negalia

Svetlana Rybakienė savo gyvenimą dalija į dvi dalis – iki 2004 metų ir po jų, kai viską turėjo pradėti nuo nulio. Grįžtant iš Lenkijos ją vežęs vairuotojas prie vairo užmigo, ir automobilis nevaldomas trenkėsi į didžiulį autovežį.  Šalia vairuotojo sėdėjusią Svetlaną gelbėtojai ištraukė tik perpjovę dalį automobilio. Į ligoninę ją atvežė komos būsenos. Buvo labai stipriai sužalota, dvejus metus visiškai negalėjo judėti, tik sukinėjo galvą.

Vaida Bandzaitė regėjimo neteko būdama 10 metų – mergaitė buvo operuota dėl netikėtai galvoje atsiradusio auglio, ir po operacijos dienos šviesos jau nebeišvydo. Šiandien Vaidai – 28 metai, ji gyvena Vilniuje ir dirba mylimą darbą.  „Visą laiką stengiausi nuo nieko nepriklausyti, nes mano asmenybei savarankiškumas yra labai svarbu“, – sako Vaida. – Kai suėjo aštuoniolika, pradėjau gyventi atskirai ir tuo labai džiaugiuosi.

Lietuva, Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, ne visada lygūs, patogūs, dažniau priešingai – duobėti ir nelygūs tų šalių keliai. Tokiais keliais jau daugiau nei savaitė rieda baltas kemperis. Jame šeši nuotykiautojai iš Lietuvos: penki suaugusieji ir vienas vaikas. Tik du iš šio penketuko – Algirdas ir Rasa – gali džiaugtis geru regėjimu, Irma ir Žydrūnė nemato visiškai, Olegas – labai silpnai. Kemperis teberieda, paskui jį važiuojanti filmavimo komanda dirba savo darbą.

Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytoja Rita Česonienė vyresniųjų klasių gimnazistus moko ekonomikos. Be to, nuo šių mokslo metų pradžios ji – ir devintokų auklėtoja. „Žinoma, kai kuriais atvejais neįgaliojo vežimėlis yra kliūtis. Ne viskas mokykloje pritaikyta žmogui, turinčiam negalią, sudėtinga patekti į antrąjį pastato aukštą. Vis dėlto daug padeda kolegos, mokiniai, šeimos nariai, stengiuosi ir pati“, – šypsosi mokytoja.

Trakų savivaldybės tarnautojas Gintautas Paltanavičius jau 27 metus serga Bechterevo liga. Ji keitė vyro gyvenimą, buvo sunkių, beviltiškų dienų, bet jis visą laiką ieškojo, kaip padėti sau ir likimo draugams. Liga neatsitraukė, tačiau Gintautas išmoko ne tik su ja gyventi, bet ir ją valdyti.  G. Paltanavičius šiuo metu keturias valandas per dieną dirba Trakų savivaldybės administracijoje. „Dirbdamas darau pertraukas, pasimankštinu ir vėl dirbu“, – pasakoja vyras.

Maratono bėgikės Aušros Garunkšnytės gyvenimą bene geriausiai apibūdina legendinio Lietuvos dainininko Vytauto Kernagio dainos žodžiai: „Rytą vakarą, žiemą vasarą, / Saulei šviečiant, lietui lyjant, / Sningant sodams, riešutams byrant...“ Ar šviečia saulė, ar žemę skalbia rudenio lietūs, Aušra vis bėga. Kasdien po treniruotę, o dažnai ir po dvi. Kaip juokauja pati Aušra, dėl dešimties ar mažiau kilometrų jai neapsimoka autis sportinių batelių.

Ištikus negaliai, sutrikus judėjimui ar kitiems funkciniams gebėjimams žmogus dažnai nežino, kokios pagalbos tikėtis. Techninės pagalbos neįgaliesiems centras prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (TPNC) surengė mokymus savivaldybių socialiniams darbuotojams, kuriuose dar kartą priminė, kokios galimybės pasinaudoti valstybės kompensuojamomis techninės pagalbos priemonėmis (TPP).  Neįgaliųjų vežimėliai, įvairios vaikštynės, tualeto kėdės, vonios ir dušo kėdės ar suoliukai, kėdutės,...

Vilniaus Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT) įsteigta atgavus nepriklausomybę – 1996-aisiais. Pasak įstaigos vadovės Romos Vidos Pivorienės, svarbiausias tarnybos tikslas – padėti negalių, mokymosi sutrikimų turintiems vaikams, taip pat su jais dirbantiems pedagogams ir tėvams.  Konsultuojamų klientų per visus tarnybos darbo metus labai padaugėjo.

