Europos Sąjunga

Baltarusijoje rinkimų nebuvo Aleksandro Lukašenkos laimėti 82 proc. atrodo juokingai, kaip visiškas anachronizmas Europos žemyne. Rinkimų Baltarusijoje nebuvo, nes rinkimai yra ne tik balsavimas, bet ir visa rinkimų kampanija, kurią A. Lukašenka pavertė teroro prieš opoziciją kampanija. Opozicija tokiomis sąlygomis pasiekė didelį laimėjimą, su tuo ją nuoširdžiai sveikinu. Opozicijos laimėjimas tas, kad ji tapo vieninga ir turi tikrą lyderį – Aleksandrą Milinkevičių.

Arėjantys prezidento rinkimai Baltarusijoje išryškino daugelį šios šalies vidaus ir užsienio santykių problemų. Tiesą sakant, Aleksandro Lukašenkos režimas ir tautos atžvilgiu vykdoma vidaus politika labai glaudžiai susijusi su tarptautine ir ypač Šiaurės rytų regiono padėtimi. Visi politiniai, ekonominiai ar kultūriniai vienos šalies įvykiai neišvengiamai paliečia ir kitas šalis.

Williamas Somersetas Maughamas (Viljamas Somersetas Moemas) buvo įsitikinęs, kad žmonės klysta sakydami, jog sėkmė gadina žmones, nes daro juos garbėtroškomis, savimylomis. Anot rašytojo, yra priešingai: dažniausiai sėkmė padaro juos ramius, kantrius ir gerus. Nesėkmės suteikia žmonėms žiaurumo ir susierzinimo. Ko niurzgėti? Aną dieną prie kasos iš rankų iškrito du centai. Cinktelėjo ant plytelėmis išklotų parduotuvės grindų.

Prisipažinsiu, kad „Spaudos klubas“ yra viena iš mano mėgstamiausių lietuviškų televizijos laidų. Jau seniai laukiau, kada pagaliau įsijungsiu šią laidą ir prieš save išvysiu „ekspertų“ kompaniją, kuri man paaiškins, kiek lietuvių gyvens Lietuvoje 2020 m., kiek 2050 m., kaip demografiniai procesai atsilieps ekonomikai ir kultūrai.

Kurį laiką gyvenu Švedijoje, tad apie Lietuvos gyvenimą tegaliu spręsti iš nuogirdų. Kiek teko girdėti, per šventes keli drąsuoliai išsimaudė vienos iš Kauno parduotuvių akvariume su koraliniais rifais, kuriame buvo prileista ne tik spalvingų tropinių žuvų, bet ir ryklių. Tai bent! Triukas nesulyginamai geresnis, nei Kalėdų eglės puošimas Galvės ežero dugne ar magų Gaičiūnų užsišaldymas lede. Lietuvių drąsa galima tik žavėtis - gaila, kad nepranešama, kiek tiems drąsuoliams buvo sumokėta.

Valstybės istorijoje būna datų, kurios suteikia naują prasmę ištisoms epochoms. Lietuvai tokia diena yra naują istorijos skirsnį atvertusi Vasario 16-oji. Ką ji mums reiškia šiandien? Kuo išsiskiria iš kitų dienų? Vaiskumu ir ypatinga nuotaika susibūrus prie valstybingumo simboliu tapusio namo sostinės Pilies gatvėje, Karo muziejaus skverelyje Kaune ar svarbiausiose kitų miestų aikštėse? Manyčiau, toli gražu ne tik tai.

Apie nomenklatūrines tradicijas Praėjusi savaitė pažymėta eiline porcija abonentinių machinacijų Vilniaus savivaldybėje. Tai jau nieko nenustebino. Tokių machinacijų organizavimas nereikalauja ypatingo gudrumo ar sumanumo. Reikalauja tik vieno – bet kokio padorumo politikoje likučių atsisakymo. Tokių machinacijų opozicija negali sustabdyti, jeigu teisinė valstybė veikia silpnai. Tai gali sustabdyti tik rinkėjai. Stebino socialliberalų laikysena.

