Egidijus Aleksandravičius

Kadangi žodynuose neaptariami žodžiai kabutėse, tai ir čia visų pirma imsimės ne to žmonių tipo, kuris šiandien lietuvių žiniasklaidoje (ir netgi visai rimtoje literatūroje) itin dažnai yra vadinamas „valstybininkais“, pabrėžiant perkeltinę žodžio prasmę. Kita vertus, yra visiškai dėsninga, kad kabutėse rašomas ir sakomas žodis ilgainiui praranda kabutes. Jis prisisunkia to blogo kvapo, kuris ir būna perkeltinės prasmės arba kabučių argumentas.

Nors dviračių turizme premjeras Andrius Kubilius turi tam tikrų pasiekimų, tačiau ne apie dviračių lenktynes suksis šio komentaro ašis. Polinkis minti dviračio pedalus gali būti įdomi psichoanalitinės biografijos detalė, tačiau iš tiesų Lietuvos politika srūva taip greitai ir taip chaotiškai, kad nelieka laiko ne tik rimtoms biografijoms, bet ir mikliai pamirštamos net enciklopedinės politikų biogramos. Tikėkime, kad šitaip nenutiks A. Kubiliui.

Būtų kvaila imtis draugystės - ir žodžio, ir reiškinio - vien todėl, kad kadaise buvo tokio pavadinimo Vilniaus viešbutis, išgarsėjęs privatizavimo istorijoje. Ir vien todėl, kad tuo žodžiu puošėsi daugelis sovietinės tikrovės keistenybių - kolektyvinių sodų. Šiandien viešai apie draugystę kalbama rečiau negu bet kada nuo tų laikų, kada pats žodis draugystė buvo įrašytas į lietuvių kalbos žodyną.

Kai baigiam svarbių reikalų svarstybas ir nenorime pamiršti, apie ką esame susitarę, pasirašomas protokolas. Kažką panašaus suprantame padarę po pasimatymo su policija – savo ar policininkų noru. Taigi, bent jau pastarojoje situacijoje protokolas yra lygiai suprantamas žodis, kaip ir pilietis. Jei šiandien, kai į visus galima kreiptis ponai (bet ne draugai), išgirsime mums taikomą kreipinį – pilieti, žinokime, kad dėl kokių nors priežasčių jums reikės pasirašyti protokolą.

Kuomet susigalvojau šį žodynėlį, kaip visuomenės sąmonės ir elgsenų analizės formą, Kęstučio Girniaus publikacija, it kokia Tado Kosciuškos sukilimo patranka, dar nebuvo išridenta į politinio gyvenimo gatvę. Tiesiog taip sutapo, kad žodis saugumas negausiame sumanymų sąraše buvo antras. Po mūsų teisių – mūsų saugumas.  Arba, jei norite, saugumas tų, kurie idealistiškai reikalauja savo teisių.

Kadaise savo pasaulinės šlovės įkalnėje čekų rašytojas Milanas Kundera knygoje Ta nepaprasta būties lengvybė  pradėjo nesuprastų žodžių žodynėlio kūrimą. Romano herojai – po 1968 metais sovietų ir jų sąjungininkų kariuomenės užgniaužto „Prahos pavasario“ į Vakarus pabėgusi menininkė ir jos vakariečiai draugai – atskleidžia skirtingas tais pačiais žodžiais vadinamų reiškinių savybes.

Ant kulnų lipanti pasaulinė finansų krizė kelia pagrįstą baimę ir verčia prasimanyti galimus išgyvenimo būdus. Galime neabejoti, kad skirtingai nuo daugelio kitų bėdų ir problemų, krizės poveikis ir apsigynimo nuo jo reikalai nebus atiduoti vien valdžios ir ekspertų valiai. Kas malkų skaldymu, kas kopūstų rauginimu, kas kitokiomis senomis ir patikrintomis natūralaus ūkio priemonėmis bandys suteikti saviems gyvenimams saugumo ir pastovumo jausmą.

Būsimos valdančios koalicijos partnerių derybose dėl ministrų portfelių buvo padarytas vienas labai praktiškas dalykas: ministerijos buvo įvertintos skirtingais taškais (o gal turto ir galios svorio matais?) ir tik po to imtasi dalybų. Viešumoje nebuvo atskleista, kiek kuri ministerija turi svorio. Apie tai galima tik spėlioti. Ministerijos, kaip ir asmenys, pagal Konstituciją yra lygios, bet tikrovė diktuoja savo diktantus.

