Egidijus Aleksandravičius

Ėmiausi šio komentaro be išankstinio projekto. Spontaniškai. Susisvarbinę kasdienio gyvenimo technologai tam nepritartų. „Projektas“ jiems jau tapo magišku žodžiu, o magiškų žodžių šaknys ir semantika, kaip žinia, neturi prasmės. Pradėkime nuo prielaidos, kad „projektas“ prieš keliolika metų pabėgo iš konstruktorių žodyno, ištrūko iš konstravimo biurų ir architektūros dirbtuvių.

Būna, kad nėra su kuo pasidalyti mintimis. Atsitinka ir taip, kad yra supratingas pašnekovas, bet nėra laiko liežuviu malti. Tačiau naujienų, skandalų ir įvykių ištroškusiai miniai nuolat rėkiant „duonos ir žaidimų“ tikrovė ima ir uždūsta- viskas jau pasakyta ir įvykę, ir nėra apie ką kalbėti, kas nesikartotų iki nuobodulio.

Beraščių Urdomos kunigaikščių ir socialdemokratų milijonierių amžiaus Lietuvoje neretai prabunda noras panagrinėti mūsų sąmonės bei prietarų sąraizgas, išduodančias požiūrį į turtą ir turtingą žmogų. Tai beveik tas pats, kas atpainioti posovietinio žmogaus neokapitalistinės vaizduotės mazgus. Toks noras dažniau sujaudina kairiojo jautrumo žmogų. Tačiau jam pasidaro sunku, iškart nepavykus nuvyti įkyraus vaizdo kairėje mūsų politinio teatro scenos pusėje.

Karas keliuose darosi vis labiau pastebimas. Aukas skaičiuojam vis garsiau, o socialinė reklama rodo pravirus pragaro vartus. Tačiau kiekviename kare pasitaiko ir marodierių, ir pelno medžiotojų. Neretai sakoma, kad kaip gyvename, taip ir važinėjame.

Jau kuris laikas emigracijos tema yra tarp labiausiai aptariamų ir skausmingiausiai vertinamų Lietuvoje. Tačiau pamažu suveši daigai sugrįžimo reiškinio, nes jau ir grįžtančiųjų būriai savo gausa ima pranokti išvykstančius. Upės neteka atgal, bet unguriai grįžta ten, kur prasidėjo. Jonas Mekas pasakytų, kad žmogus turėtų gyventi ten, kur gimė. Jei tik nieko baisaus neatsitinka... Tačiau nėra taip paprasta.

Niekas nemėgsta skundikų šalyje, kurios žmones sovietmetis įpratino gyventi šalia įstatymo ir „valdžios nustatytos tvarkos“. Skundų langeliai ar dėžutės lietuviams buvo ir yra nemalonias asociacijas keliantys vaizdiniai. Teisėsaugininkai jau senai suprato, kad be visuomenės prielankumo kokiai nors tvarkai nėra jokių galimybių susidoroti su masiniais (ypač smulkiais masiniais) prasižengimais.

Pradėkime nuo seno sovietmečio anekdoto: „Armėnų radijo klausia: Koks bus naktinis puodas mažagabaritiniame bute XX amžiaus pabaigoje? Atsakymas: toks pat kaip anksčiau, tik rankenėlės į vidų“. Šiandien kažką panašaus galima pasakyti apie Lietuvos politiką.

Lietuvos politika, arba tai, kas iš jos likę, grįžta iš atostogų. Pirmieji rimti požymiai buvo skaudoki rugpjūčio 23 d. mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo dvidešimtmečio aidai ir G.Kirkilo sudaryta komisija A.Pociūno žūties aplinkybėms tirti. Žinoma, norint galima parinkti ir daugiau įvykių, sueigų, susitikimų, impotentiškų skandalijimo bandymų, kad parodyti tai, kas ir be viso to aišku. Vasara baigiasi, o politinio poilsio naudą dar reikės pamatuoti.