Greta svarbiausių Lietuvos viešojo gyvenimo įvykių – Kauno „Žalgirio“ (šiais metais dar ir Vilniaus „Lietuvos ryto“) peripetijų Eurolygoje ir Seimo rinkimų – kiekvienais metais turim ir smulkesnių, bet labai įdomių momentų. Šiuo metu tai, matyt, bus prezidento atostogos Meksikoje, „Mažeikių naftos“ pardavimas kažkam iš rytinių naftos milžinų, infliacijos lenktynės su Mastrichto norma.

Lietuvos radijo laida „Kultūros savaitė“ tęsia pokalbių ciklą su praėjusių metų Nacionalinės premijos laureatais. Režisieriui Gintarui Varnui svarbiausias valstybės apdovanojimas skirtas už šiuolaikinio žmogaus vidinio pasaulio įžvalgas spektakliuose „Tolima šalis“, „Portija Koglen“, „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ ir „Nusikaltimas ir bausmė“. Beje, šie spektakliai Kauno dramos teatro meno vadovui pernai pelnė ir daugiau pripažinimo ženklų.

Lietuvą užplūdo arktiniai šalčiai ir nebeužsivedančių automobilių vairuotojų skundai. Šeštadienį, kai termometro stulpelis rodė daugiau nei -20 laipsnių Celsijaus, o gatve kas minute reguliariai nuriedėdavo tempiamas automobilis, susirūpinau ir savuoju. 13 metų senumo „Mitsubishi Colt“ užvesti pavyko, tačiau nepastebėti po mašinos priekiu telkšančios tepalų balutės buvo neįmanoma. Tokia ta ir „balutė“... geros lėkštės dydžio. Pirminė diagnozė – nuo šalčio sutrūkinėjo tarpinės.

Pastaruoju metu Rusija vis labiau atgauna savo kaip vienos didžiausią įtaką pasauliui darančios valstybės statusą. Rusijos ir Ukrainos energetinė krizė, Rusijos ir Vokietijos dujotiekis – tai tik pora pavyzdžių, kurie rodo vis didėjančią Rusijos įtaką Europos ekonominiams pokyčiams. Energetiniai ištekliai ir dujos yra vienas svarbiausių ekonominių-gamybinių veiksnių, užtikrinančių ekonomikos konkurencingumą ir žmonių gerovę.

Gal kam pasirodys ir keista, bet esminis Lietuvos užsienio politikos klausimas dabar skamba taip – kokios Lietuvos norime? Jeigu norime liberaliosios Lietuvos, kurioje dominuotų rinkos santykiai ne tik rinkoje, bet ir visuomenėje, tuomet turime atitinkamai kreipti ir mūsų diplomatiją. Tarkime, pasisakykime už kuo silpnesnę Europos Sąjungą (ES), nes kuo ši Sąjunga stipresnė, tuo daugiau ji reguliuoja – pradedant žemės ūkiu ir baigiant audiovizualine sritimi, o tai nėra liberalu.

Viskas, kas šiandien vyksta energetikoje, yra atsiradę dėl politikos arba su tiesioginiu konkrečių politikų palaiminimu. Tačiau budri valstybės akis nepadeda išvengti painiavos, o pati energetinė politika kupina paradoksų suvokiant grėsmes ir planuojant priemones nuo jų apsisaugoti. Šiame straipsnyje apie tai, kaip kova su viena priklausomybe sukuria kitokią, kaip kova už mažas kainas jas pakelia, kaip kova su monopoliu jį įteisina ir įamžina. Pirmas paradoksas.

Vienas pagrindinių klausymų, kuris iškyla mąstant apie dabartinę Lietuvos padėtį, yra būtent šis: ar mes judame teisinga kryptimi ir ar laikas eina mūsų naudai? Trumpas atsakymas yra "taip", su viena didele išlyga, kuri gali apversti mano optimizmą aukštyn kojom. Stebint Lietuvą šiek tiek iš šalies, kartais jos vidinė atmosfera primena Amerikos indėnų rezervatą ar juodaodžių getą.