Bėgimo takelyje atsiradusi pradžių pradžios poza šiandien yra nesunkiai pritaikoma politikoje. Naujos valdančios koalicijos, kokia tikisi tapti Tėvynės sąjungos buriamas keturių Seimo partijų ansamblis, pasirengimas imtis valdžios yra dinamiškas ir bent ganduose labai prieštaringas. Nežinioje ir lemtingose abejonėse paliktas pilietis gali tik spėlioti apie permainų ir proveržių reikšmes. Tačiau šalia šoklumo įspūdžio, kurį kuria ekranuose besišypsantys derybininkai, matyti ir falšstarto požymių.

Prasidėjus naujos Lietuvos Vyriausybės lipdymo darbams, neatsitiktinai daugiausia dėmesio tenka Andriui Kubiliui. Ne vien dėl to, kad jis yra daugiausia rinkėjų balsų gavusios partijos pirmininkas, bet ir dėl to, kad turi užsitarnavęs krizės premjero titulą ir savo užsispyrimu yra tikra priešingybė G. Kirkilo daugiaveidei demagogijai. Tik G. Kirkilas galėjo apkaltinti savo partijos skyrius blogais rinkiminiais darbais tuomet, kai visi it užsikirtusi plokštelė kalba apie jo kabineto eibes.

Pasaulio istorija yra prikaišyta paradoksų, kurie atspindi tam tikrus dėsningumus. Štai ekonomikos ir politikos bangų mūša: sąstingyje, kuris seka po ekonomikos perkaitimo, dažniausiai ima virti politikos katilas. Šiandienė pasaulio ūkio recesija, vienokiais ar kitokiais krizės ženklais mirganti tikrovė liudija gilumines permainas, kurių tempas didėja. Krizės be viso kito yra senų taisyklių laužymo laikas. Ekonominiai sunkumai beveik visada radikalizuoja politiką.

Lietuvos Seimo rinkimų diena dar tik artėja,  o apie agitacinę kovą ir politinę kultūrą jau dabar galima šnekėti. Pirmas skaudžių minčių ir karčių žodžių pliūpsnis prasiveržia, pravažiuojant keistos formos daiktus, sukaltus iš statybinių drožlių plokščių. Tai yra speciali rinkimų agitacijos vieta. Joje telpa keliolika sunkiai įžiūrimų plakatų su Seimo kandidatų nuotraukomis.

Pradėkime nuo elementarių teiginių. Ilgai priespaudoje gyvenusi tauta neišvengiamai išsiugdo savo pasipriešinimo, prisitaikymo, apsimetinėjimo, klastos, slapukavimo savybes. Tas kolektyvinio charakterio kompleksas verčia ne tik į viešpačius, bet ir į kaimynus žiūrėti įtariai. Socialinis audinys naujai atsivėrusios laisvės sąlygomis sutrūkinėja, o pasitikėjimas kitu, dargi nepažįstamu žmogumi išsenka.

Lyg iš dainos teksto atskriejęs klaustukas neduoda ramybės, kuomet susiduriama su kai kuriais paradoksaliais Lietuvos politinio gyvenimo ypatumais. Taip norisi klausti tokiais atvejais, kai it kokią nors didelę sensacingą naujieną paskelbus apie tūlo politiko nuodėmes  tiesiog ima ir nieko neįvyksta. Tai, kas buvo daroma slapčiomis, po to imama daryti kone viešai. Na ir kas? Tokio sunkiai aprašomo pasimetimo ar gūžtelėjimo momentai nutikdavo ir nutinka.

Šiuolaikinėje visuomenės bei politikos kritikoje yra pakankamai giliai įsišaknijęs politikos teatro vaizdinys. Politologai sėkmingai taiko kultūros ir meno aiškinimosi įrankius politikos reiškinių aprašymuose. Šie bruožai nesunkiai matomi ir Lietuvos viešojoje erdvėje. Politikos teatro analizė nebūtinai įrodo, kad teatro elementai, viešųjų vaidmenų atlikimas, publikos įtikinėjimas yra nedori dalykai. Priešingai, teatro yra daug visame mūsų gyvenime.