Angelę ir Andrejų Daškevičius likimas suvedė Jonavos globos namuose. Ten jiedu pateko skirtingais keliais, bet išėjo drauge. Dabar pora jau dešimtį metų gyvena kartu, nuomojasi butą Jonavoje ir į ateitį žvelgia optimistiškai.  Andrejus neslepia, kad ankstesniame jo gyvenime būta visko – ir alkoholio, ir netikrų draugų. Vyras neįgaliojo vežimėlyje – nuo 1998-ųjų rugpjūčio, kai sugėrovai jį išmetė iš penkto daugiaaukščio namo aukšto. „Nežinau, kiek laiko gulėjau ant žemės.

Susipažinti su labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ įkūrėja ir vadove Edita Abrukauskiene paskatino žinutė vaikų lopšelio-darželio „Strazdanėlės“ feisbuko paskyroje – Edita dėkojo lopšelio-darželio kolektyvui, kad fondo globojama šeima iš Anykščių turi galimybę būti kartu. „Strazdanėlių“ darbuotojai ir padėjo susipažinti su E. Abrukauskiene, drauge su vyru Dainoru jau penkiolikti metai globojančia šeimas, į kurių vaikus pasikėsino onkologinė liga.

Kalbėdami apie negalią turinčių žmonių integracijos problemas, didelį rezonansą sukėlusias Žiežmarių ir panašias istorijas, dažnai konstatuojame, kad mūsų visuomenei trūksta pagarbos kitokiam žmogui ir empatijos.  Pasak psichologės Karilės Levickaitės, empatija (iš graikų k. empatheia – įsijautimas) – gebėjimas pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, įsijausti į jo jausmus, gilintis į jo patirtis, perprasti požiūrį, vertybes.

Šiaulietė Edita Navickienė augina penkis vaikus – keturias dukras ir sūnų. Moteris neslepia – apie tokią didelę šeimą niekada nesvajojo, ypač po to, kai pirmagimes dvynes Gintarę ir Vidmantę į šį pasaulį atlydėjo sunki negalia. Vis dėlto šiandien ji didžiuojasi tokia gausia, palaikančia šeima ir sako esanti labai laiminga. Moteris drąsina ir kitas neįgalių vaikų susilaukusias mamas padovanoti savo atžaloms sesutę ar broliuką.

Turbūt dar ne visi žino, kad poezija gali skambėti ir tyloje. Tuo buvo galima įsitikinti šį rugsėjį Kaune pirmą kartą Lietuvoje vykusiame Kurčiųjų poezijos festivalyje, įrodžiusiame, kokia turtinga gestų kalba, kiek daug ji turi meninės raiškos priemonių.  Girdintiems žmonėms sunku suprasti, kaip vien rankų judesiais ir veido mimika gali būti sukuriamas eilėraštis. Kurtiesiems poezijos kūrimas yra išskirtinė saviraiškos forma, padedanti atskleisti įvairiausius jausmus ir patirtis.

Trakų globos ir socialinių paslaugų centro Lentvario dienos socialinės globos tarnyba nuo šių metų gegužės pradėjo teikti dienos socialinės globos paslaugas. Iki tol sunkią negalią turintys suaugę žmonės turėjo tik vieną galimybę – leisti dienas namuose.  Sunkią negalią turintis trakiškės Daivos (vardas pakeistas, – red. past.) sūnus iki 21 metų lankė grupę prie pradinės mokyklos Trakuose. Vėliau šeima ieškojo įstaigos, kur vaikinas galėtų lankytis toliau.

„Nors Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 19-ajame straipsnyje įtvirtinta negalią turinčio asmens teisė gyventi savarankiškai ir būti įtrauktam į visuomenę, Žiežmarių ir kitos panašios istorijos rodo, kad bendruomenės tam nėra pasiruošusios“, – konstatuoja Vilniaus regiono pertvarkos procesų ekspertė, VšĮ „Švietėjiškų iniciatyvų centras“ direktorė Kristina Paulikė.

