Komentarai ir analizė

Kad ir ką rekomenduotų patarlės, ant to paties grėblio tikrai lipama, o kai kuriems ten net ir patinka. Štai penkioliktoji Vyriausybė, savo veiklą pradėjusi nuo naktinės mokesčių ir pensijų deformos, kadencijos pabaigą ketina pažymėti tokiu pačiu „žygdarbiu“ prieš Lietuvos žmones. Kai prieš trejus metus valdžia pakėlė ir sujaukė mokesčius, dar buvo galima patikėti, kad per skubėjimą įvyko klaida. Juolab kad už naktinius sprendimus gauta tikrai daug pylos, daug nepasitikėjimo valdančia koalicija.

Jau teko rašyti, kad demokratinė santvarka negali egzistuoti ir būti gyvybinga be pasitikėjimo. Ypač šiais laikais, kai daugelis visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimų yra tokie sudėtingi, kad net gana išsilavinęs žmogus dažniausiai negali patikrinti įgaliotųjų ir išrinktųjų teiginių. Nei jis gali tiksliai žinoti – kada valdžia pastebėjo „Snoro“ akcininkų reputacijos priekaištingumą, nei kaip nors patikrinti jų užkeikimus apie sėkmingai vykdomą atominės elektrinės statybos projektą.

Rinkimai į Valstybės dūmą įžiebė neramumus Rusijoje. Esama daug ženklų, kad nepatenkintųjų raminimas šįkart pareikalaus daugiau valdžios pastangų, nei to pakakdavo anksčiau. Gruodžio 10 d. Maskvoje ir visoje Rusijoje vyko daugiatūkstantiniai protesto mitingai.

Lietuvoje vyksta „skaldyk ir apmokestink“. Valdžia, o tiksliau – dalis valdžios, chroniškai nenorėdama mažintis išlaidų, vėl siūlo didinti mokesčius. Kalbu apie naujausias iniciatyvas. Apmokestinti neva prabangos prekes, įvesti nekilnojamojo turto mokestį ir iš principo naikinti privačius pensijų fondus (nes iki to liks labai nedaug, jei pensijų fondams bus išvis nubraukti pervedimai). Kas baisiausia, tai siūlo save dešiniąja laikanti politinė jėga. Pirma iniciatyva – didinti PVM nepavyko.

Rusijoje ką tik įvyko Dūmos rinkimai, o Lietuvoje reformuota partijų finansavimo sistema. Kas tarp jų bendra? Beveik nieko, išskyrus labai panašius rezultatus. „Po russki“ Prieš keletą metų Kremlius ir jo propagandinės papūgos vogravo, amsėjo ir kriuksėjo apie „suverenią demokratiją“. Visi aplink kikeno nurodydami, kad demokratija, numatanti tautos, kaip suvereno, valdžią, ir šiaip yra suvereni – be Rusijos politologinių inovacijų. Laikui bėgant šią nesąmonę nustota viešai sakyti.

Nauja atominė elektrinė Lietuvai yra vienintelė reali alternatyva esminėms energetikos problemoms spręsti –  sukurti šalyje bazinės, pastoviai gaminamos elektros energijos gamybos pajėgumus ir garantuoti apsirūpinimo energija saugumą. Laikydamasi tarptautinių branduolinės saugos principų, Lietuva du dešimtmečius saugiai eksploatavo Ignalinos atominę elektrinę (AE) ir užtikrino elektros energijos tiekimo saugumą.

Majų išpranašauta pasaulio pabaiga Europos finansus gali užklupti dar 2012-ųjų išvakarėse – bendrosios euro zonos tvarumui jau skaičiuojamos paskutinės dienos. Iki pastarųjų dienų euro zonos žlugimas ar skilimas kiekvieno bent kiek ekonomiką išmanančio žmogaus akyse atrodė tolimas ir neįmanomas vien dėl to, kad būtų per daug aukų. Bet kai gelbėjimas tampa brangesnis už išsaugojimą, padėtis gali apsiversti aukštyn kojomis.

Kuomet jau atrodė, kad padėtis tiesiog nebegali pablogėti, paaiškėjo, kad erdvės situacijos prastėjimui vis dar pakankamai. Netgi kai kurios neva „atsakingos“ euro zonos valstybės susidūrė su netikėtu palūkanų normos augimu. Tad dabar viso pasaulio ekonomistai diskutuoja ne vien apie tai, ar euras išgyvens, bet ir apie tai, ką reikėtų daryti, kad toks potencialus euro zonos žlugimas sukeltų kuo mažiau sumaišties.

Be skonio, be kvapo, be spalvos ir toks pat brangus, kaip nafta! Kas? Taip po 15–40 metų mūsų planetoje bus kalbama apie gėlą geriamąjį vandenį. Jis taps strategine preke Nr. 1. Lietuva priskiriama prie nedaugelio šalių, turinčių labai dideles ir nuolat pasipildančias gėlo požeminio vandens atsargas. Taigi nenukabinkime nosies, tautiečiai, ateityje galėsime daug geriamojo vandens eksportuoti ir taip papildyti savo valstybės biudžetą.