Pekine įsivažiuoja olimpinės varžybos. Antidemokratinio Rytų milžino veiksmai Tibete, prieš keliolika metų sušaudytų studentų prisiminimai Lietuvos Olimpinio komiteto vadams nesukelia nieko kito, išskyrus kabinetinę baimę, kad lietuviai sporto aikštelėse gali pajusti pilietinio solidarumo jausmus su viso pasaulio pavergtaisiais. Aišku, kompartijos instruktoriaus mentalitetas veikia stipriau, nei savo vergovės traumas menančios visuomenės balsas.

Sovietmečio represijų istorija mena terminą trijulė - trojka. Tai ne senasis rusų arklių kinkinys, bet karo lauko teismų sistema, myriop, į koncentracijos stovyklas ar žalojančion tremtin ant greitųjų siuntusi dešimtis tūkstančių žmonių. Trojka ir Bacharovo akademija, per keletą mėnesių prigaminusi okupuotos Lietuvos administracijai minias teisininkų - štai kur glūdi ano režimo struktūriniai pamatai.

Po nesenai Alantoje pasibaigusios „Santaros-Šviesos“ kasmetinės konferencijos, kurioje diskusijų įkarštis pranoko šiam kultūriniam sambūriui būdingus turinio ir formos standartus, spaudoje pasirodė nemažai komentarų, iš kurių vienas itin primygtinai pareikalavo, kad visi dar bent kiek bandantys turėti ir ginti savo nuomonę turi išeiti į pensiją. „Lietuvos žiniose“ ir portale „Balsas.

Jubiliejai greta praeities įvykių reikšmės gyviesiems sustiprinimo turi vieną prieštaringą bruožą: visi vertinimai nesunkiai įgauna fatališkumo bruožų. Štai tada tikėjomės to ir to, o dabar - tik liūdnas prisiminimas... Lietuvių demokratijos kūrybos žygis būtent taip ir baigėsi. Geriausiu atveju turime ritualinę - institucinę demokratiją be ištikimų demokratijos vertybių puoselėtojų.

Kadaise, Pirmosios Respublikos laikais, kai dar kapitalizmas nebuvo pavadintas laisvosios rinkos ekonomikos viešpatija, vienas kitas raštingas lietuvių autorius pradėjo  lyginti trijų Baltijos šalių visuomenės ir ūkio raidą. Nors ne taip dažnai kaip šiandien buvo linksniuojama Estija, nors ji netapo lietuviškų nesėkmių veidrodžiu ir desperatiškų anekdotų veikėja, tačiau vienas rimtas dalykas buvo pastebėtas.

Lietuvoje netrūksta valstybininkų. Net jei jų yra nelabai daug, net jei tik kuluaruose linksniuojamos jų pavardės, išbarstytos nepartinio galios aparato nomenklatūroje, didžiojo kapitalo auksinėse eilutėse ir viešą žurnalistikos misiją su mažiau deklaruojama politine akcija atsainiai sumaišiusių žiniasklaidos asų sąrašuose. Jų yra gana, kad visa prieš dvidešimt metų užgimusi lietuvių demokratija taptų etatistinės ir unitarinės valstybės įkaite.

Nesupratimas priklauso mažų mažiausiai nuo dviejų dalykų: reiškinio prigimties ir mėginančio ką nors suprasti pajėgumo. Pasilaikau galimybę būti nesupratingu, bet nesusilaikysiu nuo samprotavimų apie tai, ko nesuprantu. Prisipažinsiu, didžiausios dešine save vadinančios partijos Tėvynės Sąjungos pasivertimas krikščionimis demokratais buvo didelis netikėtumas. Ne dėl to, kad jis buvo susijęs su partija, kuri ilgokai vegetavo už parlamento ribų.

Airijos politinio ir ekonominio gyvenimo ypatumus gerai iliustruoja vienas reiškinys, kuris mums, lietuviams, gali padėti susigaudyti savo pačių jausenose. Tiesa, tas reiškinys nėra vienareikšmiškai atpažįstamas ir aiškinamas. Tačiau apie šio reiškinio ženklus pamažu vis labiau kalbama įžvalgiuose akademiniuose sluoksniuose, kuomet kalba pakrypsta link airių tautinio charakterio ar kasdienybės būdo klausimų.

Mažiausios biurokratijos šalis turi dar vieną ypatybę, kuri skiria Airiją nuo buvusio viešpaties-Jungtinės Karalystės, ir kuri gali rūpėti Keltų tigro pamokas studijuoti linkusiems Lietuvos politikams. Airijos ekonomikos šuolis buvo lydimas visuomenės, ypač tos jos dalies, kuri dar nesenai buvo vadinama darbininkų klase, sąmoningumo bei savigarbos stiprėjimo. To reiškinio geriausias įrodymas- tai ne tik stiprios, bet ir konstruktyviai veikiančios profesinės sąjungos.