2005-ieji pasaulyje buvo gana prieštaringi: siautėjo gamtos stichijos, griuvo vyriausybės, paniką sėjo teroristai, gražiausi pasaulio miestai virto riaušių scena arba skendo potvynių vandenyse. Praėjusiais metais pasaulis neteko popiežiaus, įprasminusio visą epochą, susidūrė su paukščių gripo pandemijos grėsme. Politinį nestabilumo, netekties skausmą keitė geresnio gyvenimo viltys.

Ne tik pasaulio visuomenė, bet ir (svarbiausia) patys irakiečiai džiaugiasi gruodžio 15-ąją vykusių rinkimų sėkme. Galima tvirtinti, kad su okupacinių koalicijos pajėgų pagalba baigiamas vienas svarbus šalies demokratizavimo tarpsnis ir prasideda kitas – savos nuolatinės valdžios įtvirtinimo laikas. Šalies savisauga pereina į irakiečių rankas. Irakiečiai būriais traukė prie balsadėžių atiduoti balsus už savus kandidatus. 10 milijonų žmonių (apie 70 proc.

Vyriausybės laimėjimus temdo nekonstitucinės procedūros Džiaugiamės, kad Europos Sąjunga susitarė dėl naujos finansinės perspektyvos. Gerai, kad Lietuvos delegacija pasirodė esanti principinga ir atkovojo bent dalį to, ką Didžiosios Britanijos dėka buvo beveik praradusi. Dėl to galima pasveikinti premjerą, bet toliau lieka dar svarbesnis dalykas – mums patiems susitarti, kam tie Europos pinigai Lietuvoje turi būti naudojami. Ši tema mūsų darbotvarkėje bus viena iš svarbiausių.

Apie lobizmą ir eurolobizmą kalbama daug. "Omni.lt" pasidomėjo, kokias struktūrines ir finansines kliūtis tektų įveikti, norint inicijuoti palankų sprendimą Europos Sąjungos įstaigose. Ar pakanka turėti tik lagaminėlį su pinigais? Pokalbis su eurolobizmo ekspertu Dariumi Varanavičiumi. Eksperto nuomone, įsivaizduojamo lagaminėlio su pinigais dydis nėra lemiamas veiksnys Briuselio koridoriuose. D. Varanavičius teigia, kad net milijardieriai negali įvesti savo taisyklių Europos Sąjungoje.

Kaip mums pasiekus SSRS okupacijos žalos atlyginimo? Vaje vaje, deja deja. Rusija nesutinka... Tai tęsiasi jau šešeri metai, tas vaje vaje, deja deja, aiškiai grindžiamas giluminiu nenoru ką nors daryti. Net paprasčiausiai pasiklausti Rusijos. Dvi kadencijas iš eilės turim kairiųjų valdžią, tai čia ta didžioji užsitęsusio nenoro problema.

Remiu nevyriausybinių organizacijų peticiją Tvirtai ir neabejodama remiu nevyriausybinių organizacijų akciją-peticiją, kuria 23 Lietuvos nevyriausybinės organizacijos ragina Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Seimą užtikrinti, kad naujajame finansiniame laikotarpyje 2007-2013 metais Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos mūsų valstybėje būtų skirstomos skaidriai ir ne mažiau nei 10 proc. jų būtų skirta švietimui, mokslo plėtrai ir žinių visuomenei kurti.

Apie dugną kalba Lietuvos Seimo narys Algirdas Paleckis (http://www.omni.lt/?i$9359_139502$z_320845), tai gal išties taip jaučiasi. Jam skaudu, kad Baltijos dugne numatyta tiesti dujotiekį, o Lietuva kiek anksčiau, kol dar buvo laikas, neužkirto tam kelio.

