Skaičiuojama, kad 2025 m. pradžioje vos 5 proc. euro zonos turtingiausių gyventojų priklausė 45 proc. viso grynojo namų ūkių turto.
Tai rodo, kad turto koncentracija euro zonoje yra itin didelė – nedidelė dalis visuomenės valdo beveik pusę viso sukaupto turto.
Toks pasiskirstymas išryškina ekonominę nelygybę, kai daugumai gyventojų lieka dalintis ženkliai mažesne turto dalimi, kas gali lemti ribotas galimybes investuoti, kaupti santaupas ar užsitikrinti finansinį stabilumą ateityje.
Taigi, kaip turtas yra pasiskirstęs skirtingose Europos šalyse ir kaip atrodo Lietuva?
Kaip turtas pasiskirstęs Europoje?
Vieno didžiausių pasaulio bankų UBS naujausias tyrimas parodo turto nelygybės rodiklius Europoje. Šie rodikliai matuojami Gini koeficientu, kuris parodo, kaip tolygiai ar netolygiai visuomenėje pasiskirstęs turtas.
Koeficientas gali būti nuo 0 iki 1. Kuo jis didesnis, tuo didesnė nelygybė. Vertė 0 reikštų visišką lygybę, o 1 – absoliučią nelygybę, kai visas turtas priklauso vienam asmeniui.
Duomenys rodo, kad Europos šalys pasižymi labai skirtingu turto pasiskirstymu. Pavyzdžiui, vienose valstybėse didžioji dalis turto sukaupta turtingiausių gyventojų rankose, o kitose jis yra paskirstytas daug tolygiau tarp visų visuomenės narių.
Įdomu tai, kad Švedija, dažnai laikoma socialinės lygybės pavyzdžiu daugelyje sričių, tačiau joje yra fiksuojama didžiausia turto nelygybė Europoje (0,75).
Labai aukšti rodikliai yra ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Turkijoje (0,73), Kipre (0,72), Čekijoje (0,72) bei Latvijoje (0,70). Tai parodo, kad šiose šalyse didžioji dalis turto priklauso mažai daliai gyventojų.
Tuo metu mažiausią turto nelygybę fiksuoja Slovakija, kurios koeficientas yra tik 0,38. Arčiau mažesnės nelygybės ribos taip pat yra Belgija (0,47) ir Malta (0,48). Tai reiškia, kad šiose šalyse turto pasiskirstymas tarp gyventojų yra tolygesnis.
Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų didžiausia turto nelygybė fiksuojama Vokietijoje – jos Gini koeficientas siekia 0,68. Kitose šalyse skirtumai mažesni: mažiausia nelygybė yra Ispanijoje (0,56), toliau rikiuojasi Italija (0,57), Jungtinė Karalystė (0,58) ir Prancūzija (0,59).
Tuo metu Lietuva pagal šį rodiklį per daug neišsiskiria. Joje, kaip ir Suomijoje turto pasiskirstymo koeficientas siekia 0,62. Lietuvoje situacija yra geresnė nei Latvijoje ar Estijoje, tačiau prastesnė nei kaimyninėje Lenkijoje.
Lietuvoje turtingieji valdo daugiau nei pusę šalies turto
Vienas iš svarbiausių turto pasiskirstymo rodiklių yra dalis, kurią sukaupia turtingiausi 5 proc. gyventojų. Europos centrinio banko (ECB) duomenimis, 2025 m. pirmąjį ketvirtį ši dalis 20-yje šalių svyravo nuo 30,8 proc. Maltoje iki net 54 proc. Latvijoje.
Mažiausią turto koncentraciją turinčios šalys yra Malta (30,8 proc.), Kipras (31,4 proc.), Nyderlandai (32,8 proc.), Graikija (33 proc.) ir Slovakija (34,4 proc.).
Tai reiškia, kad šiose šalyse turtingiausi 5 proc. žmonių sukaupia ne tokią didelę turto dalį.
Tuo metu didžiausia turto koncentracija fiksuojama Latvijoje (54 proc.), Austrijoje (53,1 proc.) ir Lietuvoje (51,7 proc.), kur turtingiausi 5 proc. gyventojų valdo daugiau nei pusę viso grynojo namų ūkių turto.
Tyrimų vadovai pabrėžia, kad vienas pagrindinių turto nelygybės skirtumus paaiškinančių veiksnių yra nuosavo būsto turėjimas.
Šalyse, kur didžioji dauguma gyventojų turi savo būstą, turto nelygybė yra mažesnė. Priešingai, valstybėse, kur labiau paplitę kitokios investicijos, turtas dažniau susitelkia turtingųjų rankose.
Lietuva siekia sumažinti skurdo lygį
Siekiant kovoti su skurdo lygiu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pasiūlė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimus.
Pabrėžiama, kad vienas svarbiausių pakeitimų – tai priverstinės visuomenei naudingos veiklos atsisakymas. Vietoje to, socialinės pašalpos gavėjai bus skatinami dalyvauti užimtumo didinimo programose, jiems bus teikiama individualizuota kompleksinė pagalba.