Daina Kapšaitė šį rugsėjį pradėjo lankyti Baisogalos gimnaziją. Mergaitė turi Dauno sindromą. Baisogalos bendrojo ugdymo pradinėje mokykloje Dainai sekėsi gerai, tačiau jos mamai ir visai šeimai buvo neramu, kaipgi mergaitė jausis didelėje mokykloje. Tad kokie pirmieji Dainos potyriai gimnazijoje? Apie tai pasakoja mergaitės mama Lina Kapšienė, Baisogalos gimnazijos tikybos mokytoja Giedrė Nakutienė ir matematikos bei informacinių technologijų mokytojas Eugenijus Gedžius.

Edvardas Paknys neteko kojos, tačiau pavadinti jo neįgaliu turbūt niekam liežuvis neapsiverstų – vyriškis išbando tokius dalykus, apie kuriuos daugelis sveikų žmonių net pasvajoti nedrįstų. Banglentės, snieglentės, automobilių ralis, motoroleris, dviračių lenktynės – tai tik keletas veiklų, kurios domina Edvardą.  Su Edvardu susitinkame sporto klube, kuriame jis sportuoja – metė sau dviejų mėnesių iššūkį.

Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ iniciatyva prezidentūroje surengtame susitikime su prezidento komandos nariais – Ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovu, vyriausiuoju patarėju Simonu Krėpšta ir patarėja socialinės politikos klausimais Irena Segalovičiene – aptarti neįgaliesiems aktualūs klausimai, akcentuojant požiūrio į neįgaliųjų teises svarbą.  Pastaruoju metu Lietuvoje daug kalbama apie gerovės valstybę, atskirties mažinimą.

Skaitytojų klausėme, kada žymima Pasaulinė Dauno sindromo diena. Apklausoje dalyvavo 116 žmonių.  Dauguma – 58 proc. – dalyvių žinojo, kad Dauno sindromo diena visame pasaulyje minima kovo 21 d.  Beveik trečdalis – 32,5 proc. – manė, kad ši diena minima spalio 20 d.  9,5 proc. dalyvių spėjo, kad tai – lapkričio 4 d.  Primename, kad spalio 20 d. Lietuvoje minima Nacionalinė Dauno sindromo diena.

Vakar pasibaigusioje didžiausioje pasaulyje Briuselyje vykusioje parodoje „Busworld Europe“ tradiciškai daug dėmesio skirta negalią turintiems žmonėms. Su liftu neįgaliesiems – 2020-ųjų „Metų autobusu“ nominuotas turistinis „MAN Lion’s Coach“. Vis dėlto bene įdomiausia parodos naujovė – net 14-ai neįgaliųjų vežimėliais judančių žmonių vežti pritaikytas „VDL Futura“.  Per visą autobuso ilgį įrengti specialūs bėgeliai ir tvirtinimo taškai neįgaliojo vežimėliams.

Sanna Karosas – laiminga keturių vaikų mama, LCC tarptautinio universiteto Klaipėdoje dėstytoja ir, kaip ji mėgsta prisistatyti, meilės imigrantė – būdama 20-ies sutiko savo būsimą vyrą Saulių ir paskui jį atvažiavo į Lietuvą. Sanna sako, kad šiais metais susilygina jos Švedijoje ir Lietuvoje pragyventų metų skaičius.

Kai pakilau atsisveikinti, Irena Žemaitienė dar sykį priminė, kad labai nori lankyti šokių studiją, kurioje šokti mokytųsi judantys neįgaliojo vežimėliu.  Tą akimirką nustebau. Per kelias su Irena praleistas valandas pamiršau, kad ši moteris jau 16 metų juda tik neįgaliojo vežimėliu. Irenos namuose buvo be galo jauku, gera, o ji pati miela, kupina gerumo, rūpinimosi kitais ir gyvenimo džiaugsmo. „Gyvenu antrą gyvenimą“, – pasakė ji, pati viena susitvarkanti būtiniausius reikalus.

Mažeikių kultūros centro Pramogų salėje vyko 11-asis negalią turinčių žmonių šokių maratonas „Mes kartu – mes tvirti“. Šį renginį Mažeikių ir aplinkinių rajonų neįgalieji jau pamėgo ir visus metus laukia, kada vėl galės susiburti ir parodyti savo ištvermę bei grakštumą ant parketo. Senas tradicijas turintis neįgaliųjų šokių maratonas iš pradžių buvo skirtas neįgaliųjų vežimėliais judantiems žmonėms. Iš visos Lietuvos susirinkę jie šokdavo iki paryčių – tol, kol likdavo tik stiprieji.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) pristatyta iš norvegų į lietuvių kalbą išversta pedagogės Liv Holmen parengta knyga „Valia ir šviesa“. Jos pristatyme dalyvavo ir pagrindinės herojės kurčneregės Kajos tėtis, Norvegijos universiteto psichologijos profesorius Peras Lorentzenas.