Masinės riaušės Europoje pasiekė ir Briuselio, kuriame įsikūręs Europos Parlamentas, priemesčius. Europos Sąjunga kol kas oficialiai nereaguoja į neramumus Prancūzijoje, tačiau europarlamentarė dr. Laima Andrikienė išsakė savo nuomonę apie tai, kas nulėmė neramumus Europoje ir kiek tai aktualu Lietuvai: Europos Parlamente apie riaušės Europoje kalbant per posėdžius negirdėjau, bet manau, kad apie tai dar teks kalbėti.

Negaišiu laiko kartodamas seniai pasakytas tiesas apie perspektyvas ir privalumus, kuriuos atveria Lietuvai ir jos žmonėms buvimas Europos Sąjungoje (ES). Tai, kad Lietuvos žmonės gali didžiuotis būdami lygiateisiais Europos Bendrijos nariais, tai, kad Europos Sąjunga užtikrina mūsų valstybei daug didesnį saugumą, stabilumą, didesnes galimybes prekybai, investicijoms, galų gale leidžia kurti aukštesnį gyvenimo lygį – akivaizdu.

Manau, dauguma mūsų politikų yra apsiriboję šios dienos problemų sprendimu. Daugelio jų veikloje matome sprendimų, veiksmų ar vertinimų inerciją. Tas pasakytina tiek apie Seimą, tiek apie vykdomąją valdžią. Visi įnikę į einamųjų klausimų svarstymus, ginčus dėl kasdienių bėdų, bet ne dėl ateities. Seimo nariai, ypač atstovaujantys juos išrinkusiems regionams, kiekvieną laisvą dieną stengiasi nuvykti į savo apygardą ir užsiimti savo rinkėjų bėdomis.

Premjeras Algirdas Brazauskas nesitikėjo, kad konservatoriai ims kibti jam į atlapus. O gal kažką nujautė, kad prieš kurį laiką ėmė žadėti opozicijai atsižvelgti į jos nuomonę dėl būsimo "Mažeikių naftos" pirkėjo. Iš pradžių paniekinamai atmetinėjęs įtarinėjimus dėl žmonos Kristinos neva neaiškiai privatizuoto viešbučio, jis gerokai sutriko vėlei ėmus svarstyti „Šešupės“ nusavinimo aplinkybes.

Politologai Mauzeris su Sūrskiu surado būdą, kaip pakelti valstybės gerovę ir sukurti daugiau darbo vietų – reikia uždrausti vairuoti blaiviems. Paskui norintis išgarsėti Sūrskis ieško tiesiausio kelio į žvaigždes. Sūrskis: Tai vat, Mauzeri, prie ko Lietuvą privedė Europos Sąjunga. Šalyje katastrofiškai trūksta vairuotojų. Mauzeris: Nu tai einam dirbt. Geras darbas. Sėdi kaip kabinete, gali net su kostiumu dirbt. Sūrskis: Aš tai neisiu. Nueisi dirbti vairuotoju, tai iš karto prasigersi.

Įvairiose Europos Sąjungos šalyse, ypač senosiose narėse, tai susilpnėdama, tai sustiprėdama rutuliojasi diskusija apie ES ateitį, naujo pilietinio europietiško tapatumo kūrimą, nacionalinės valstybės vaidmenį naujojoje Europoje, taip pat apie nacionalinių ir kultūrinių tapatumų likimą. Pilietinio europietiško tapatumo pagrindas turėjo būti ES Konstitucija, įtvirtinanti bendrą pilietinę erdvę. Prancūzijos, o kiek vėliau ir Olandijos piliečiai atmetė Konstituciją.

Emocijų netrūko: Lietuvos prokurorai Maskvoje tyrė V. Uspaskicho diplomo autentiškumą, paleistas namo Rusijos pilotas, V. Martišauskas už reikalavimą duoti kyšį nubaustas realia laisvės atėmimo bausme, o A. Zuokas smogė dar vieną smūgį savo partijai. Emocijų netrūko: Lietuvos prokurorai, kurie buvo nuvykę į Rusiją tirti V. Uspaskicho diplomo autentiškumo, grįžo nieko nepešę (http://www.omni.lt/index.