Lietuviai, kaip ir daugelis pokomunistinių tautų, yra darboholikai. Jie mato tik vienus laiptus į dangų. Kai kurie iš jų daug pasiekė, sukūrė, uždirbo. Apie tai liudija tyrimai ir vienas kitas tekstas. Šiandien kai kas sako, kad mes jau išmokome dirbti, o štai ilsėtis ar prasmingai praleisti ilguosius, kompensuojamus, šventinius, girtus savaitgalius- dar ne. Dar yra sakoma, kad nekokybiškas poilsis galų gale pakenks ir ilgalaikių darbų rezultatams.

Neseniai Lietuvos viešojoje erdvėje atsargiai ir nesulaukusi rimtesnių komentarų nusklendė žinia apie Prezidentūros organizuotą diskusiją plagijavimo akademiniame gyvenime tema. Žinoma, plagijavimas nėra tik akademikų kastos liga. Šis reiškinys yra intelektinės nuosavybės teisės orbitoje, tačiau į viešumą dažniau iškyla meninės kūrybos atveju. Pagaliau apyžlibės mūsų teisės sistemos ir primityvios teisinės kultūros sąlygomis intelektinės nuosavybės teisių apsauga iš tiesų yra gana neįgali.

Svarbiausias dalykas, kuris per keliolika metų keitėsi greičiau už materialinį gyvenimą , buvo garsai ir žodžiai. Žinoma, nepamirštini protokoliniai aprėdai ir pasisveikinimų klišės. Integravomės į Vakarus, į Europą visų pirma liežuvio darbu tų veikėjų, kuriem yra lemta būti girdimiems ir matomiems. Vakarietiško politinio korektiškumo žodynas pirmiausiai buvo išmoktas valdžios žmonių, besisukiojančių apie aukščiausias galios viršukalnes.

Okupavę Lietuvą sovietai itin radikaliai sunaikino senąsias visuomenines organizacijas ir per prievartą sumezgė naujus kolektyvizmo saitus. Pionieriai, komjaunimas, profsąjungos, kūrybiniai susivienijimai- tai buvo masinis tinklas, kuris nuo laisvanoriškų asociacijų skyrėsi vienu lemtingu bruožu- individo laisvė čia labai nedaug lėmė. Atgavus nepriklausomybę ir sovietiniai visuomeniniai tinklai buvo sutraukyti.

Tyrinėtojai ginčijasi, kokius dabartinių lietuvių bruožus laikyti po-sovietiškumo ženklais. Tačiau itin mažai šios srities lyginamųjų studijų, kurios bandytų atskleisti, kokie svarbiausi skirtumai  skiria lietuvišką (baltišką), rusišką ar net lenkišką komunizmo palikimą. Norėtųsi mesti žvilgsnį tik į tris svarbiausias sritis, kurios koncentruoja po-sovietinius Lietuvos bruožus.

Per keletą praėjusių metų lietuvių periodikoje daug kalbėta apie tapatybę, tačiau didesnė dalis tų kalbų sklido pramoginėje-komercinėje aplinkoje, susijusioje su tapatybė.lt  vajumi. Tai reiškia, kad Lietuvos įvaizdžio kūrimo(si) klausimas visiškai uždengė giluminius mūsų esaties klodų kasinėjimus. Bala nematė tų sąvokų ir jomis žymimų tikrovės reiškinių skyrybų.

Šio paraginimo lietuviškas tembras skamba truputį kitaip nei amerikietiškas be different, kuriuo grindžiama JAV edukacinė strategija. Stiprėjant valstybinių ir vietinių egzaminų įkarščiui tas „tembrų“ skirtumas neduoda ramybės.

Pirmadienis Lietuvoje praėjo skambant Rusijos propagandos varpams, popieriuje krebždant plunksnoms apie jos sulaikymo planus ir pro ausis praleidžiant pilietinio pasipriešinimo dienos  pavadinimą. 1972 metų Kauno pavasario – Romo Kalantos auką lydėjusio didžiausio pilietinio maišto prieš sovietų valdžią - metinės praėjo be patoso ir jaudulio.