Rankos, kojos sveikos, akys mato, kodėl tada kurtieji darbo rinkoje konkurencingumu neprilygsta negalių neturintiems? Štai kas liko nesuprasta net ir, atrodytų, po gana išsamaus Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro (VKRC) prisistatymo sostinės bendruomenei.  Jeigu toks klausimas kirbėjo jautriai į kito rūpesčius įsiklausančiai Vilniaus miesto savivaldybės Neįgaliųjų reikalų komisijai (NRK), tai ką jau kalbėti apie visuomenę.

„Kiekvienos šeimos istorija individuali ir ypatinga, bet visas neįgalius vaikus auginančias šeimas sieja negalios faktas, kuris yra lūžis, šeimos gyvenimą padalijantis į du etapus: prieš negalią ir po to, kai ji nustatoma“, – teigia ukmergiškė socialinės iniciatyvos „Galių dėžutė“ įkūrėja Dalia Kuliešienė.  Vis dėlto, jos manymu, dar blogiau nei pats negalios faktas yra pavėluotas ligos ar negalios diagnozavimas.

Reumatoidinis artritas – progresuojanti autoimuninė liga. Ji pažeidžia sausgysles, sąnarius, kaulus. Sutrinka judėjimas, ilgainiui sergantys šia liga tampa neįgalūs. Artritu ir kitomis reumatinėmis ligomis serga daugiau nei 100 milijonų įvairaus amžiaus žmonių visoje Europoje, Lietuvoje – apie 250 tūkstančių. Šios ligos užklumpa ne tik vyresnio amžiaus, bet ir jaunus žmones. Reumatoidiniu artritu dažniau serga moterys negu vyrai.

Skaitytojų klausėme, kokios priemonės labiausiai padėtų populiarinti gestų kalbą ir taip mažinti klausos negalią turinčių žmonių atskirtį. Apklausoje dalyvavo 216 žmonių.  33,8 proc. dalyvavusiųjų apklausoje mano, kad gestų kalbą labiausiai padėtų populiarinti gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose, 27,3 proc. – kad šią kalbą populiarintų gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.  27,8 proc.

Lietuvoje socialinių paslaugų sektorius yra viena mažiausiai išvystytų sričių, o daugelyje kitų Europos Sąjungos (ES) šalių socialinėms paslaugoms skiriama gerokai daugiau dėmesio. Daugelyje jų nuolat formuojama nuostata, kad socialinių paslaugų srityje veiktų nevyriausybinės organizacijos, kad būtų bendradarbiaujama įvairiuose sektoriuose. Nuo 2000 metų ES socialinių paslaugų sektoriuje sukurta 4,2 mln. naujų darbo vietų, ši sritis pagal augimo tempą užima penktąją vietą.

Lietuvoje garsiai nuskambėjo Žiežmarių ir Biržų istorijos, kai gyventojai griežtai nepritarė psichikos ir proto negalią turinčių asmenų įkurdinimui greta jų. „Nesuprantu tų, kurie linkę bijoti ar ignoruoti kitokius žmones – tarsi patys būtų pasirašę sutartį su likimu. Toks priešiškumas niekuo nepagrįstas, tik rodo tam tikrą mūsų visuomenės vertybių skalę“, – sako Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vadovė Ona Davidonienė.

„Vaikai, turintys judėjimo problemų ir sėdintys vežimėliuose (laikinai dėl traumos ar dėl negalios), gali tik didelėmis akimis stebėti, kaip kiti vaikai lauke ar kitose viešose erdvėse žaidžia, bet dalyvauti patys niekur negali, nes jos tiesiog jiems nepritaikytos.

Rugsėjį Seimas po daugiau nei dvejus metus trukusių diskusijų, nesutarimų ir kompromiso paieškų pagaliau priėmė ilgai lauktą, įvairiai tebevertinamą naująjį Socialinių įmonių įstatymą. Dalis jo nuostatų įsigalios 2020 m. sausio 1 d., kita dalis – 2020 m. birželio 30 d. Kartu priimti ir atitinkami Užimtumo bei Viešųjų pirkimų įstatymų pakeitimai.  Diskusijos, kaip turėtų būti sprendžiamas neįgaliųjų užimtumo klausimas, tęsėsi nuo 2014 metų.