Spalio 3 dieną Liuksemburge Europos Sąjunga pradeda derybas su Turkija dėl narystės. Tai vienas didesnių paradoksų Europos politinėje istorijoje. Pabrėžiu „politinėje“, nes visai nejaučiame jokio paradokso, kai Europos čempionate lietuviai triuškina tą pačią Turkiją ar net Izraelį, kuris geografiškai jau veikiau yra Afrika, o ne Europa. Kad šis politinis paradoksas nėra jau toks keistas, rodo ir kiti ženklai.

Politologai Mauzeris su Sūrskiu svarsto, kodėl prezidentas Adamkus pasirinko poilsį lėktuvnešy virš Viduržemio jūros. „Lietuvoj nepapoilsiausi, bo bet kada rusų lėktuvas gali ant galvos užkristi“, - sako Sūrskis. O paskui Lietuvos verslininkus perspėja neįdarbinti svarsčikų iš Žlobino su „Adidas“ treningais. Mauzeris: Tu žinai, Sūrski, kad mūsų prezidentas Valdemaras Adamkus savaitgalį poilsiaus Amerikos lėktuvnešyje „Tadeušas Ruzveltas“ Viduržemio jūroje.

Rusijos karinio lėktuvo katastrofa Lietuvos teritorijoje išsirutulioja į daugiaaspektį politinį įvykį, imantį įgauti sniego lavinos pobūdį ir akivaizdžiai rodanti tam tikrus naujosios Rusijos politikos Baltijos šalių atžvilgiu bruožus. Dabar jau ir didžiausi Rusijos politikos gerbėjai turės pripažinti, kad toje politikoje nesama nei geranoriškumo, nei siekio plėtoti geros kaimynystės santykius.

Lietuvoje priimta nuosekliai ir atidžiai vykdyti nurodymus. Didžioji dalis dabartinės aktyvių politikų kartos tokius gebėjimus įgijo dar senosios tvarkos metu, todėl ir dabar niekada nesiryžta kvestionuoti ar, kas dar baisiau, nevykdyti viršesnių instancijų paliepimų. Tiesa, dabar, kitaip nei anksčiau, žiauriom bausmėm niekas negrasina ir tolimų komandiruočių į šiaurės rytus nesiūlo. Yra politiniai susitarimai bei ekonominiai saitai, iškristi iš bendro kurių konteksto lyg ir nereikėtų.

Viskas prasidėjo nuo atsitiktinai įjungto televizoriaus - per BBC4 rodė „The Desk“ - populiaraus „The Financial Times“ apžvalgininko Tylerio Br?lé vedamą savaitinę laidą apie žiniasklaidą, viešuosius ryšius ir šiuolaikinį pasaulį. Tąkart laidoje svečiavosi Wally Olinsas, žymiausias pasaulyje įvaizdžio kūrimo specialistas, konsultavęs ne tik stambius telekomunikacijų ir naftos koncernus (BT, Q8, „Orange“), bet ir Londono policiją, Tony Blairą ir kitų šalių vyriausybes.

Dabar vis kalbama apie Naująją kaimynystę, tai yra naujuosius Europos Sąjungos Kaimynus (konceptualus statusas), kurie tokie tapo po 2004 m. plėtros. Jie kaimyniuojasi su naujaisiais nariais, kurie yra Buvusieji Kaimynai. Kai kas taip ir tebemato, lyg dar būtume nevisiški nariai. Tokį požiūrį pademonstravo ką tik pasirašytas Putino-Schroederio paktas. Sumanyta ir atlikta be konsultacijų su negerbiamais buvusiais ES kaimynais - Lenkija ir Baltijos valstybėmis.

Ką pasakytumėte apie mokytoją, kuri tyčia savo penkiolikmetį auklėtinį pasiuntė į kabinetą kažko atnešti, ten vaikiną užklupo ir pabučiavo. O paskui mokytoja siuntinėjo savo auklėtiniui žinutes ir kvietė susitikti. Sakysite, pikantiška istorija, ko gero, verta pirmojo Lietuvos dienraščių puslapio. Taip pasielgusi mokytoja Šelė Vait sulaukė dėmesio ir Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, ne pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Jos bylą nagrinėja Lydso teismas. Nuosprendis dar nepaskelbtas.