Airijos laimėjimai neabejotinai yra ryškiausias XX amžiaus pabaigos Europos ekonominės istorijos fenomenas. Lietuviai keltų tigro pavyzdį mini ne ką rečiau, kaip estų. Prieš stojant į Europos Sąjungą Airija buvo minima gal net dažniau nei Estija. Jei pasisekė jiems - šimtmečius kolonistų priespaudą ir pažeminimus kentusiems, tai turi pasisekti ir mums. Lietuvos politinio horizonto žvaigždėms, neskiriančioms visuomenės raidos keistenybių nuo gamtos dėsnių, to ir pakako.

Ar neatsitiko taip, kad patys nelabai žinodami kaip reformuotis, imamės patarti labiau pažengusių šalių mokyklose atsidūrusių emigrantų vaikų lietuvybės mokytojams? Praėjo kelios savaitės nuo LR Seime kelias dienas vykusios konferencijos lituanistinio švietimo išeivijoje tema. Jos pranešimai ir svarstybos sukėlė nemaža klausimų. Nesusilaikau nekyštelėjęs trigrašio į šią temą, kuri yra verta didelio rūpesčio ir supratimo.

Nieko netikėto nėra tame, kad į rinkimams šluojamą politikos areną išmetamos iš karto net dvi pirštinės. Viena nuo apgrubusios Žemaičių partijos rankos, o kita - priklausanti rafinuotai šou verslo žmonių grupei, pripratusiai prieš TV kameras dalyti simbolinius svogūnus politiniams nevykėliams. Valdžios apsvaigintiems šiandieninės Lietuvos galios monopolistams tai yra rimtas signalas. Tiesa, ta žinia ne tą patį reiškia politinėse varžybose dalyvaujantiems artistams.

Žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinia, kad Kauno politikai ėmėsi kalbėti apie pilies atstatymo darbus. Jei tai yra bent dalinė tiesa, reiškia neklysta tie kandūs kritikai, kurie šį miestą vadina svarbiausiu Lietuvos patriotinio diletantizmo centru. Naivus siekis pilių statybos fronte prilygti sostinei Vilniui čia taip paskatina meninius regėjimus, kad jau įsivaizduojama  ne tik Kauno pilis, bet ir kunigaikščio Vaidoto namelis. Tačiau iš tiesų ne apie Kauną šis komentaras.

Jau tapo įprastu dalyku sakyti, kad politikoje žodžiai ir darbai nuolat išsiskiria. Premjeras Gediminas Kirkilas, regis, visai rimtai užsimojo įrodyti, kad žodžiai apskritai nieko nereiškia, ir kad reikalų tvarkymo reikalai gali apsieiti visai be žodžių.

Nuo Saint Pete Beach  pakrantės į aptemusios Meksikos įlankos vilnis žvelgia šurmuliuojančio Woody‘s baro terasa. Tarp būdingų šiai Floridos vietai pasiturinčių pensininkų veidų gali atpažinti besiilsinčius vokiečius ir Švento Patriko dienai įkaitusius airius. Su afro-amerikietiškų standartų fonogramomis bando susidoroti keli juodaodžiai dainininkai, neatsiginantys svaigstančių akių dėmesio ir ištiestų rankų.

Mes niekada nesužinosime, kiek sėkmingas buvo Vasario 16-sios Respublikos projektas, nes jam pabaigti išorės priešai nedavė laiko. Pirmosios Respublikos sėkmės ir nesėkmės negalime iki galo išmatuoti, nes jos gyvastis buvo nutraukta didžiųjų agresyvių jėgų, įžiebusių naują pasaulinį karą - Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos.

Kas šiandien pasakys, kiek nusivylimo valstybe būta Vasario 16-sios Lietuvoje, ir kas palygins tą nusivylimą su šiandienės visuomenės (ir jos kritikų) savijauta? Bandymas atsakyti šiuos klausimus rodytų, kad gali būti lyginami ne tik Pirmosios ir Antrosios Respublikos  laimėjimai, bet ir nesėkmės.

