Tu pats esi vienintelė tavo problema ir vienintelis sprendimas. Pokyčiai yra neišvengiami, o tobulėjimas – asmeninis apsisprendimas.
Dr. Bob Proctor
Kai kurie dalykai atrodo akivaizdūs. Vienas iš jų – pinigai. Be pinigų šiuolaikiniame pasaulyje esame nedaug verti. Kiekvieną mėnesį gauname sąskaitas, kurias apmokėti privalome (puikiausias pavyzdys – centrinis šildymas, kurio atsisakyti galima tik kartu su butu, deleguojant šią pareigą naujam sąvininkui), viskas kainuoja, privalome vartoti, pirkti maistą, drabužius ir t.t. Be pinigų turėtume pasitraukti į civilizuoto pasaulio paraštes. Tektų gyventi kur nors kaimo sodyboje be elektros ir auginti bulves bei morkas. Beje, tą sodybą vis vien reikėtų nusipirkti. Už pinigus, nes natūra dabar nepaklausi.
Nesu ekonomistas, todėl tam tikri akivaizdūs dalykai man neatrodo akivaizdūs. Vienas iš tokių neprofesionalo užduodamų klausimų – iš kur atsiranda pinigai? Kurgi yra tas taškas, stebuklingas momentas, kai iš nieko atsiranda „kažkas“, kurį taip vertiname. Beje, fizikai ir filosofai vieningai kalba, kad iš nieko gali atsirasti tik kitas niekas. Kaip yra šiuo atveju?
Kol iki 1971 metų taip vadinamos konvertuojamos valiutos buvo susietos su turimo aukso atsargomis, viskas buvo lyg ir paprasčiau. Prisikasei aukso ir už tiek, kiek jis vertas, išleidai į apyvartą pinigų. Tik nežinia, kas turi pasakyti, kiek tas auksas vertas? Juk pačioje pradžioje pinigų dar nėra. Taigi, vis vien turi susirinkti keletas įtakingų ir protingų dėdžių ir nuspręsti, nustatyti pinigų kursą aukso atžvilgiu. Šis paskaičiavimas gali atrodyti gana painiai ir protingai, tačiau iš esmės lieka labai subjektyvus.
Šiuo metu tie, kas turi pinigų emisijos teisę, juos leidžia, kaip yra sakoma, atsižvelgdami į šalies (pavyzdžiui, JAV) BVP, prekių ir paslaugų kiekį. Tie, kas šią pinigų emisijos teisę turi, gali ja daugiau ar mažiau nevaržomai naudotis (piktnaudžiauti?). O tokios šalys, kurios šios galimybės neturi (pvz. Lietuva), privalo laikytis griežtų taisyklių ir riboti savo išlaidas. Arba piginti savo valiutą. Nes pinigų nėra daugiau, nei jų yra. Kas galima Jupiteriui, to negalima jaučiui, sakydavo senovės pasaulyje. Dievai valdo, o jaučiai jiems dirba.
Sutinku, kad ekonomistai gali viską paskaičiuoti, pagrįsti, tačiau mane domina daugiau „egzistencinis“ pinigų atsiradimo klausimas. Štai ima kažkoks galingas centrinis bankas ir išleidžia pinigų emisiją. Pagrindžia ją gražiais skaičiais ir lentelėmis. Fiziškai tai atrodo, matyt, šitaip: surašomas kažkoks dokumentas, kuriame nurodoma, kiek pinigų vienetų išleista, pasirašo atsakingi banko pareigūnai. Gal būt, šio dokumento netgi nėra popieriuje, o tik elektroniniame variante.
Tuomet šie „pinigai“ perduodami vienai ar kitai vyriausybei. Surašomas priėmimo perdavimo aktas – dar vienas dokumentas. Tiksliau, bankas vyriausybei ne perduoda, o „paskolina“ tuos vadinamus „pinigus“. Vyriausybė žino, kad jų niekada nereikės atiduoti. Procentus mokės ir atiduos kitomis tų pinigų emisijomis. Vyks nuolatinė tėkmė.