Prasidedant naujam politiniam Lietuvos sezonui, be įvairių jau esamų ir dar laukiančių vietinio lygio skandalų bei intrigėlių, naują impulsą įgauna ir su Europos Sąjunga (ES) susiję reikalai. Artėjant eilinei Seimo sesijai, kai kurių parlamentinių ir jame neatstovaujamų partijų nariai ėmė vis garsiau eskaluoti būsimo euro įvedimo klausimą, tarsi minėtas dalykas Lietuvos lauktų net 2007 metais (pasitvirtinus optimistiškiausiam scenarijui), bet maždaug apie Kalėdas.

Terry Boeschas, keturiasdešimtmetis amerikietis, pustrečių metų dėstęs verslą Baltarusijos valstybiniame universitete, neseniai buvo išsiųstas iš Baltarusijos. Liepos 15 d. Baltarusijos valdžia pranešė universitetui, kad profesoriui T. Boeschui nebus pratęsta viza ir kad jis privalo išvykti iš šalies per dvi dienas. Daugiau jokių paaiškinimų nebuvo pateikta.

Kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos pirmauja pasaulyje? „Esame stiprūs dėl draugystės ir sąjungos su panašiai mąstančiais partneriais pasaulyje, tokiais kaip Lietuva“, - vieną iš stiprybės priežasčių, maloninančių ir mūsų savimeilę, įvardija JAV ambasadorius Lietuvoje Stephanas Mullas. Greitai bus švenčiama Amerikos nepriklausomybės diena.

„Bet kurioje vyriausybėje galima aptikti ir gerų, ir blogų politikų. Tik vieni stengiasi tvarkytis, o kiti - vogti“, - yra pasakęs JAV rašytojas, humoristas Robertas Orbenas. Kiekvieną įvykį galima vertinti ir iš geros, ir iš blogos pusės. Visame kame galima atrasti gerų ir blogų aspektų. Toks vertinimas tinka ir politikams. Bendrąja prasme nėra sunku suvokti tokius realybės vertinimo kriterijus, tačiau sunkiausia yra atskirti gera nuo bloga.

„Amžinasis žydas“ – tai bastūnas, pasmerktas ieškoti Pažadėtosios žemės, amžiais klajojantis ir niekur nerandantis tėvynės. Tokia savijauta, - bandysiu įrodinėti, - būdinga dabartiniams lietuviams. „Prarastasis rojus“ Didžiai daliai Lietuvos žmonių, „prarastasis rojus“ yra sovietmetis. Sociologinės apklausos rodo, kad net 53,5 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad sovietmečiu buvo geriau gyventi (su tokia nuomone nesutinka 29,5 proc.

Seimo opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius įsitikinęs, jog Europos Sąjunga (ES) į krizę pateko dėl to, kad nebeturi "vežančių" idėjų. A. Kubiliaus manymu, iš krizės ES gali išvesti naujosios Bendrijos narės. "Du nesėkmingi referendumai, nesėkmingos derybos dėl finansinės perspektyvos verčia su nerimu žiūrėti į ES perspektyvas. Akivaizdu, kad Bendrija nebeturi to, ką galėčiau vadinti "vežančiomis" idėjomis", - spaudos konferencijoje pirmadienį sakė konservatorius.

Vykstant „oranžinei revoliucijai“ Ukrainoje, Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus ir Lenkijos prezidento Aleksandro Kwasniewskio vizitas į Kijevą iš karto sukėlė kalbas apie atkuriamą Žečpospolitą. Aišku, politikai paskubėjo sakyti, kad apie jokius naujus darinius nekalbama. Tačiau tai buvo tik žodžiai. Juk aktyvi Lietuvos diplomatų veikla posovietinėje erdvėje tik paneigia šiuos žodžius. Svarbu ir tai, kad visuomenė jau pribrendusi naujai pažiūrėti į regionus ir naujai save suvokti.