Kas yra bent kiek susipažinęs su barbarybės ir Viduramžių istorija neprieštaraus, jog anais laikais užkariavimo teisė buvo lemiamas tarptautinių santykių faktorius. Neretai jis būdavo inkrustuotas dar ir garbingo užkariavimo motyvu. Sovietų armijos memorialo likimas Taline ir su juo susiję Rusijos veiksmai estų atžvilgiu negali nejaudinti visų tų Europos ( o gal net Azijos) tautų, kurių istorijoje rusų ekspansija yra palikusi ne vieną pėdsaką.

Pro aukštųjų Vilniaus rūmų plyšius prasiskverbė elitiniai šnibždesiai, kad pagaliau ir šiuolaikiniai lietuviai pri(si)pažins prisidėję prie antrosios pasaulyje (po JAV) konstitucijos sukūrimo. Britai, žinoma, dėl to neverks, nors ir dabar neturi konstitucijos. Per elektroninę erdvę nuskambėjo teleminėjimo aidai, suvieniję bendrai šventei Lenkiją ir Lietuvą. Tiksliau- Varšuvos ir Vilniaus elito balsus. Įvykis nei eilinis, nei vienareikšmis.

Artėjanti Gegužės 3- ji šiemet žada daugiau šėliojimo nei įprasta. Būti ar nebūti šiai dienai verta raudono įrašo nacionaliniame kalendoriuje? - štai koks  aštriausias nūdienos klausimas. Jis kreipia akis į lietuvius ir lenkus, į praeitį ir į teisę. Komentaro pavadinimo žodžiai yra raktiniai. Jie jungia dvi dešiniojo radikalizmo bruožų turinčias partijas abipus Lenkijos ir Lietuvos sienos.

Jei prabiltume apie trečią brolį, reikėtų aiškinti, kad tai ne Vilniaus bohemos užeiga. Trečioji sesė tikrai sietina su tam tikra indoeuropietiškos pasakos perversija. Pasakose ne trečia sesė, bet trečias brolis- kvailelis nuolat laimi laimę. Moteriškas analogas retai pasitaiko.

Dar ką nors skaitantiems lietuviams belaukiant VSD veiklos tyrimo medžiagos tęsinio, sunku kalbėt apie ką nors kita. O gal svarbiausias tikros politinės krizės bruožas ir yra begalinis susitelkimas tik į vieną bėdą, neišsaugant gebėjimo matyti kitų opių dalykų? Kalbos apie lietuvių emigraciją nenutilo net per praėjusį pusmetį. Reiškinio mąstai ir betarpiškas matomumas toks didelis, kad neužstos jokių šnipų šešėliai.

Didysis Penktadienis gundo pamąstymus apie neįtikėtinus dalykus. Jei prisikėlimas tebėra dieviškos tvarkos šioje žemėje simbolis, jei gamtos virsmas iš žiemos į pavasarį yra viltį budinantis dalykas, tai kodėl netikėti, kad Lietuvos Seimas gali prisikelti? Socialdemokratų siūlymas Seimui išsivaikščioti ir per Jonines surengti naujus rinkimus greičiausiai pagrįstai politikos apžvalgininkų buvo įvertintas kaip eilinis triukas, ruošiantis pergrupuoti pajėgas naujai daugumos koalicijai.

Atrodo, kad per politinius skandalus ir rinkimus mūzos prityla it per karą. Bent jau kai kurios. Štai dėl KGB archyvų likimo ilgesnį laiką šurmuliavęs istorikų ir visų kitų netolimos mūsų praeities tyrinėtojų būrys pritilo, o juk paskutiniais mėnesiais šis klausimas netikėtai apsišvietė visai iš kitos pusės.

Priklausau prie tų, kuriems sovietinė Lietuva nebuvo ir niekada nebus Lietuva Tarybų. Tai ne tik turi atskleisti pasaulėžiūros bruožus, bet padeda nesumaišyti Gudaičio-Guzevičiaus su Jonu Juču. Lietuvoje yra daug visokių tarybų, tačiau ji bent formaliai jau ne sovietinė.

