negalia

Kultūros paveldas – kiekvienos šalies pasididžiavimas. Tik ar visi juo galime grožėtis? Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) organizuotos meninės-socialinės interakcijos „Angelų judėjimas“ dalyviai pakvietė apsilankyti trijuose šalies miestuose – Ukmergėje, Vilniuje ir Kėdainiuose, ir patiems tuo įsitikinti.

Akmeniškė Virginija prieš 18 metų sulaukė likimo dovanos – berniukų dvynių. Vis dėlto gana greitai paaiškėjo, kad vienas iš sūnų gimė turėdamas retą genetinę ligą, jam diagnozuotas Stardžo-Veberio sindromas.  Mama pasakoja iš anksto žinojusi, kad gims dvyniai. Tik paskutinį kartą echoskopu apžiūrėję vaisius medikai pasakė, kad vieną iš kūdikių galbūt prireiks laikyti inkubatoriuje. Vis dėlto abu vaikai gimė normaliai išsivystę, nemažo ūgio ir svorio.

Miškas, pievos, vėl miškas, plentas... Keli šimtai skubančių, vienas kitą lenkiančių ar lengva ristele trasą įveikiančių bėgikų. Lietuvos aklųjų sporto federacija jau 30 metų kasmet rugsėjo viduryje Trakų rajone, prie Zelvos ežero, rengia tradicinį Aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos rudens kroso čempionatą, trumpiau vadinamą tiesiog Zelvos krosu.  Į krosą susirenka po 400–500 žmonių iš visos Lietuvos, jaunų ir sulaukusių žilo plauko, greitų ir ne visai greitų.

Asociacija „Magicamp“ susikūrė kilus idėjai sudaryti vėžiu sergantiems Rumunijos vaikams sąlygas nors trumpam užsimiršti smagiai leidžiant laiką stovykloje. Artimiau susipažinę su vėžį išgyvenančiomis šeimomis ir pamatę, kad jos patiria daugybę socialinių ir finansinių problemų, asociacijos vadovai ėmėsi jas spręsti.  „Kartą vieno vėžiu sergančio vaiko paklausiau, koks jo kraujo tyrimų atsakymas. Jis atsakė, kad tyrimų nepasidarė. Nustebau – juk jau laikas.

Kauno kurčiųjų jaunimo organizacija (KKJO) – viena iš nedaugelio, kurioms Neįgaliųjų reikalų departamentas patikėjo savarankiškai įgyvendinti socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektą. 60 narių burianti KKJO projektinį finansavimą per miesto savivaldybę nepertraukiamai gauna nuo 2013 m.  „Visuomet svajojome patys įgyvendinti savo idėjas, įdomiai, nepasiduodami rutinai, – pradeda pasakojimą pirmininkė Dovilė Matulienė.

Praėjusį šeštadienį „Pirmame blyne“ vis dar sklandė šventinė nuotaika – pamerktos puokštės ir ore kabantis helio balionas išdavė, kad restoranas ką tik paminėjo vienerių metų gimtadienį. Kiekvieną įėjusį draugiškai pasitinka Edvinas ir Vaidotas – šiandien jų pamaina. Edvinas siūlo atsisėsti ir išsirinkti, ką valgysiu. Salėje lankytojų nedaug, todėl užkalbinu – klausiu, kaip restorano komanda atšventė gimtadienį.

Tris dienas Lietuvos kelius drebinę tarptautinio ralio „Aplink Lietuvą“ dalyviai sekmadienio popietę iškilmingai pasitikti sostinėje, S. Daukanto aikštėje. Čia jų laukė ne tik karinis orkestras, bet ir garbingi apdovanojimai – ralio nugalėtojams skirta Lietuvos Respublikos Prezidento taurė bei nemažai kitų, tarp kurių – ir socialinės apsaugos ir darbo ministro taurė absoliučiam neįgaliųjų klasės nugalėtojui. Trečią kartą iš eilės ji įteikta Algimanto Kojo ir Vytauto Barecko ekipažui.

Skaitytojų klausėme, kiek sporto šakų sudaro Pasaulio kurčiųjų žaidynių programą. Apklausoje dalyvavo 113 žmonių. Dauguma – 59,3 proc. – pasirinko teisingą atsakymą: Pasaulio kurčiųjų žaidynių programą sudaro 21 sporto šaka. 23,9 proc. manė, kad žaidynių programą sudaro 15, o 16,8 proc. – 31 sporto šaka.

