Svarbiausias dalykas, kuris per keliolika metų keitėsi greičiau už materialinį gyvenimą , buvo garsai ir žodžiai. Žinoma, nepamirštini protokoliniai aprėdai ir pasisveikinimų klišės. Integravomės į Vakarus, į Europą visų pirma liežuvio darbu tų veikėjų, kuriem yra lemta būti girdimiems ir matomiems.
Vakarietiško politinio korektiškumo žodynas pirmiausiai buvo išmoktas valdžios žmonių, besisukiojančių apie aukščiausias galios viršukalnes. Politinės scenos užkulisiams, atokioms užstalėms bei anoniminiams komentarams buvo palikta keiksmažodžių, įniršio ir pagiežos kalba. Mužikų, budulių ir realybės šou kalba. Tiesa, neatmestina prielaida, kad vienas ir tas pats herojus gali būti vartotojas abiejų kalbų. Viešumoje- kostiumuotos, privačioj aplinkoj- natūralios. Kiekvienai aplinkai sava kalba.
Viešajame kalbėjime, tinkančiame įstatymų projektams, strategijų popieriams ir rinkiminei demagogijai, šiandien nebegalime apsieti be visuomenės dalyvavimo, visuomenės balso ar nuomonės. Šios kategorijos tampa tokios dažnos, kad net ima nieko nebereikšti. Kiekvienas lietuvis, stipriai sureikšminęs save ir savo supratimą, viešuose debatuose gali pareikšti, kad jis atstovauja visuomenę ir jos nuomone. Jei jis dailininkas arba inžinierius- tada dailininkus ir inžinierius. Jei jis prakutęs ūkininkas ar akademikas- tai ūkininkus ir akademikus.
Apie griežtesnius interesų grupių ir viešos nuomonės apibrėžimus nesusimastęs individas (ir jo nuomonę transliuojanti media) neretai pamanys (o ir daug kitų įtikins), kad jis atstovauja kažką daugiau negu save. O garsiai pasakyti, kad atstovauji save – tai jau išsišokimas kaimiško bendruomeniškumo tradicijos atžvilgiu. Net jei priklausai kokiai nors pilietinei, profesinei, laisvanoriškai organizacijai ir reiški nuomonę - nebūtinai tai sutampa su kitų tos organizacijos narių arba bendrai sutarta pozicija. Sutarimo, delegavimo, atstovavimo kultūra Lietuvoje bemaž neauga. Net politikos senbuviais save vadinantys viešosios scenos aktoriai labai dažnai nesugeba atskirti to, kas asmeniška (ir privalu), nuo bendrų sutartų ar aptartų pozicijų. Jei jau esi pirmininkas, viršininkas, direktorius, rektorius- tai jau ir atstovauji.
Vienas iš didesnių privalumų, kuriuos demokratijos pradmenų besimokanti Lietuva gali patirti Europos Sąjungoje, yra tam tikra prievarta atverti viešosios teisės aktų ir viešojo administravimo taisyklių vartus visuomenės dalyvavimui. Naujausiuose politiniuose dokumentuose, metinėse kalbose ir ataskaitose taip ir yra. Nė žingsnio be visuomenės. Visur- nacionalinio transliuotojo taryboje, vyriausiųjų policijos komisariatų pašonėje veikiančiose tarybose, paminklosaugos komisijoje, galbūt - ir greičiausiai - teismų gyvenimą lemiančiose tarybose, yra būtini visuomenės atstovai. Jei kitaip rašytume ir kalbėtume, mūsų visų pirma nesuprastų demokratinė Europa ir biurokratinis Briuselis. Politinio korektiškumo ir liberaliosios demokratijos vadovėlio žodžiai yra tiesiog neišvengiami.
Tačiau Lietuvoje kiekvienas, išdrįsęs pakelti akis nuo vadovėlio ir pabandęs kokius nors principus bei įsitikinimus įgyvendinti visuomeninės veiklos praktikoje supras, kad korektiškas politinis žodynas atklysta iš tų šalių, kur visuomenės balsas dalyvauja tiesiogiai. Pavyzdžiui, renkant atstovus (delegatus) ne tik į įstatymų leidybos ar savivaldos įstaigas, bet ir į teisinę bei vykdomąją valdžią. Visuomenė kažką reiškia teisės sistemai bei administracijos elgesiui, jei renka prokurorą, šerifą ar teisėją.
Pauostęs visuomeninio gyvenimo praktikos Lietuvos žmogus taip pat supranta, kad korektiškos politikos bei gražaus valdžios elgesio charakteristikos yra rašomos ten, kur piliečių socializacijos laipsnis ir laisvanoriškų asociacijų kultūra yra gerokai labiau išsivystę negu pas mus. Štai kodėl tokia sudėtinga tampa Lietuvos valdžios tobulinimo užduotis. Kaip padidinti visuomenės atstovavimą ir įsiklausyti į jos balsą, kuomet pati visuomenė nėra susiformavusi į vadovėliniams apibrėžimams artimą darinį. Nebent inspiruoti įsisteigimą tokių asociacijų, kurios palaikomos iš viršaus dar ir gautų privilegijas atstovauti visuomenės nuomonę.
Žodžiai jau pasakyti arba tuoj bus tariami, o tikrovė kažkur atsilikusi pelkėtoje praeityje. Kaip elgsimės? Greičiausiai šitaip: valdžia parinks ir paskirs tuos, kurie parinks tuos, kurie atstovaus reikalingą nuomonę. Valdžia pasakys, kurios asociacijos tinka atstovauti visos visuomenės polinkius. Rinktis nėra iš ko. Žodžių neatsisakysi, o individo ir visuomenės greitai nenulipdysi: ji keičiasi pagal savuosius dėsnius.