Kai 2003 metų gale pasibaigė Europos Sąjungos tarpvyriausybinė konferencija, nepasiekusi savo pagrindinio tikslo - susitarti dėl Europos Sąjungos konstitucinės sutarties, Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis pareiškė, kad konstitucinės sutarties žlugimas iškelia grėsmę, kad atsiras „dviejų greičių“ Europa.

Ar egzistuoja teisė netoleruoti pono Liutauro Ulevičiaus su jo pastebėjimais „Omni laike“ (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_281864)? Pernelyg jau skaudu matyti Europos Sąjungos nesužalotą lietuvišką šovinizmą. Giesmę šventai neapykantai ir savo tautiniams kompleksams. Norėtųsi tikėti, kad ksenofobija ir konservatyvus nacionalizmas yra šio amžiaus atgyvena Lietuvoje. Vakarų pasaulyje toks straipsnis būtų priskirtas marginalams, o autorius susigadintų akademinę karjerą visam gyvenimui.

Užsidėjus europietiškus ženklelius tapo madinga kalbėti apie toleranciją. Anksčiau toleravom išgėrinėjančius kaimynus, „į kairę“ pasukančius sutuoktinius, mažas asmenines nuodėmes, o dabar „sugyvenimo“ (nes turbūt taip reikėtų lietuviškai vadinti „toleranciją“) tema skiriama gėjams, lesbietėms, juodaodžiams, azijatams, žydams, krišnaitams ir dar gyvam velniui kitų visuomenės mažumų. „Toleruoti“ tapo taip madinga, kad, jausdamasis kitaip, turėtum save kaltinti vos ne iškrypėliškumu.

Lietuvoje veikia keturios atskiros Rusijos žvalgybos tarnybos: užsienio žvalgybos tarnyba (SVR), karinė žvalgyba (GRU), Rusijos kontržvalgyba (FSB) ir ryšių stebėjimo tarnyba (FAPSI), tokią Lietuvos žvalgybos nuomonę birželio 1 dieną paskelbė britų informacijos tarnyba "Jane's Information Group" savo leidinyje "Jane's Intelligence Digest" (JID). Lietuviai yra susirūpinę, kad Rusijos specialiosios tarnybos galbūt verbuoja Lietuvos jaunimą, kuris negalėjo būti susijęs su buvusia sovietine KGB, k...

5 kanalo (www.5kanalas.lt) diskusijų laidos „Pulsas“ tema: ar europiečiams dar reikalinga Europos Sąjunga? Prieš metus entuziastingai įstojome į ES. Dabar jau šalių senbuvių gyventojai entuziastingai sako jai „ne“. Ir niekas nebesupranta, nei kas ta ES, nei ko iš jos norėti. Ar tai tik bendroji rinka, ar supervalstybė, ar tik tarptautinė organizacija? Ir kas joje turi dalyvauti.

Išsiplėtusi Europos Sąjunga (ES) nebeturi kelio atgal, todėl atmetus Sutartį dėl Konstitucijos Europai, visoms Bendrijos valstybėms teks ieškoti būdų, kaip efektyviau organizuoti bloko institucijų darbą. Taip pirmadienį per spaudos konferenciją teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, komentuodamas referendumo Prancūzijoje rezultatus. Prancūzai per sekmadienį vykusį istorinį referendumą dėl ES Konstitucijos įtikinama persvara atmetė šį dokumentą.

„Iustitia est fundamentum regnorum“. Teisė - valstybių pamatas. Gražu ir teisinga. Tik štai klausimas, ar mūsų „regnum“ - Lietuvos valstybė stiprina savo pamatą, ar palieka savieigai: kaip bus, taip bus. Nors ir kirmėlės jį graužtų. Justicija tampa rinka. Valstybė rūpinasi (arba nesirūpina, kaip turėtų), kokių specialistų ir kiek parengus. Ietys tebelūžta dėl bakalauro-magistro kvalifikacijų dalykinio santykio.