„Nerealu! Raginu visus leisti sau pabandyti! Išdrįsti buvo baugoka, bet emocijos viską atperka“, – sakė akcijoje „Mane veža“ pirmą kartą dalyvavusi Marina Dinda. Žodžiai „nerealu, netikėta, nelaukta“ tą dieną skambėjo ne kartą. Savaitgalį trečią kartą Lietuvoje surengta neregių ir motociklininkų akcija „Mane veža 2019“ sulaukė rekordinio skaičiaus dalyvių ir iki paskutinių minučių išlaikė nedidelę intrigą.

Rugsėjo 7-ąją visame pasaulyje minima Diušeno raumenų distrofija sergančių žmonių diena, kurią simbolizuoja raudoni balionai. Šiais metais Lietuvoje svarbią datą nuspręsta paminėti ekologiškai – balionai ne kilo į orą, bet, nupiešti spalvotomis kreidelėmis, gulė ant šaligatvio. Ta proga Kauno botanikos sode atidaryta fotografės Alinos Ovčiarovienės paroda-žaidimas „Jei žinotum...“, skirtas visuomenei supažindinti su Diušeno raumenų distrofija.

Tarp trečią kartą Birštone surengto diskusijų festivalio „Būtent!“ aktualių temų buvo ir švietimo klausimai. Niekaip neįsibėgėjanti švietimo reforma, stringantys sisteminiai pokyčiai, mokytojo kaip prestižinės specialybės siekis – pastaruoju metu garsiai skambančios temos. Lietuvos negalios organizacijų forumo iniciatyva diskusijų festivalyje kalbėta ir apie taip pat labai svarbų dalyką – mokyklos visiems kūrimą. „Per dešimt metų, kai mokiausi namuose, klasiokus mačiau vieną kartą.

Jei Danguolei Venckutei kas nors būtų pasakęs, jog būdama 47-erių susirgs išsėtine skleroze, ji būtų atsakiusi, kad tam žmogui ne visi namie. „Aš juk kopiu į kalnus, šitiek keliauju. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad to nebegalėsiu“, – atvirauja moteris. D. Venckutė iki šiol yra Mokslų akademijos turistų klubo narė. Moteris galėtų ilgai pasakoti apie tas keliones – kaip trims savaitėms išvažiuodavo su bičiuliais į laukinius kalnus, ten, kur nepažymėti jokie keliai.

Jonaviškis Rolandas Godliauskas gyvena kartu su paaugliu sūnumi Luku. Žmonai mirus sūnų nuo mažumės augina vienas. Du vyrai namuose tvarkosi kaip išmanydami. Abu sako vienas kitą suprantantys, palaikantys ir netgi palepinantys. R. Godliauskas neįgalus liko po incidento armijoje. Baigęs aštuonias klases, Rolandas tęsė mokslus profesinėje mokykloje, įgijo automatinių įrenginių derintojo-montuotojo specialybę.

Iš ryto mankšta, maudynės jūroje, dieną – paskaitos, meno terapijos dirbtuvės, vakare – muzikos terapija, ant jūros kranto laukianti pirtis. Baigiantis vasarai akluosius ir silpnaregius Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Respublikinis centras pakvietė į Šventojoje vykusią ketvirtąją sveiko gyvenimo būdo ir psichologinės harmonijos stovyklą. „Pokalbiai apie sveikatą, įvairios sveikatingumo programos šiuolaikinėje visuomenėje tapusios kone mados reikalu.

Šventojoje įrengtu tualetu, pritaikytu negalią turintiems asmenims, laisvai gali naudotis tik pajūrio gelbėtojai. Jei pavyksta gauti raktą nuo tualeto durų prieš tai įrodžius, kad tau tikrai priklauso juo pasinaudoti, dar nereiškia, kad rasi tai, ko tikėjaisi. Šventosios dalis ties vandens bokštu nuo seno ypač pamėgta įvairių organizacijų, kurios čia rengia vasaros stovyklas negalią turintiems asmenims. Į jas visą vasarą pasikeisdami važiuoja vaikai, jaunimas, senjorai.

Planuodami savo ateitį, ją žmonės visuomet tapo šviesiomis spalvomis – širdžiai mielos studijos, sėkminga karjera, graži ir laiminga šeima... Deja, gyvenimas į šį paveikslą kartais įneša tamsenių spalvų – staiga ištikusios nelaimės ar užpuolusios sunkios ligos pakeičia viską iš esmės. Kai taip nutinka, kartais prireikia ne tik artimųjų, bet ir nuolatinės specialistų paramos. Tuomet pagalbos ranką ištiesia jų gyvenamosios vietos savivaldos įstaigos.