Šiandien Aldonai – 24-eri. Vos prieš pusantrų metų mergina pirmą kartą ryžosi namus palikti be mamos. „Ačiū projekto „Draugystė veža“ iniciatorei Žydrei Gedrimaitei. Tai ji atvėrė tas duris, parodė, kas yra savarankiškumas, ir išmokė pasitikėti savimi“, – sako neįgali mergina. Ir tai buvo tarsi nuo kalno paleista sniego gniūžtė – noras tapti savarankiškai stiprėja sulig kiekviena diena.  Širvintiškė Aldona Vachmistrovičiūtė be neįgaliojo vežimėlio savęs neatsimena.

Spalio 5-ąją minėdami Mokytojo dieną daug gražių padėkos žodžių išsakome mokytojams, auklėtojams. O štai mokytojo padėjėjai, bendradarbiaujantys su mokytojais, logopedais ir specialiaisiais pedagogais, kasdien besirūpinantys savo globotiniais, dažnai paliekami tarsi nuošalyje. Tad šiandien, su Mokytojo diena sveikindami ir mokytojo padėjėjus, kalbamės su Tadu Sukacku, mokytojo padėjėju dirbančiu Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje.

Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, prieš mėnesį duris atvėrė Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyrius. Šis skyrius, siekiantis ateityje tapti atskiru konsultaciniu centru, teikia įvairiapusę pagalbą švietimo įstaigoms, dirbančioms su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, taip pat konsultuoja tėvus. Apie tai, kuo šis skyrius gali būti naudingas, kalbamės su jo vedėja Gintare Šate.

„Esame orūs, stiprūs ir matomi!“ – toks pagrindinis vakar Briuselyje vykusių „Freedom Drive“ (iš angl. „Laisvės žygis“) protesto eitynių šūkis. Eitynėse dalyvavo per 400 savarankiško gyvenimo judėjimo aktyvistų iš visos Europos kartu su asmeniniais asistentais ir neįgaliųjų reikalavimus palaikančių nevyriausybinių organizacijų atstovais.

„Europos šalių pavyzdžiai, užtikrinantys kurčiųjų socialinę gerovę“ – taip pavadinta praėjusią savaitę vykusi tarptautinė konferencija, pradėjusi Tarptautinės kurčiųjų savaitės minėjimą Lietuvoje. Į Vilnių pasidalyti patirtimi atvyko svečių iš Suomijos ir Nyderlandų – valstybių, kurioms tam tikrose srityse pavyko nuveikti daugiau.  Štai Suomija viena pirmųjų pasaulyje gestų kalbą prilygino sakytinei suomių kalbai ir jos statusą įtvirtino šalies konstitucijoje.

Diuseldorfe kasmet vykstančioje tarptautinėje parodoje „Rehacare“, kurioje pristatomos reabilitacijos ir slaugos naujienos, šiemet savo gaminius eksponavo per 750 įmonių iš 43 šalių. Joje apsilankė daugiau nei 38 tūkst. žmonių. Parodoje dalyvavęs Seimo narys Justas Džiugelis sako, kad labiausiai jį įkvėpė ne pamatytos naujovės, kurios netgi labai išsivysčiusiose šalyse bus prieinamos dar negreit, bet sutikti žmonės.

Ši rugsėjį tradicinėje bendruomenės šventėje „Pasitikime rudenį Salininkuose“ pirmą kartą pristatyti ir Salininkuose gyvenančios Nijolės Chmieliauskaitės įvairiomis technikomis siuvinėti darbai. Bendruomenės nariai liko nustebinti ir sužavėti.

Tarptautinė kurčiųjų savaitė pradėta tarptautine konferencija, į kurią pasidalyti patirtimi atvyko svečių iš Suomijos ir Nyderlandų. Dauguma konferencijoje gvildentų problemų, akivaizdu, turi nemenką „stažą“, vienų sprendimai pasistūmėję daugiau, kitų – nuolat stringa. Tačiau kurčiųjų bendruomenė, sprendžiant iš kalbų, nė neketina pasiduoti ir stengiasi kurti gerovę visiems. Aptarti ir du iki šiol palyginti mažai viešai diskutuoti klausimai.