Galima nesunkiai atpažinti keletą spalvingų anos ir šiandieninės Lietuvos kontrastų.      Vasario 16-osios devyniasdešimtmetis, kaip ir reikėjo tikėtis, praslinko be didesnės euforijos: aukščiausios valdžios sluoksnio paviršius suraibuliavo, palikdamas savais rūpesčiais užsiėmusią lietuvių liaudį įprastoms poilsio dienoms.

Vasario 16-osios Lietuva turėjo nueiti ilgą kelią nuo teisinės fikcijos iki pripažintos tarptautinės bendrijos narės. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos parlamentarai paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, pademonstruodami demokratiškai išrinktos tautos atstovų vienybę. Net sovietinio režimo sąlygomis buvo pasinaudota taikiomis demokratinėmis ir teisinėmis priemonėmis. Šis kelias neabejotinai skyrėsi nuo 1918-jų metų Lietuvos pasirinkimų.

Kuo skyrėsi Pirmosios ir Antrosios Respublikų politinė patirtis?Labiau nei tikėtina, kad Vasario 16-sios Lietuvos 90-metis bus sutiktas energetikos liūto riaumojimui užgožiant Lietuvos himno gaidas. Nebent nacionalinės šventės proga Maxima pasiūlytų kokių nors dovanų - nebūdingų nuolaidų, nemokamų makaronų ar švaros priemonių, kurios pakylėtų šiandien pasimetusių lietuvių mases į patriotizmo aukštumas.

Negailestingas skeptikas pasakys, kad visi jubiliejiniai vajai yra ne kas kita, o paralyžiuotos kultūros ženklai, ypač jei kalbame apie biurokratines įstaigas arba universitetus, tačiau tautos ar valstybės gyvenime 1000, 100 ar koks nors kitoks apvalus metų skaičius nėra visiškai beprasmis.

Žengtelėjus į 2008-sius beveik neabejojame, kad kiekvienas politinis veiksmas yra susijęs su artėjančiais Seimo rinkimais. Tačiau šokinėjimas nuo pirmalaikių rinkimų idėjos prie kadencijos gale susiplakusios naujosios daugumos gundo labai prieštaringas mintis ir prognozes.Žinoma, lengviau prognozuoti artėjančių rinkimų scenas, bet ne dabartinės kadencijos Seimo ir juo labiau premjero Gedimino Kirkilo elgsenas. Tai beveik neprognozuojama.

Sutikime, kad ideologijos ir korupcijos sugretinimas yra netikėtas ir nenatūralus. Nebent kalbėtume apie korupcijos ideologiją arba ideologijos korupciją. Ir vienas, ir kitas reiškinys teoriškai yra įmanomas, bet šis komentaras tikrai ne apie teorijas.Ideologija ir korupcija yra skirtingos prigimties dalykai. Vienas susijęs su pasaulėžiūra, o kitas, bendrai paėmus, -su valdžia ir pinigais. Vienas labiau dvasinis, kitas- medžiaginis.

Buvo laikai, kuomet dalis žmonių savo kasdienybę stūmė pagal valdovų primestas taisykles. XVIII amžiuje prūsų valdininkas žinojo, kiek ir kokių sagų turi būti jo mundure. Dar daugiau: jis iš tikro gyveno pagal tas taisykles. Šiandien pasakytume, kad pagal teisinę kultūrą ir administracinį elgesį pasaulis padalytinas mažų mažiausiai į dvi dalis. Pirmoji gyvena pagal principą, jog viskas yra galima, ko įstatymai nedraudžia. Antroji- pagal tai, ką įstatymai ir poįstatymai nurodo daryti.

Nereikia reliatyvumo teorijos, kad suprastume - bent per Naujųjų Metų šventę - laiko pojūčio priklausomybę nuo įsimintinų įvykių tankio. Laikas vienaip jaučiamas, kai niekas nevyksta, ir priešingai pagaunamas revoliucinių permainų laikas, kur įvykiai audringai seka vienas kitą.

 Vilniaus vicemero socialdemokrato Algirdo Paleckio žodžiai ir darbai neabejotinai priklausys prie besibaigiančių metų politinių-visuomeninių sensacijų. Pradedant savivaldos rinkimų rezultatais Vilniuje ir baigiant gluminančiu elitinio meno padėties įvertinimu - nesyk išnirdavo sunkiai identifikuojama politiko stovyla.