Nors šio komentaro pavadinimas žada, nekalbėsime apie tamsius ir mįslingus dalykus. Ne beraščiai saugumiečiai ir ne holivudiškos būtybės yra svarbiausi veikėjai. Šalyje, kur kone du trečdaliai žmonių į pasaulį ir kaimynystę žvelgia pro „žydruosius ekranus“ ( jei LRT įšaldė savo skurdžiame žodynėlyje „žiburėlį“, tai kodėl neironizuoti „žydrųjų ekranų“?), nerodomas ir nematomas pasaulis tarsi neegzistuoja. Kaip ir kultūra toliau nuo Gedimino prospekto.

Jau atrodė, kad keistasis savivaldybių rinkimų sezonas užkniso juodai, it popsas Andrių Mamontovą, bet štai ir vėl linksmųjų ir išradingųjų klubo lietuviškasis spektaklis. Algirdas Paleckis ir Lietuvos socialdemokratų partija įžengia į sceną... Vaidinamas tikrai ne socialistinio realizmo scenarijus. Jei tikėtume savo akimis, dabar herojai nėra tik arba geri, arba blogi. Jie jau įvairūs, psichologiškai mįslingi ir politiškai nenuspėjami. Jie net nėra labai vieningi.

Keistasis vietos valdžios rinkimų sezonas baigėsi. Prasideda koalicinės dėlionės, lydimos dar didesnės sumaišties ir ne itin optimistinių komentarų. Galiausiai išryškėja nuobodulio ženklai: kiek gi galima kalbėt apie tą patį. Lietuvių demokratijos patirtis yra dažnai aptarinėjamas dalykas. Nuolat pabrėžiamas trumpas jos kelias, vingiavęs per 1926 metų gruodžio perversmą, autoritarinį A.Smetonos režimą, karus ir užsitęsusias okupacijas.

Pripažinkime, šiemetinių vietos savivaldybių rinkimų sezonas buvo labai keistas. Nepanašėjo jis į demokratijos šventę, o aptriušusios faneros būdos, vadinamos rinkiminiais stendais, net nepriminė agitacijos priemonės. Priminė visai kitas būdeles. Konstitucinio Teismo veiksmai keistais būdais pažymėjo jau antrą iš eilės rinkimų kampaniją. Visa tai krūvon sudėjus, nenuostabu pamatyti ant šaligatvio apgailėtino lapelio, kviečiančio tuos rinkimus boikotuoti.

Kaip ir buvo prognozuota, Konstitucinis Teismas (KT) nušvietė savivaldybių rinkimų sceną. Diagnozavęs, kad rinkimų vežimo arkliai yra blogai pakinkyti, KT išmintingai patarė, kad brastoje jų keisti vis vien nevalia. Dėl to vietos savivaldos politinį portretą galima toliau piešti it nieko ir nebūtų atsitikę.

Nepaisant nedidelės tikimybės, kad savivaldos klausimus iš šešėlio į atokaitą ištrauks Konstitucinio Teismo sprendimas, lieka daug vietos politinio proceso bruožų, kurie prašyte prašosi komentaro.

Savivaldos rinkimų kampanija prasidėjo. Sunku ją visą aprėpti, kadangi skirtingose vietose atsiranda skirtingų ypatumų. Tačiau rinkiminių idėjų sklaidai yra skirtas specialus nacionalinio transliuotojo laikas, kuris leidžia pirmadienio ir trečiadienio vakarais vieniems pasirodyti ir padiskutuoti, kitiems tiesiog išsirėkti. Iš tų televizinių pasirodymų galima nesunkiai atpažinti vieną dalyką.

Įpratome kalbėti apie šešėlinę ekonomiką. Kartais net žinome, kaip ją apšviesti. Neretai girdime ir apie šešėlines vyriausybes, kurias įsivaizduoja viena ar kita opozicinė partija. Nesumaišytume jų su šešėlinės valdžios kategorija, kuri retsykiais šmėkšteli tekstuose apie neinstitucionalizuotos galios centrus pilkųjų eminencijų šalyje. Tačiau, ar negalėtume kalbėti apie tai, kad kasdienės žiniasklaidos šešėlyje gali atsidurti ištisi mūsų valstybės ir visuomenės reiškiniai.