Ar žinojote, kiek daug gerų emocijų sukelia tiesiog pabūti šalia žirgo, o ramūs, dėmesingi, kruopščiai atrinkti žirgai gali lengvinti net pačias sunkiausias negalias? Vilniaus neįgaliųjų dienos centro lankytojai šią vasarą lankėsi Lietuvos žirgyne Riešėje. Šio centro socialinė darbuotoja Rūta Čepienė ir lankytoja Rimutė Mereckaitė dalijasi patirtais įspūdžiais.

Piešimas, tapyba – mėgstamiausi klaipėdiečio Romualdo užsiėmimai. Jis piešia akvarele, pieštukais. „Visas mintis užima kūryba. Vaikštai po kambarį ir galvoji, ką čia sukurti. Įsijungi į procesą kaip į elektros tinklą, tada blogų minčių nelieka. Dabar suprantu: nors ir atrodo, kad nesiseka gyvenime – klystkeliai, liga, bet vis dėlto sekasi. Ankstesnių blogųjų draugų gyvenimas baigėsi liūdnai. Vieni mirė, kitiems nutiko kas nors bloga. Aš radau gyvenime savo kelią.

Šiaulių rajono Aukštelkės ir Kurtuvėnų mokyklų-daugiafunkcių centrų bei Bubių mokyklos direktorius Vaidotas Bacys neretai kviečiamas dalintis savo patirtimi taikant įtraukiojo ugdymo metodą. Jo vadovaujamose mokyklose kartu su visais mokosi ir turintys negalią, ir iš užsienio grįžę, ir kitų individualių poreikių turintys vaikai.

„Mano sūnus gimė su negalia. Atrodo, tarsi jo mintys pradingtų kūne. Tiesiog nėra laidų, kurie turėtų perkelti komandas. Nėra ir fermento, kuris laiko kartu neuronus. Taigi jo kūne yra daugybė vietos pasiklysti mintims“, – taip savo instaliaciją „Erdvė tarp“ pristato islandų menininkė Steinunn Sigurðardóttir. Šis kūrinys eksponuojamas parodoje „Orų dienoraščiai“, kuri veikia Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje.

Pasakų knygą turbūt rastume kiekvienuose namuose – nė vienas neužaugome be šių vedlių į stebuklų pasaulį. Vienos mamos ar močiutės jas sekė iš atminties, kitos – versdamos spalvingais paveikslėliais išmargintų knygų lapus. Deja, ne visi mažyliai, klausydamiesi artimo žmogaus balso, gali keliauti po užburtas karalystes, kartu su pasakų herojais nugalėti slibinus, išmokti atskirti gėrį nuo blogio, suprasti, kaip svarbu priglausti niekam nereikalingą katytę. Tai – negirdintys vaikai.

Paskutiniąją vasaros savaitę Šventojoje vyksta stovykla „Lietaus vaikai 2019“. Čia poilsiaujančios 22 autizmo sutrikimų turinčius vaikus auginančios šeimos mėgaujasi puikiu oru ir išradingomis veiklomis. „Lietaus vaikų“ stovykla organizuojama jau šeštą kartą.

Tęsiant institucinės globos pertvarką Lietuvoje, intensyviai ruošiamasi teikti naujas paslaugas neįgaliesiems. Pagal šiuo metu Neįgaliųjų reikalų departamento (NRD) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) rengiamą projektą „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ bus vystomos bendruomeninės paslaugos žmonėms, turintiems proto ar psichikos negalią, siekiant jiems sudaryti sąlygas gyventi savarankiškai neišvykstant iš bendruomenės.

Kitokių vaikų susilaukusios mamos buriasi į grupeles socialiniuose tinkluose, kur su likimo draugėmis dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais, patirtimi ir patarimais. Mamos, susibūrusios į virtualią grupelę „Vilties spindulėlis“, paskutinį vasaros savaitgalį nutarė susitikti gyvai. Dvylika šeimų susirinko į netoli Kauno esančią Sadauskų sodybą. „Kai susilauki negalią turinčio vaiko, susiduri su informacijos trūkumu. Nežinai, kas tavęs laukia, kur rasti pagalbos.