Šiandien ir rytoj (rugsėjo 27 ir 28 d.) Kaune, laipiojimo centre „Miegantys drambliai“, vyks spektaklio-pokalbio „Supergalios“ premjera. Jo herojės – trys skirtingas negalias turinčios merginos Ernesta Žemaitytė, Aistė Krušinskaitė ir Irma Jokštytė – žiūrovams atskleis, ką reiškia gyventi be vaizdo, judėti rateliais ir kodėl šokti lengviau nei eiti.  „Supergalios“ – tai naujausias režisierės, Auksinio scenos kryžiaus laureatės, „Pojūčių teatro“ įkūrėjos Karolinos Žernytės darbas.

Išrikiuotos lyginimo lentos, vėjo plaikstomi marškiniai, įkaitę lygintuvai – toks reginys sostinės Vinco Kudirkos aikštėje kvietė stabtelėti, pasidomėti, kas čia vyksta. Netruko paaiškėti, kad taip pristatoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuota socialinė iniciatyva „Lygink rūbus, ne žmones“. Sostinės gyventojai ir svečiai buvo kviečiami išlyginti marškinius, simboliškai išreiškiant solidarumą su socialinę atskirtį darbo rinkoje patiriančiais pažeidžiamų grupių atstovais.

„Kai apima liūdesys, kai nežinai, ką daryti, nes išsėmei visas kompiuterio galimybes, pasiklydai eilių ar mokslo labirintuose arba tiesiog viskas nusibodo, ateik ten, kur galima ką nors kurti. Pasinerk į kūrybą, būk laisvas, būk kitoks, nes panirę į kitą erdvę, į kitą pasaulį, tampame visai kitokie“, – sako keramikas Gvidas Raudonius. Jis įsitikinęs, kad menas, kūrybinė veikla ne tik išlaisvina kūrybines galias, bet ir padeda spręsti socialines problemas.

Rugsėjo 20-ąją vilniečiams pristatytos unikalios transporto priemonės – pirmieji Lietuvoje elektriniai autobusai „Karsan Jest Electric“. Penkias naujas, tik ką nuo gamyklos Turkijoje konvejerių nuvažiavusias transporto priemones buvo galima apžiūrėti sostinės širdyje, Katedros aikštėje. Vis dėlto autobusus įvertinęs asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas Ričardas Dubickas pastebėjo ir jų trūkumų.

Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF) kreipėsi į LR Prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydamas vetuoti praėjusią savaitę Seime priimtas Socialinių įmonių įstatymo pataisas.

Kultūros paveldas – kiekvienos šalies pasididžiavimas. Tik ar visi juo galime grožėtis? Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) organizuotos meninės-socialinės interakcijos „Angelų judėjimas“ dalyviai pakvietė apsilankyti trijuose šalies miestuose – Ukmergėje, Vilniuje ir Kėdainiuose, ir patiems tuo įsitikinti.

Akmeniškė Virginija prieš 18 metų sulaukė likimo dovanos – berniukų dvynių. Vis dėlto gana greitai paaiškėjo, kad vienas iš sūnų gimė turėdamas retą genetinę ligą, jam diagnozuotas Stardžo-Veberio sindromas.  Mama pasakoja iš anksto žinojusi, kad gims dvyniai. Tik paskutinį kartą echoskopu apžiūrėję vaisius medikai pasakė, kad vieną iš kūdikių galbūt prireiks laikyti inkubatoriuje. Vis dėlto abu vaikai gimė normaliai išsivystę, nemažo ūgio ir svorio.

Miškas, pievos, vėl miškas, plentas... Keli šimtai skubančių, vienas kitą lenkiančių ar lengva ristele trasą įveikiančių bėgikų. Lietuvos aklųjų sporto federacija jau 30 metų kasmet rugsėjo viduryje Trakų rajone, prie Zelvos ežero, rengia tradicinį Aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos rudens kroso čempionatą, trumpiau vadinamą tiesiog Zelvos krosu.  Į krosą susirenka po 400–500 žmonių iš visos Lietuvos, jaunų ir sulaukusių žilo plauko, greitų ir ne visai greitų.

Asociacija „Magicamp“ susikūrė kilus idėjai sudaryti vėžiu sergantiems Rumunijos vaikams sąlygas nors trumpam užsimiršti smagiai leidžiant laiką stovykloje. Artimiau susipažinę su vėžį išgyvenančiomis šeimomis ir pamatę, kad jos patiria daugybę socialinių ir finansinių problemų, asociacijos vadovai ėmėsi jas spręsti.  „Kartą vieno vėžiu sergančio vaiko paklausiau, koks jo kraujo tyrimų atsakymas. Jis atsakė, kad tyrimų nepasidarė. Nustebau – juk jau laikas.