Istorikai yra pripratę skirti praeitį ir istoriją, nors kasdieniame kalbėjime šie žodžiai yra dažnai vartojami sinonimiškai. Praeitis yra visa, kas buvo, o istorija - tik tai, kas prisimenama, aprašyta, tad įistorinta. Kasmet Sausio 13-osios išvakarėse apie tai norisi vis labiau kalbėti. Tolstame nuo praeities, nusinešančios šlovingus taikaus pasipriešinimo paveikslus.

Lietuvoje netrūksta permainų. Jei net visiškai ignoruotume žiniasklaidos kūrinius - skandalus, vis tiek būtų daug sričių, kurių pasikeitimai yra labai svarūs. Ypač ūkinis gyvenimas. O kas nesikeičia? Išryškinčiau vieną sritį, kuri beveik visiškai nesikeičia. Tai mūsų ir mūsų valdžios arba viso politinio elito požiūris į vietos savivaldą. Pabrėžiu, kad suku kalbą ne tiek į pačią savivaldą, jos vietą mūsų demokratijos kūrimo planuose, bet kalbu apie susiklosčiusį požiūrį į ją.

Sovietmetyje populiarioje anekdotų apie armėnų radiją serijoje buvo ir toks juokas: klausytojas armėnų radijo teiraujasi: „Kada Sovietų Sąjungoje bus geriau?“, o armėnų radijas atsako: „O geriau jau buvo...“ Palydint senuosius metus Lietuvoje irgi daug klausinėjama. Nepasitenkinimas savuoju gyvenimu tikriausiai yra būdingas dabartinių lietuvių bruožas.

Alinama vasaros karščio, Lietuva gana ramiai stebi politikos pratybas Seime. Pirmąsyk nepriklausomos Lietuvos istorijoje mankštinamasi ir mažumos vyriausybės, ir priešlaikinių parlamento rinkimų baruose. Šalyje, kurioje rinkėjai neskaito partijų programų, kaip niekada populiari pasidarė Vyriausybės programa. Derybas dėl koalicijų gaubiančioje demagogijoje it Kirkilo pypkės dūmai sklinda magiški programos principai. Tik apie juos gali suktis derybinė karuselė.

Vienai didžiųjų Kauno gatvių užpakalį atsukęs stovi egzotiškas namas, ant kurio sienos jau keletą metų akis patraukia didelis užrašas: „Lietuvis lietuviui latvis!“ Kadaise būtų labiau tikėtina kas nors panašaus į „Rusai, lauk iš Lietuvos!“ O tempore, o mores... Šis gilios ironijos rando atsiradimas gatvės fizionomijoje, regis, kažkaip susijęs su lietuvių krepšininkų prieš keletą metų Europos čempionate patirtu pralaimėjimu latviams.

Ar tikrai be Vilniaus nieko daugiau nėra? Klausimas išties daugiabriaunis. Šia trumpa replika pasirinkčiau tik vieną požiūrio kampą. Jis gali būti aprašomas politikos mokslo terminais, parodomos lokalinės (kartu ir visuomenės) savivaldos spragos, kurios žiojėja taip akivaizdžiai, kad, atrodo, ir komentuoti nereikia.

Žiniasklaida yra tokia, kokios nusipelnė ją vartojanti visuomenė. Tai yra laisvosios rinkos verslo ir demokratijos rezultatas. Tad lietuviška ketvirtoji valdžia gyvena pagal tokius pat principus, kaip ir kitos trys. Skirtumas tik tas, kad pasitikėjimas pirmomis trimis yra menkesnis (jei ne visai menkas) ir ketvirtoji valdžia gali tuo pasinaudoti. Nepaisant menkesnės, palyginti su Vakarų demokratine spauda, informacijos kokybės, lietuviška žiniasklaida pasitikima dvigubai labiau negu Vakaruose.