Skaitytojų klausėme, kas labiausiai padėtų pasiekti, kad Žiežmarių istorija nepasikartotų kitose Lietuvos vietovėse. Apklausoje dalyvavo 206 respondentai. Apklausos dalyvių nuomonės išsiskyrė, vis dėlto daugiausiai – 24,5 proc. – atsakiusiųjų mano, kad labiausiai padėtų savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis. 21,6 proc. mano, kad situaciją pakeistų nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas. 18,6 proc.

Šiemet lėšas sporto projektams skirsto Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Centrinės projektų valdybos agentūros administruojamas Sporto rėmimo fondas, kuris pakeitė Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą. Viena esminių naujovių – ne mažiau kaip 10 proc. fondo lėšų skiriama neįgaliųjų sporto plėtrą skatinantiems projektams įgyvendinti. Pasak švietimo, mokslo ir sporto viceministrės Kornelijos Tiesnesytės, bendra Sporto rėmimo fondo suma – 13,2 mln.

Su Sigitu Sinkevičiumi susitinkame ne pirmą ir jau net nebe dešimtą kartą. Kiekvieną kartą tie susitikimai žada ką nors nauja ir nekasdieniška. Šįsyk mūsų susitikimo vieta – laukas šalia Valkininkų miestelio. Aplink Sigitą būriuojasi dar bent dvylika neregių. Minutė kita ir pirmasis jų, pakibęs ant parasparnio diržų, kaip koks legendinis graikų Ikaras pakils į dangų ir nuskris. Tada dar vienas ir dar vienas, kol skrydžio lengvumą, vasaros dangaus vaiskumą pajus visi, net ir negalintys jo matyti.

Žinoma fotografė Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė sako, kad jos šeima rugsėjo pirmąją pasitinka su dideliu nerimu. Dešimtmetis Vėtrės sūnus Aistis, turintis autizmo spektro sutrikimą, turėtų eiti į ketvirtą klasę, tačiau berniukas tikriausiai tęs mokslus namie su tėčiu. Aisčio mama sutiko pasidalyti rūpesčiais ir džiaugsmais, kuriuos patiria augindama ypatingą vaiką.

Ukmergiškės Zitos Sabulienės regėjimas ėmė sparčiai silpti po automobilio avarijoje patirtų sužalojimų. „Nors pastaruoju metu norus smarkiai riboja galimybės, stengiuosi neužsidaryti namuose. Didžiausias mano džiaugsmas – bendravimas su žmonėmis, muzika ir eilės“, – sako geros nuotaikos ir optimizmo nestokojanti moteris. Muzika – nuo vaikystės Zita gimė Anykščių rajone, miškų apsuptame vienkiemyje. „Augau viena šeimoje, bet niekada nenuobodžiavau.

Skambant orkestrui ir Baltijos kelio himnu tapusiai dainai „Bunda jau Baltija“ iš Vilniaus, Katedros aikštės, į unikalų Baltijos kelio 30-mečiui skirtą žygį išlydėti automėgėjai, bėgikai, dviratininkai ir vežimėliais judantys neįgalieji.

Minėdami prieš 30 metų įvykusį Baltijos kelią prisimename visus sujungusį bendruomeniškumo jausmą – dauguma jautėsi vienas už kitą atsakingi, pasitikėjo vienas kitu, dalijosi tuo, ką turi. Tuo metu, ko gero, niekam nebūtų atėję į galvą, kad Lietuvoje po 30 metų įvyks tai, kas neseniai atsitiko Žiežmariuose ir Biržuose.

Šiemet Lietuvoje jau 19 įstaigų įteiktas EQUASS kokybės sertifikatas. Šis ženklas įkūnija pagrindines vertybes – orientaciją į paslaugų gavėją, teisių įgyvendinimą, lyderystę, partnerystę, kuriomis būtina vadovautis kasdienėje veikloje siekiant geresnės senolių, vaikų, neįgaliųjų, socialinę riziką patiriančių šeimų ir visų kitų socialinių paslaugų gavėjų gyvenimo kokybės.

Naminukai – taip švelniai savo globotinius vadina bendrijos „Jonavos viltis“ tarybos pirmininkė Olga Traskauskienė. Šis žodis Jonavoje jau tapo bendriniu – taip suaugusius žmones, turinčius intelekto negalią, vadina ir savivaldybės vadovai, ir Socialinės paramos skyriaus darbuotojai. „Didžiajai daliai žmonių, turinčių intelekto sutrikimų, „Jonavos viltis“ – vienintelė vieta, kur jie gali leisti laiką, būti kartu, bendrauti, užsiimti mėgstama veikla. Be mūsų jie sėdėtų namuose.

Linas Balsys – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) Antano Jonyno gimnazijos skyriaus kūno kultūros mokytojas. Jis ne tik pats aktyviai sportuoja, bet ir skatina daugiau judėti regėjimo negalią turinčius vaikus. Linas gimė matydamas, regėjimo jis neteko vaikystėje dėl traumos. „Mano gyvenimas buvo sunkus. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo treji, iki devynerių gyvenau su mama ir patėviu. Kai mama mirė, patekau pas tetą. Ankstyvoje vaikystėje patyriau traumą, išsideginau akis.

Darius Nikliauza juda neįgaliojo vežimėliu – vyras nuo gimimo turi kompleksinę negalią, tačiau jis visada geros nuotaikos, mėgsta bendrauti, ypač kalbėtis telefonu. Darius lanko dienos centrą „Vilties akimirka“, džiaugiasi, kad ten turi draugų, su kuriais gali pasikalbėti. O daugiau nei prieš 30 metų tėvai turėjo mažai vilties, kad jų sūnus po sunkios gimdymo traumos apskritai išgyvens.

Aklieji dirba su naujausiomis informacinėmis technologijomis, dalyvauja paralimpinėse žaidynėse, bėga maratoną, šokinėja su parašiutais ir daro dar daug kitokių įdomių dalykų. Kodėl tada reikia kalbėti apie jų reabilitaciją, pačių paprasčiausių dalykų mokymąsi ir įgūdžių įgijimą? Kai žmogus su savo negalia susigyvena, ją prisijaukina, jis gali daug. Tačiau susigyvenimo procesas dažnai nelengvas, komplikuotas ir skausmingas. Ypač kai regėjimo netenkama jau subrendus arba vyresniame amžiuje.

Rugpjūčio 9 d. kai kuriuose JAV kino teatruose pradėtas rodyti filmas „The Peanut Butter Falcon“ („Riešutų sviesto sakalas“). Jo režisieriai Michaelas Schwartzas ir Tyleris Nilsonas prisipažįsta, kad sukurti šį filmą juos įkvėpė 34-erių Zackas Gottsagenas, Dauno sindromą turintis aktorius. Su Z. Gottsagenu režisieriai susipažino 2012 metais savanoriaudami neįgaliųjų aktorių stovykloje.

Skaitytojų klausėme, ar neįgalumo šalpos pensija turėtų būti laikoma tinkamomis ir stabiliomis pajamomis vertinant asmens finansines galimybes gauti paskolą. Net 69,5 proc. dalyvavusiųjų apklausoje mano, kad neįgalumo šalpos pensija turėtų būti laikoma tinkamomis ir stabiliomis pajamomis vertinant asmens finansines galimybes. 22,1 proc. apklausos dalyvių atsakė „Ne“. 8,4 proc. atsakiusiųjų neturi nuomonės arba ši tema jų nedomina.

Negalią turintys žmonės ir kariuomenė? Atrodytų, nesuderinami dalykai. Tačiau būrelis paralimpiečių įrodė, kad tai – tik dar vienas stereotipas. Negalią turintys žmonės gali daug daugiau nei dažnai įsivaizduojama, o šiuolaikinė kariuomenė – daug atviresnė nei paprastai manoma. „Ypatingas būrys“ – taip vadinasi bendras LRT, Krašto apsaugos ministerijos (KAM) ir judėjimo „Parateam Lietuva“ projektas.

Žodis „kineziterapeutas“ mūsų kalboje atsirado ne taip ir seniai. Vis dėlto Klaipėdos universiteto Holistinės medicinos ir reabilitacijos katedros vedėja profesorė Daiva Mockevičienė sako, jog apie fizinio aktyvumo naudą ir jo įtaką žmogaus sveikatai žinota nuo seno. Sovietmečiu gydomosios kūno kultūros specialistai buvo rengiami tuomečiame Kauno kūno kultūros institute. Čia diplomą įgijo ir prof. dr. D. Mockevičienė.

Žmonės, turintys negalią ar auginantys negalią turinčius vaikus, dažnai skundžiasi reabilitacijos paslaugų trūkumu. Gydytoja reabilitologė Gintarė Vaitkienė, neuroklinikos „Empatija“ įkūrėja ir vadovė, 25 metus dirbanti su sunkią judėjimo negalią turinčiais pacientais, sako: reabilitacijos paslaugų pakanka. Trūksta tik informacijos apie jas, be to, kokybė ne visada atitinka žmonių lūkesčius.

Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) Ukmergės padalinys – viena iš penkių Lietuvoje veikiančių bibliotekų, skirtų regos sutrikimų turintiems žmonėms. Didžioji dalis leidinių čia – įgarsinti. Padaliniui vadovaujanti Asta Girnienė sako, kad tokios knygos reikalingos ne tik regos sutrikimų turintiems žmonėms, bet ir tiems, kurie dėl skirtingų negalių negali ar nemoka skaityti. Užsukę į biblioteką, sutinkame knygų pasikeisti atėjusią ukmergiškę Veroniką Genovaitę Adamonienę. Išsikalbame.

Negalia netrukdo spindėti – įsitikinę labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ darbuotojai. Bendradarbiaujant su UAB „Editos kastingas“ paskutinėmis liepos dienomis surengta būtent taip pavadinta akcija, kurios metu „pasimatuoti“ modelio darbą į atranką buvo kviečiami įvairių negalių turintys žmonės. Juos fotografavo ir filmavo profesionalūs modelių fotografai.

Šiaulietė Vijolė Sinkevičienė augina tris sūnus, kurie turi vienokią ar kitokią negalią. Moteris dalijasi Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtoje stovykloje „Superherojus“ praleistos savaitės įspūdžiais ir neslepia, kad tai jos šeimai didelė dovana – į mokamą stovyklą išleisti savo vaikų neįstengtų. Gyvenimas nepašykštėjo išbandymų Vijolei gyvenimas išbandymų nepagailėjo – 5 vaikus pagimdžiusi moteris vieną sūnų jau palaidojo, o trys vaikai turi įvairių specialiųjų poreikių.

Liepos 15–18 dienomis Pietų Korėjoje, Pjongčange (180 km nuo šalies sostinės Seulo), vyko VII tarptautinis Pjongčango specialusis muzikos ir meno festivalis (Pyeongchang Special Music and Art Festival), į kurį kviečiami negalią turintys vaikai ir jaunimas iš viso pasaulio. Festivalyje vyksta ne tik koncertai, bet ir organizuojamos meistriškumo pamokos, dailės, šokio užsiėmimai ir net sporto varžybos.

Prie Vilniaus miesto savivaldybės susirinkę asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Techninės pagalbos neįgaliesiems centro darbuotojai turėjo progą susipažinti su naujove Lietuvoje – laiptais kopiančiu ir žemyn besileidžiančiu neįgaliojo vežimėliu. „Caterwil GTS“ pavadintas vežimėlis praplečia negalią turinčių žmonių galimybes.

Organizacijos „Unikalus šokis“ įkūrėja Rita Žogelė jau dveji metai negalią turinčius vaikus moko pajusti šokio laisvę. Unikalios šokių mokyklos idėją Rita parsivežė iš Estijos, o ją įgyvendinti padėjo pasaulinė organizacija „Reach for change“. Šios organizacijos skelbtame konkurse „Talentas keisti“ zumbos šokių mokytojos R. Žiogelės socialinio verslo idėja pateko tarp trijų geriausių, o konkurso organizatoriai padėjo ją išplėtoti. Šokių pamokos kol kas organizuojamos Vilniuje ir Alytuje.

Skaitytojų klausėme, kada buvo sukurtas golbolas (aklųjų riedulys). Viktorinoje dalyvavo 202 žmonės. Beveik pusė – 45,3 proc. – dalyvavusiųjų apklausoje manė, kad golbolas sukurtas 1978 m. 14,9 proc. spėjo, kad šis žaidimas pradėtas žaisti 1905 m. Teisūs buvo pasirinkę antrąjį atsakymą – golbolas sukurtas 1946 m. Taip atsakė 39,8 proc. dalyvių. Šią neįgaliųjų sporto šaką akliesiems ir silpnaregiams sukūrė austras Hanzas Lorenzenas ir vokietis Seppas Reindle.

Jau 15 metų vežimėliais su varytuvais po Lietuvą keliaujantys neįgalieji šiemet prisijungė prie maratono „Visi Dzūkijos piliakalnių keliu“. Šįkart jie domėjosi universalaus turizmo idėjomis ir dalijosi įžvalgomis, ką reikėtų padaryti, kad visi galėtų grožėtis šio krašto lankytinomis vietomis. Tauragiškis Petras Kasanavičius neseniai dalyvavo Portugalijos kalnuose vykusiame orientavimosi sporto takais pasaulio čempionate.