Tuomet vyriausybė šiuos gautus pinigus perskolina bankams. Matyt, išrašomas dar vienas dokumentas, koks nors raštas, vekselis ar pan. Bankas pasižada mokėti palūkanas ir grąžinti tą „kažką“, ko dar nėra. Tačiau iš ko mokėti palūkanas, jei yra išleistas ribotas pinigų kiekis? Pavyzdžiui banko emisija 1000 dolerių arba eurų. Jie per bankus paskirstomi žmonėms po 1 piniginį vienetą. Žmonės įsipareigoja mokėti palūkanas. Iš ko mokėti, jei kiekvienas turi po dolerį? Prasideda pinigų judėjimas, kažkas kažką perka parduoda prekes ir paslaugas, tačiau, galų gale, pinigų pritrūksta. Nes išleista 1000 vienetų, o su procentais reikia grąžinti, pavyzdžiui, 1100. Iš kur paimti tuos trūkstamus 100 vienetų pinigų? Reikalinga dar viena centrinio banko emisija... Jei emisijos nebus, pinigai persiskirstys, kažkas turės tris vienetus ( ir grąžins kreditą su palūkanomis), o kažkas bankrutuos. Bantrutuoti turės tiek žmonių, kad kitiems užtektų padengti bent jau palūkanas. Kitaip būti negali. Galima tikėtis, kad tam tikrame makroekonominiame lygmenyje sistema gali stabilizuotis: pinigų masė atitinka prekių ir paslaugų kiekį, laisvai judėdama kiap kraujas gyslose. Tačiau filosofui mėgėjui tai vis vien palieka kažkokį nepaaiškinamą neišbaigtumo, trapumo įspūdį, atmieštą apgaule ir Nesuvokimu. Žmonės dirba, už darbą gaudami ore skrajojančius „fantikus“, kartais dėl jų aukodami ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimus...
Tačiau banke pinigai pamažu bent jau pardeda įgauti realią formą. Jie jau gali gulėti banko elektroninėje sąskaitoje kaip skaičiukai ir nuliukai. Tuomet tie skaičiukai ir nuliukai paskirstomi įmonėms bei žmonėms paskolų pavidalu. Žmogui jie tampa daugiau nei realūs. Nes už šiuos atrodytų beverčius „fantikus“ jis turi daug ir sunkiai dirbti. Paimi paskolą butui 30 metų – ir bankas laiko tave už pavadėlio. Tu dirbi jam. Nenori – gyvenk pašiūrėje, tapk „asocialiu“. Mažai kas to nori. Taip tampame priklausomi nuo sistemos.
Dirbti reikia, reikia kurti ir kito kelio nėra. Tačiau išeina taip, kad didžioji dalis žmonių, esančių piramidės apačioje, išlaiko tuos, kurie iš oro sukuria pinigus ir juos paskirsto. Tie apačioje sunkiai ilgus dešimtmečius dirba, kad išlaikyti šeimas ir užsitikrinti minimalias buities ir pragyvenimo sąlygas. Tie, kur viršuje, pasijungę prie finansinės „venos“ smagiai gyvena (bankininkai, politikai). Nieko nekurdami, tik perskirstydami piramidės apačių sukurtą produktą ir administruodami visą grandinę. Gal būt tai irgi darbas. Nuo tų žmonių sąmoningumo priklauso, kiek jie pasiims sau. Taip jau yra, kad dažnausiai sau negailima...
Įdomus fantomas tie pinigai. O fantomas ar gali būti realus? Ar tai tik graži pinigų iliuzija? Atsakymo nėra. Realus yra žmonių darbas, jų sukurta vertė (pastatytas namas, išleista knyga, intelektualiniai produktai ir t.t.). Mums yra aiškinama, kad pinigai – tai vertės matas. Kad taip būtų, visa grandinė turi griežtai laikytis žaidimo taisyklių, kurios ne visada yra kažkur užrašytos. Šiandien pasaulyje to nematome. Kitaip ir krizių nebūtų.
Žaidimo taisyklės egzistuoja, tačiau visa tai yra ne daugiau nei žaidimas. O žaidimuose būna laimėtojai, būna ir pralaimėję. Galima sukurti taisykles, kad nebūtų pralaimėjusių, tačiau taisyklių kūrėjai tokių taisyklių nenori.
Todėl psichologine prasme saugiausia būtų žiūrėti į šį nuolatinį „fantikų“ perskirstymą, kaip į žaidimą, atradus savyje vidinį humoristą. Pažvelgus į procesą su šypsena, jis nebeatrodys toks ‚rimtas“.
Kažkas taupo, kažkas viską išleidžia. Kažkas dirba, kažkas darbą imituoja. O iš tikrųjų turtingi yra tie, kurie visą šį globalų procesą valdo. Tačiau jie gyvena ne Lietuvoje. Mes esame mažas didelės pasaulinės sistemos sraigtelis. Net mūsų turtingiausi vadinami „oligarchai“ yra tik sistemos jaučiai. Ką jau kalbėti apie eilinius mirtinguosius.
Labai prašau atleisti už tokius neekonomisto samprotavimus. Nesiūlau jokių išeičių. Nežinau ką daryti. Vienas iš galimų pasiūlymų – tvarkingai mokėti komunalinius mokesčius už šildymą ir toliau tarnauti sistemai. O svarbiausia – išsiugdyti tinkamą vidinį motyvą darbui ir kūrybai, t.y. gyvenimui. Dirbti ne dėl pinigų. Atrasti kažką už jų. Tai, be ko gyvenimas neatrodytų pilnavertis. Vertybes, kurios gali suteikti prasmę visai šiai konkurencijai, kovai ir chaosui.
Atsakymus teks atrasti patiems.