Nepriklausomybės metų Lietuvos ūkio istorija yra priglobusi ne vieną epizodą, susijusį su kapitalo, verslo ir tautinių-politinių emocijų  konfliktais. Būtingės terminalo statybos aplinkybės, „Mažeikių naftos“ privatizavimo aistros, daugelis smulkesnių politinių - ekonominių apsisprendimų buvo gausiai apipinti prieštaringais komentarais ir visuomenės nuomonę deformuojančiais gandais.

Dabartinės kadencijos Seimas yra sulaukęs daug pelnytos kritikos ir savikritikos. Prie kritikos tikriausiai turi priklausyti ir teiginys, kad kaip niekad anksčiau buvo daug kalbama apie priešlaikinius rinkimus. Bet norit gyventi taip, kaip kalbama, reikia daugiau politinės valios. Priešlaikinių Seimo rinkimų idėja sklandė it popierinis lėktuvėlis, paleidžiamas tai iš valdančiosios mažumos-socialdemokratų pusės, tai vėl buvo pakeliamas opozicijos- konservatorių ir liberalų sąjūdžio.

Žmonių santykiai Lietuvoje pergyvena užsitęsusių permainų laiką. Nuo karštligiško vieni kitų valdymo iki karo keliuose driekiasi akiratin prasimušančios ydos, nuo kurių priklauso visų mūsų savijauta ir gyvenimo kokybės balansas. Per keliolika metu kaimynai išsiskirstė į turtingus ir vargšus, į likusius gimtinėje ir emigravusius, į laimėjusius ir nelaimėjusius, o asocialusis privatizmas užgožė bendruomeninius interesus.

Lietuvos gyvenime ne tik prieš rinkimus pasigendama iškilesnių idėjų, kurios sukurtų palankesnį emocinį lauką ir praskaidrintų vaizduotę. Gal atsikovojus laisvę, sugrįžus į Vakarų pasaulio erdves ir atvėrus liberaliajai demokratijai vartus tiesiog nebeliko apie ką svajoti? Gal lietuvius uždegančių idėjų tiesiog nebėra ir depresijos tarp apsipirkimų Akropoliuose  tiesiog yra neišvengiama kasdienybė tokio gyvenimo, kur niekas prasmingai nebesikeis? Galbūt iš tiesų taip yra.

Traumuotoje posovietinėje visuomenėje ką nors valdyti yra svarbiau nei prasmingai būti. Siekis valdyti visiškai užgožia savirealizacijos akiratį. Arba,  kaip esu pasakęs anksčiau, - visų šalių proletarai vieni kitus! Valdomos demokratijos  kategorija pretenduoja būti populiariu politiniu naujadaru, nors iš esmės yra neaiški, geriausiu atveju metaforiška. Nestebina tai, kad neaiškus pavadinimas šiandien Lietuvoje išpopuliarėjo, nes pati mūsų tikrovė tapo itin neaiški.

Skubu perspėti: nėra jokio tiesioginio ryšio tarp šių dviejų dalykų. Karas keliuose tapo populiariausia žiniasklaidos ir politinių debatų tema, o štai policijos mokyklos statybos milijonų klausimas tik šmėkštelėjo TV informacijos sraute.     Kalbėsiu ciniškai: susidaro įspūdis, kad politinės miglos, moralinės suirutės ir dvigubo slapto mūsų demokratijos valdymo manevrų sąlygomis karo keliuose tema yra daugiasluoksnė ir prieštaringa.

Prieš keletą savaičių Delfi  komentatorė Nida Vasiliauskaitė parašė straipsnį apie besiklostančią mūsų viešųjų diskusijų kultūrą. Prisipažinsiu, senai knietėjo pasiginčyti su autore dėl kai kurių rašymo ad hominem aplinkybių Lietuvoje.      Daug nemalonių dalykų nesunkiai atras lietuviškų ginčų arba diskusijų kultūros tyrinėtojai. Minėtas straipsnis nebando į tai veltis. Svarbiausia N. Vasiliauskaitės mintis yra kita.

Per Vėlines mąstome apie mirusiuosius. Tačiau džiugina ir tai, kad ne visi lietuviškos politinės dešinės galvotojai ir veikėjai yra mirę. Apie juos liudija  iš naujo kylantys „galvojančiųjų dešiniaisiais pusrutuliais žmonių“ vienijimosi sumanymai. Kita vertus, Lietuvoje mirtimi vaduojasi daugelis dešiniųjų idėjų, o politinių partijų elgsenos tai tik patvirtina. Užmeskim akį į nepriklausomybės metų idėjų istoriją.