Užsidėjus europietiškus ženklelius tapo madinga kalbėti apie toleranciją. Anksčiau toleravom išgėrinėjančius kaimynus, „į kairę“ pasukančius sutuoktinius, mažas asmenines nuodėmes, o dabar „sugyvenimo“ (nes turbūt taip reikėtų lietuviškai vadinti „toleranciją“) tema skiriama gėjams, lesbietėms, juodaodžiams, azijatams, žydams, krišnaitams ir dar gyvam velniui kitų visuomenės mažumų.
„Toleruoti“ tapo taip madinga, kad, jausdamasis kitaip, turėtum save kaltinti vos ne iškrypėliškumu. Tai skamba itin kvailai seksualinių mažumų atveju, kai gamtos dėsniams (ir kartu - kad ir keista - krikščionybės dogmoms) prieštaraujantis iškreiptų žmogiškų aistrų tenkinimas turi būti kiekvieno priimamas kaip natūrali žmogaus būsena. Pakanka laisvame internete pasidomėti šiek tiek plačiau ir net be lakios vaizduotės supranti, kad tai, kas buvo nepriimtina protėviams, smerkiama iš tiesų pagrįstai.
Nors tautybė šiame globaliame pasaulyje iš tiesų tampa atgyvena ir jos vietą visuomenėje keičia pilietybė, tačiau sveikam protui prieštaraujantis gyventojų migravimas kelia nerimą. Suprantama ir priimtina, kad visi pasaulio gyventojai keliauja, bendrauja, keičiasi patirtimi. Tačiau šią teigiamą patirtį dažnai sugadina tų pačių žmonių noras čia ir dabar gauti maksimaliai gerą gyvenimą. Tai lygiai tiek pat taikytina ir kinams, savo getus kuriantiems bent kiek didesniuose pasaulio miestuose, ir lietuviams, dėl lengvesnės duonos kąsnio sutinkantiems save žeminti ir vadinti vergais. Jeigu kinų, negrų ar turkų interesai būtų kultūros pažinimas, patirties kaupimas, tai jokių problemų nekiltų. Jos prasideda tada, kai ekonominiai interesai visiškai eleminuoja kultūrinius ir šių visai nebelieka. Neabejoju, kad net ir labiausiai nacistiškai nusiteikęs SS legionų palikuonis neturėtų nieko prieš, jeigu Vokietijoje viešintys turkai sugebėtų atsisakyti aukštesnio ekonominio pragyvenimo lygio ir sugrįžtų jį kelti į Turkiją.
Kita net Seime nuskambėjusi gaida - juodaodžių terminija (http://www.omni.lt/?i$9359_84776$z_279797). Neatsitiktinai „negras“ tapo „negru“ - su šia rase tiesiogiai bene pirmieji susidūrė ispanai, kitoje Heraklio stulpų pusėje pamatę būtent šią rasę. Suprantama, savąja kalba juos ir pavadino „juodaisiais“, t.y. „negro“. O savo socialines problemas leksikos priemonėmis bandančios spręsti JAV žodį „juodas“ bando keisti žodžiu „juodaodis“. Mes - europiečiai - turėtume pradėti tai toleruoti, nors logikos tame nedaug. Galbūt žodį „europietis“ kada nors kinai panorės vadinti „menkosios Azijos žemyno gyventojas“? Tikriausiai tada toleruosime ir tai?
Manyčiau, pareiga toleruoti konkrečią visuomenės grupę atsiranda tik tada, kai atitinkama visuomenės grupė gerbia didžiąją visuomenės dalį. Būtent visuomenės didumos, o ne mažumos interesai turėtų turėti viršenybę. Iš tiesų mažumos interesai negali būti pažeidžiami - jos atstovai ir atstovės turi turėti galimybę puoselėti savo kultūrinius interesus, burtis, skleisti savo idėjas. Tačiau ši veikla turi būti iš esmės ribojama vieno saugiklio - turi būti privalomai siekiama išlaikyti atitinkamą visuomenės interesų grupių balansą, o pirmenybę atvirai prieštaraujančių interesų atžvilgiu suteikiama didumai (tai ypač akivaizdu diskusijoje dėl jaunimo auklėjimo pagal homoseksualumo toleravimo ar netoleravimo principus).
Puikus tokio taikaus didumos ir mažumos sugyvenimo pavyzdys - visame pasaulyje išsibarsčiusios žydų bendruomenės. Nors holokaustas yra ta juoda pasaulio dėmė, tačiau senosios Lietuvos tradicija ne veltui turi „Šiaurės Jeruzalės“ fenomeną - laisvų bajorų valstybė sugebėjo gerbti visų religinių mažumų teises (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_262660). Tačiau esminė to prielaida - atitinkamos mažumos sugebėjimas ir noras gerbti priimančios daugumos interesus.
Kitas puikus mažumos ir daugumos sugyvenimo Lietuvoje pavyzdys - reformacijos eiga. Nors istorija mini daug įdomių detalių (pavyzdžiui, į kitaminčių šventovę laidomas strėles, griaunamus kryžius ir pan.), tačiau neatremiamas faktas, kad būtent reformacijai turime būti dėkingi už pirmuosius naujų meno srovių pavyzdžius Lietuvoje - architektūroje, literatūroje, apskritai pasaulėžiūroje.
Gaila, kad būtent Europos Sąjunga tampa prievaizdu, užtikrinančiu tik mažumų teises. Puikus to pavyzdys - nepavykusi diskusija dėl krikščioniškų Europos šaknų. Vargu ar atsirastų teigiančių, kad Europos kultūros pagrindas - politeistinės graikų ar romėnų religijos. Akivaizdu, kad Europa kūrėsi būtent Naujojo Testamento idėjų pagrindu. Todėl turime būti dėkingi prancūzams, kurie, vedini savo trumparegiškų profsąjungų, suteikė dar vieną šansą (http://www.omni.lt/?i$9359_127772$z_280250) krikščionybę priminti ir ateities kartoms.
Baigiant norėtųsi išreikšti viltį, kad kurdami savo nepriklausomą Lietuvą galėsime savo vaikus ugdyti pagal savo protėvių puoselėtus principus. Tikiu, kad visuomenės mažumos gyvuos ir toliau, tačiau esminė pamoka, kurią daugelis iš jų dar turi suvokti, tai kad pagarbos sau jos gali sulaukti tik tą pačią pagarbą rodydami visuomenei, kurioje gyvena.
