REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nepaisant nedidelės tikimybės, kad savivaldos klausimus iš šešėlio į atokaitą ištrauks Konstitucinio Teismo sprendimas, lieka daug vietos politinio proceso bruožų, kurie prašyte prašosi komentaro.

REKLAMA
REKLAMA

Tai, į ką atkreipčiau dėmesį, galėtų būti pavadinta kitais žodžiais: Kuo labiausiai panašūs Gediminas Kirkilas ir Andrius Kubilius? Atsakyčiau iš karto, jog šių metų vasaryje juos labiausiai sieja begalinis įsitikinimas, kad dabar galiojanti proporcinė vietos savivaldos rinkimų sistema yra pati geriausia Lietuvai, jos piliečiams ir ypač politinėms partijoms.

REKLAMA

Reikalas nesikeičia, prisiminus liūdnus A.Kubiliaus atradimus dviračių žygiuose tolėliau nuo gimtojo Vilniaus: Lietuvoje savivaldos nėra, liko tik vietvalda , kurią kiti visuomenės ir valdžios kritikai pro sukąstus dantis pavadintų iš sovietmečio ateinančia demokratinio centralizmo grimasa. Žinoma, A.Kubilius ir G.Kirkilas unisonu galėtų paprieštarauti, kad rinkimų sistema ir Lietuvos įstatymų suvaržyta savivaldos idėja nėra tiesiogiai susiję dalykai. Su tuo tektų nesiginčyti. Taip ir yra.

REKLAMA
REKLAMA

Ginčytis verta dėl kito dalyko. Pasitikėjimas ar nepasitikėjimas vietos savivaldybe, arba noras ir nenoras dalyvauti arčiausiai piliečio esančių reikalų tvarkyme priklauso (kad ir netiesiogiai) nuo rinkimų sistemos. A.Kubilius savo šviežiame komentare „Balsui“ gynė galiojančios rinkimų tvarkos privalumus. Kita vertus, labiau nei tikėtina, kad tos tvarkos vaisiais jis pats nėra patenkintas. Štai paklausius konservatorių rinkiminių pareiškimų, transliuojamų per radiją, susidarytų kone groteskiškas įspūdis: beviltiška padėtis Tarybose ir poreikis viską pakeisti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Proporcinės vietos savivaldybių rinkimų sistemos demokratiškumas A.Kubiliaus komentare argumentuojamas skandinaviškais pavyzdžiais: ten gi niekas nesiskundžia žmogaus konstitucinių teisių pažeidimu, nors galioja ta pati proporcinė sistema. Tačiau vieną savybę išryškinus, nereikėtų užmiršti kitų. Skandinavija yra kone idealus pavyzdys, kuomet vietos savivalda yra stiprinama funkcinės visuomenės savivaldos išvystymu. Juk tai itin stiprios pilietinės visuomenės kraštai. Ten žmogaus teisės realizuojamos ir per pilietinių organizacijų galias tvarkyti daugelį socialinių ir kultūrinių reikalų be biurokratų iš centrinės valdžios įsikišimo. Lietuvoje apie funkcinę savivaldą juo sunkiau kalbėti, nes kai kuriems politikos minedams ilgai reikėtų aiškinti, su kuo ji valgoma.

REKLAMA

Ir G.Kirkilas, ir A.Kubilius yra rimti ir profesionalūs politikai, ne jiems Saulius Spurga nukalė užgaulų politikos minedų  terminą. Todėl ir verta diskutuoti toliau. Abu politikai nesyk įrodinėjo, kad partijų privilegijavimas vietos valdžios sandaroje yra būdas efektyviau valdyti, geriau atstovauti ir galiausiai stiprinti pačias partijas. Šįsyk sutelkim dėmesį tik į pastarąjį, t.y. partijų stiprinimo epizodą. Ar iš tiesų penkiolika metų veikiant proporcinei rinkimų sistemai sustiprėjo partijos, ypač provincijoje veikiantys jų skyriai? O gal jie pasidarė vieta politikos pradinukams, jaunimui? Gal vietos savivaldybių rinkimai buvo politikos mokykla, kurioje buvo mokomasis atpažinti bendrąjį gėrį, vertybes, ideologines nuostatas? Aišku, kad tik rimtesni tyrimai duos tiesioginius įrodymus. Dabar galima pasidalyti vien įtarimais ir besiperšančiais neigiamais atsakymais.

REKLAMA

Ar nėra taip, kad vietos savivaldoje partinės privilegijos išugdė tam tikrą bendrą politinio parazitavimo polinkį? Čia repetuojami profesionalių partinių perbėgėlių įgūdžiai, galiausiai net žlibas žmogus įstengtų prieš TV kameras pristatančiose komandose  atskirti, kokie veidai dominuoja: dvelkiantys jaunystės optimizmu ar gluminantys senatvės nuovargiu.

Šiemet vertėtų išryškinti dar vieną savybę. Politologai senai pastebėjo didelę mūsų partinės-politinės sistemos ydą. Tai politinių partijų, o ypač tokių, apie kurias be rinkimų vajaus ir užmiršę būtume, gausa. Ar tik nebus taip, kad dabartinė vietos savivaldos rinkimų sistema skatina nepolitinių, marginalinių junginių, formaliai įteisintų partijomis, atsiradimą. Kadangi nėra palikta galimybė kitokioms pilietinio atstovavimo formoms atsirasti, užtenka vieno turgaus prekiautojų minios ir kelių agitacinių triukų, kad beviltiškų partijų sąraše atsirastų dar viena, papildanti mūsų politinio gyvenimo balastą organizacija.

Per ilgus dešimtmečius lietuviai priprato durims užsitrenkus, laipioti pro langus. Beviltiški mėginimai palaikyti partijų gyvastį privilegijomis vietos savivaldos tarybų rinkimų sistemoje per keliolika metų nedavė jokių teigiamų rezultatų. Ne čia jų stiprybės šaltiniai. Pasižiūrėkim į visuomenės pasitikėjimo reitingus. Tačiau ta sistema sukūrė prielaidas, kad, verkiant dėl skausmingų vietvaldos pergalių prieš savivaldą, galima suremti pečius tiek pozicijai, tiek opozicijai ir patyliukais rūpintis, kaip pasikeisti, nieko nekeičiant. Pasikeisti vietomis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų