Negailestingas skeptikas pasakys, kad visi jubiliejiniai vajai yra ne kas kita, o paralyžiuotos kultūros ženklai, ypač jei kalbame apie biurokratines įstaigas arba universitetus, tačiau tautos ar valstybės gyvenime 1000, 100 ar koks nors kitoks apvalus metų skaičius nėra visiškai beprasmis.
Neilgai trukus minėsime tūkstantmetį, prabėgusį nuo to laiko, kuomet lietuviai pirmą kartą pagarsėjo pasaulyje, nugalabiję krikščionims šventą žmogų - ir ta aplinkybė laiko prikausčiusi mūsų dėmesį, nerimastingai laukiant, kas išeis iš sumanymo sukurti istorinius-patriotinius filmus, išjudinti istorinės sąmonės klodus, atstatyti ar pastatyti pilis ir dar padaryti daug brangių dalykų, į kuriuos atsirėmęs šiuolaikinis lietuviškumas galėtų sustiprėti. Gal tik nelabai skubant drąsiai šaliai keisti savo pavadinimą: valstybės pavadinimą vardan reklamos dar gal ir būtų įmanoma atitinkamai suredaguoti, bet kaip drąsios šalies rankomis pakeisti anglų kalbos žodį Lithuania? Pareikalauti, kaip iš lenkų, kad jie atsisakytų savo kalbos žodžių Wilno ar Kowno?
Lietuvos vardo paminėjimo 1000-metis neišvengiamai artėja. Taigi, natūralu, kad visi kiti jubiliejai yra pritemdyti, nors, kaip būtų sakęs ne toks jau beviltiškas romantikas Jonas Šliūpas, nedidelė nauda iš tų miglotos senovės aprašinėjimų, geriau istorijos mylėtojai pasistengtų parodyti, kaip lietuviai sugebėdavo apsieiti, susidūrę su panašiomis bėdomis, kokios kamuoja juos ir dabartyje. Kitaip tariant, šliūpiška išmintis šnibžda, kad Vasario 16-sios Lietuvos 90-metis arba Sąjūdžio 20-metis yra bent jau ne mažiau svarbūs dalykai, kurių reikšmės nuolatinis apmąstymas gali būti tikrai naudingas ir praktiškas dalykas. Juk protingas politikas pirmiausiai pasimokys iš svetimų klaidų, o kvailas neabejotinai nieko neišmoks net iš savųjų.
Prieš kelias dienas Balse publikuotas politikos apžvalgininko Tomo Čyvo parengtas interviu su istoriku Zenonu Butkumi gaivina viltį, jog Pirmosios Lietuvos Respublikos, ant kurios pamatų visi mes stovime, kūrimo procesų suvokimas gali paskatinti daugiau ir rimčiau pasigilinti į paraleles tarp to, kaip mūsų tauta ir jos politinis sluoksnis 1918-1939 m. dorojosi su visokiais sunkumais, ir to, ką mūsų laikų politikams ir visuomenei pavyko nuveikti per dvidešimtmetin artėjančią mūsų Respubliką. Pasitinkant jubiliejinę Vasario 16-osios šventę ir nepasiduodant pagundai nustoti gilintis į sudėtingus istorinius procesus iš karto po jos galima tikėtis šiokių tokių pamokų iš kadaise svarbios gyvenimo mokytojos - istorijos.
Kita vertus, nenorėčiau apsimesti ir klaidinti skaitytoją, prisistatydamas tokiu istoriku, kuriam visos dabarties problemos aiškėja tik iš istorijos ir per istoriją. Teisingi ir vaisingi politiniai veiksmai kartais daromi ir be istorijos, o dėl amžinųjų vertybių supratimo. Ar daug šiuolaikinei Armėnijai naudos iš tūkstantmetės savo istorijos pažinimo, kai sunkiai susidorojama su elementariais politinės bendruomenės formavimo ar vandentiekio funkcionavimo klausimais? Ir priešingai, daugelis galime pavydėti Suomijai politinės brandos ir gerovės, nors savo tūkstantmetį nežinia kada ji gali pretenduoti atšvęsti: po 500, po 800 metų?
Šiandien šimtams milijonų litų plaukiant į abejotinos vertės senosios Lietuvos simbolių statybas galime apgailestauti, kad Vasario 16-sios Lietuvos patirtys yra gana stipriai nukainuotos, o požiūris į trumpą, bet itin ryškią epochą, prasidėjusią prieš aštuonias dešimtis metų, blaškosi tarp formalios patetikos ir komjaunuoliškos arogancijos, t.y. ano meto Lietuva ir jos politinis bei kultūrinis sluoksnis yra iš sovietmečio inercijos įsivaizduojamas operetiniame, provincialiame, smulkiaburžuaziniame kontekste. Gal iš tiesų šiandien esame toli pažengę liberaliosios demokratijos praktikose, savivaldos ir laisvos, savigarbios pilietinės visuomenės kūrybos darbuose?
Susilaikau nuo atsakymo, pagalvojęs, kad XX amžiaus ketvirto dešimtmečio viduryje Kaune gerą vakarietišką spaudą skaitė daugiau žmonių, nei visoje dabartinėje Lietuvoje, o vietinės spaudos vedamieji neretai būdavo skirti solidiems pasvarstymams apie tarptautinius santykius ir pasaulio tvarką. Palyginimai prašosi dėmesio, o tikėtis jų interpretacijų bent per Vasario 16-sios šventę yra sveikas dalykas.