„Realybėje ši veikla dažniausiai apsiribodavo nuolatinio pobūdžio aplinkos tvarkymo darbais ir tapo įteisintu būdu išnaudoti paramos gavėjus, nesuteikiant jokių socialinių garantijų ar realių galimybių įsidarbinti. Todėl šią tvarką būtina keisti.
Papildomai siūlome stiprinti atvejo vadybą, užtikrinant, kad kiekvieno asmens situacija būtų vertinama individualiai ir siūlomos priemonės atitinkančios žmogaus gebėjimus ir galimybes, lavinami įgūdžiai, teikiama psichosocialinė ar skolų valdymo pagalba, vaikų ar artimųjų priežiūros sprendimai,“ – sako Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo (NSMOT) direktorė Aistė Adomavičienė.
Įstatymo pakeitimuose taip pat numatyta palankesnė papildomos socialinės pašalpos mokėjimo tvarka įsidarbinus – pilna išmoka būtų mokama šešis, o ne tris mėnesius – tai suteiktų didesnį finansinį saugumą pereinamuoju įsidarbinimo laikotarpiu ir paskatintų ilgalaikius bedarbius grįžti į darbo rinką.
„Susitikimuose su verslo atstovais tekdavo girdėti, kad žmonės atsisako dirbti, nes netektų paramos, o mokamas darbo užmokestis nebūtų pakankamas jų poreikiams patenkinti. Dabar ši problema sprendžiama suteikiant žmonėms daugiau saugumo,“ – teigia ekspertė.
Paramą gauti bus lengviau
Anot NSMOT, šiuo metu vienas didžiausių iššūkių – piniginės socialinės paramos prieinamumas. Skirtingais skaičiavimais, socialinės paramos nepaėmimas siekia nuo 20 iki 49 proc. gyventojų, kuriems ji priklausytų.
Tačiau įstatymo projekte numatoma atsisakyti dalies ribojimų ir taip padidinti piniginės socialinės paramos prieinamumą.
Paramą galės gauti visi, kurie dirba, nepriklausomai nuo darbo laiko trukmės. Tokiu būdu į darbo rinką galės grįžti žmonės po ilgalaikio nedarbo, auginantys vaikus ar besirūpinantys artimaisiais ir dėl to negalintys dirbti pilnos darbo dienos.
Planuojama atsisakyti ir taip vadinamos Veronikos nuostatos – paramą galės gauti mamos, kurių vaikų tėvystė nenustatyta.
Šiuo metu pakeitimuose numatyta, kad parama būtų mokama tik pirmuosius metus, vėliau, jei mama nesikreips į teismą dėl tėvystės nustatymo, ji netektų paramos.
NSMOT tokiais atvejais siūlytų neterminuoti paramos mokėjimo vienišoms mamoms ir pasitelkti atvejo vadybą bei numatyti aktyvesnį valstybės institucijų vaidmenį – suteikti nemokamą teisinę pagalbą, nustatant tėvystę ar priteisiant išlaikymą.
Įstatymo pakeitimais didinamos turimo turto ir santaupų ribos – tai sudarytų palankesnes sąlygas paramą gauti gyvenantiems regionuose ir turintiems nekilnojamojo turto ar transporto priemonių.
„Pagaliau pripažįstama regionų realybė – būstas ar automobilis yra būtinybė, o ne prabanga, reiškianti, kad žmogui nereikalinga piniginė parama. Taip pat parama taps prieinama pakankamai gerai gyvenusiems, tačiau pajamų netekusiems žmonėms.
Griežtas pajamų ir turto vertinimas ne tik ribojo prieigą prie paramos, bet ir sukūrė perteklinę biurokratinę naštą,“ – sako NSMOT vadovė.
Reikia didinti paramos sumas?
Tačiau NSMOT perspėja, kad to gali nepakanti. Jei socialinės paramos dydžiai nebus susieti su minimalių vartojimo poreikių lygiu, tūkstančiai žmonių ir toliau negalės patenkinti būtinųjų poreikių.
„Visgi, rengiant įstatymo pakeitimus, socialinės paramos dydžiai iš esmės nebuvo peržiūrėti, neįtvirtintas paramos adekvatumą užtikrinantis mechanizmas.
Tai reiškia, kad paramą gaus daugiau žmonių, tačiau jie ir toliau negalės patenkinti būtiniausių poreikių ir bus priversti rinktis tarp maisto ir vaistų,“ – nurodė A. Adomavičienė.
Primename, kad būtų užtikrinta apsauga nuo skurdo ir patenkinti žmonių minimalūs poreikiai SADM yra patvirtinusi pajamų dydį, kuris reikalingas minimaliems žmogaus maisto ir ne maisto prekių bei paslaugų poreikiams patenkinti.
Šiuo metu jis yra 450 eurų, tačiau vidutinė pašalpa nesiekia 150 eurų. Taigi, kad būtų patenkinti minimalūs skurdą patiriančių žmonių vartojimo poreikiai, būtina padidinti paramos adekvatumą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
