo, atvažiuodavo, lankė. Bet jie nežinojo, kad kalėjime vartojau daugiau narkotikų negu laisvėje, bent jau pirmą kartą. Tai, aišku, nutylėdavau.“
Išėjus iš kalėjimo per pusę metų viskas vėl subyrėjo ir vėl teko atsidurti gatvėje, santykiai su artimiausiais žmonėmis vis labiau šlijo, tačiau vienas žmogus Andriumi nuolat tikėjo – jo močiutė, nors po kiekvieno apsilankymo ją palikdavo be nieko.
„Tėvai griežtai sakė močiutei „mesk jį lauk, nes jis neturi ribų“. Bet močiutė buvo vienintelė, kuri tikėjo, meldėsi už mane, priimdavo mane, bet paskutiniu metu pats išėjau iš jos buto, nes atėjo suvokimas, kad reikia leisti jai pailsėti nuo manęs.
Žiauriausia būdavo, kai ateidavau pas močiutę kartą į mėnesį. Gyvenau gatvėje, bet ji priimdavo mane: nusiprausdavau, ji mane aprengdavo, pavalgydindavo, o aš iš jos bene visą pensiją pavogdavau ryte ir išeidavau. Po mėnesio vėl ateidavau ir ji mane vėl priimdavo“, – prisimena vyras.
Niekada sau neatleis palikęs močiutę mirti
Tačiau už vieną įvykį Andrius sako negalintis sau atleisti iki šiol. Vienąkart užsukus pas močiutę, kuriai buvo atsinaujinęs galvos auglys, ji neatidarė durų, Andrius raktų neturėjo, o kaimynams pasiūlius kviesti policiją, paprašė to nedaryti – tuo metu buvo paieškomas ir baiminosi, kad teks vėl keliauti į kalėjimą:
„Likau, per naktį pernakvojau laiptinėje su mintimi, kad ryte kažką sugalvosiu, bet labai sunkiai pakeldavau abstinenciją, rytais būdavau visiškai nekontroliuojamas, pirmiausia ieškodavau dozės, o tik po to galėdavau kažką daryti.
Tuo metu buvo pasirinkimas – padėti močiutei ar važiuoti į taborą. Išvažiavau į taborą su mintimi, kad po kelių valandų grįšiu. Grįžau po trijų parų ir ant durų jau buvo policijos lipdukai, kurie užklijuojami po įvykių. Aš supratau, kad ji arba mirė, arba ligoninėje.
Tai buvo visiška mano kaip žmogaus kažkokių dar neva likusių vertybių mirtis, pilnas degradavimas, nes palikti mirti patį mylimiausią žmogų, kuris tikėjo, meldėsi, priimdavo mane, nors darydavau nesąmones ir pasirinkti taborą – visiškas dugnas.“
Užvaldžius kaltei, per dieną reikalinga dozė išaugo penkis kartus – nuo trijų dozių iki 15 ir nuolat kankino vienintelis klausimas: „Ką tu padarei?“ Dvi savaitės laisvėje buvo nepakeliamos, galiausiai vėl atsidūrus kalėjime, laukė dar daugiau skaudžių smūgių.
Dėl priklausomybės atsisakė tėvai ir giminės
Būdamas kalėjime jis sulaukė tėvų laiško, kad kalėjime jis – žmogus, o laisvėje – gyvulys, todėl jo atsisako. Panašaus laiško sulaukė ir iš senelio seserų, kurios ištiesdavo pagalbos ranką: kad jo žodžiai – vėjas ir daugiau į jas nesikreiptų pagalbos.
Pirmąjį kartą patekus į įkalinimo įstaigą Andrius perskaitė Naująjį Testamentą ir nors niekad nebuvo tikintis – viskas susivesdavo tik į krikščioniškas šventes, kurios siedavosi su kelių dienų trukmės šventimu su visomis nuodėmėmis – jau tada širdyje pajuto, kad tai tikroji tiesa.
Tąkart, graužiamas kaltės, jis prisiminė ir jame perskaitytus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“
„Atėjo mintis, kad jeigu Jėzus man neatleis tų nuodėmių ir to, kad palikau močiutę mirti, tada viskas – batai, belieka ieškoti virvės, nes nebemačiau tikslo gyventi. Tris mėnesius aš šaukiausi Jėzaus, kartojau: „Jėzau, pagailėk manęs, nusidėjėlio“, pradėjau skaityti Evangeliją, naktimis verkdavau į pagalbą, nes kalėjime neverksi – vyrai neverkia, ypač kalėjime, ten visi bachūrauja.
Viena dieną dar nepramerkus akių mano širdį užplūdo ramybė. Net nežinau, kaip perduoti tą jausmą. Dabar aš suprantu, kas tai, bet tuo metu nesuvokiau, kas tai gali būti. Kai atmerkiau akis, viduje girdėjau aiškų, švelnų balsą: „Tau atleista“. Dar dieną prieš mane graužė kaltė, baimė, savigaila, neatleidimas sau, beviltiškumas ir beprasmiškumas, o kitą dieną apėmė antgamtinė ramybė, pilnatvė ir džiaugsmas“, – momentą, kai suprato, kad nebegali eiti tuo pačiu keliu, prisiminė jis.
Pajutęs užplūdusią ramybę, Andrius sako visai nebesijaudinęs dėl dviejų metų įkalinimo bausmės, svarbiausia buvo mintis, kad jam atleista ir jis gali keistis. Dar būdamas kalėjime jis susisiekė su reabilitacijos centru, po pusantrų metų lygtinai išleistas į laisvę pradėjo gydymo kelią.
Gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai
Pabaigęs metus trukusią reabilitaciją jis dar pasiliko ten savanoriauti, bijodamas, kad sugrįžus atgal, gyvenimas vėl pradės slysti tik žemyn. Po poros metų savanorystės reabilitacijos centruose, 2012-aisiais jis išvyko į Klaipėdą, kur gyvena iki šiol – pasistatė namą, dirba prie stogų, kartais stato karkasinius namus, taip pat susirado bendruomenę protestantų bažnyčioje „Išsigelbėjimo šviesa“.
„Jau 14 metų blaivybės, bet dažnai prisimenu, kur aš buvau – gyvenau gatvėje, svėriau 60 kg, turėjau devynis teistumus, administracinių baudų net nežinau, kiek turėjau, 33 antstoliai, tėvai atsisakė, mokslai prarasti, viskas prarasta.
Po trejų metų su manimi pradėjo bendrauti giminės, nes pamatė iš darbų, gyvenimo, kad galiu gyventi blaiviai, visiškai atsistatė santykiai su tėvais, dabar jau išnykęs visi teistumai, esu nuimtas nuo narkologinio įskaitos, susitvarkė sveikata“, – apie gyvenimo pokyčius kalbėjo A. Sinkevičius.
Išsipančiojus iš priklausomybės gniaužtų, Andrius pats jau ne vienerius metus keliauja į įkalinimo įstaigas, kur liudija apie blaivybę ir tikėjimą, pasakoja, kad visada yra kitas kelias. Galiausiai, atradus naują gyvenimą jis sulaukė didžiausios dovanos – turi aštuonmetę dukrą, kurią vadina stebuklu.