Pusės žadėtų pensijų atkūrimas ir 4 proc. valstybės sektoriaus išlaidų mažinimas yra mažesnė blogybė nei PVM mokesčio didinimas. Šį mokesčio padidinimą, atsižvelgiant į Lietuvos aplinkybes, politikams bent artimiausiu metu reikėtų pamiršti. Yra ir kitų taupymo galimybių Kokie gi galėtų būti pasiūlymai? Manau, kad galima būtų apkarpyti investicines išlaidas iki geresnių laikų.

Naujienos iš euro zonos primena žinias apie griūvantį tiltą. Štai viena atrama subyrėjo, kita braška, karštligiškai bandoma sutvirtinti likusias. Laiko mažai Kai kurių šalių bankroto laiką galima tiksliai apskaičiuoti, todėl nurodomos datos, iki kada dar galima išgelbėti bendrą Europos valiutą. Kai kas tą laiką dabar skaičiuoja ne savaitėmis, o dienomis. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) davė truputį pinigų Europos išpirkai.

PVM didinti negalima mažinti išlaidas. Kur padėti kablelį? Lingvistas pasakys, kad kablelį galima dėti tik vienoje šio sakinio vietoje; ekonomistas paantrins. Dabar jau nedaug kam kyla abejonių, kad euro zona yra ant antros recesijos slenksčio, o tai turės reikšmingą neigiamą poveikį ir Lietuvos ekonomikai. Sumažintos BVP augimo prognozės reiškia ir mažesnes valstybės mokestines pajamas, bei gerokai didesnį biudžeto deficito ir BVP santykį.

Prieš dvi savaites kalbėjau, kaip dėl centrinių bankų vykdomos nepadengtų pinigų emisijos žmonėms labai sunku pasirinkti valiutą, kuria būtų saugu taupyti. Ketinau plėtoti temą apie taupymą ir kalbėti apie komercinius bankus. Nes lygiai taip pat, kaip žmonės domisi kokia valiuta taupyti, lygiai taip jie klausia, kuriame banke laikyti pinigus. Norėjau supeikti valdžios sprendimu veikiančią dalinių rezervų sistemą.

Iki šiol Lietuvoje mažai kam žinomas „Snoro“ bankui paskirtas administratorius Simonas Freakley per dieną tapo bene garsiausiu žmogumi. Pavydėkime jam. Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė moka stebinti. Pagarba visai mūsų valdžiai. Per vieną naktį ji sugeba nubraukti dalį pašalpų, pensijų ir kitų išmokų daugiau nei pusei Lietuvos gyventojų. Per kitą naktį švaria sąžine „Snoro“ administratoriui S. Freakley skiria maždaug pusės milijono litų mėnesinę algą.

Vienas įdomiausių Lietuvos politinio gyvenimo dalykų – vajai ir skuba. Ypač artėjant rinkimams. Galima metų metais nematyti problemų ar rasti tūkstantį priežasčių jų nepastebėti, o paskui būtinai reikia paposėdžiauti iki vidurnakčio, kad priimtum tautą ir pasaulį gelbstintį planą.

Kas sakė, kad Lietuvoje nuobodu gyventi? Anaiptol – tik spėkit aikčioti nuo plyksinčių skandalų. Ir ne bet kokių, o vienas už kitą garsesnių ir klampesnių, po kurių rieda net aukščiausių pareigūnų, įvairių žinybų vadovų galvos, o ką tik buvę galingieji tampa įtariamaisiais. Vaizdelis, švelniai tariant, įdomus. Valstybę drebina skandalas po skandalo.

Dabar ne pats geriausias laikas klausti, ką reiškia pavadinimas „Snoras“. Kada bankas maždaug prieš 19 metų atsirado Lietuvoje, pamenu, savininkai ar valdytojai aiškino, kad pavadinimas susijęs su skandinavų mitologija. Internetas ir žodynai rodo, kad snor reiškia ne vien snarglį, kaip teigia kai kurie komentatoriai. Snorr – turtus olose kaupiantis nykštukas.

Stebint įvairiausius absurdiškus draudimus, kuriuos valdžia įveda suaugusiems, save ir valdžią išlaikantiems žmonėms, kartais darosi keista, kaip tokiems draudimams žmonės nepasipriešino iš pat pradžių. Bet valdžia nebūtų valdžia, jei nebūtų gudri. „Skaldyk ir valdyk“ principas ne veltui yra klasika. Įsivaizduokime, kad valdžia sugalvoja nepopuliarų draudimą? Pvz., uždrausti bučiuotis. Aišku, iš karto tokio visuotinio draudimo įvesti nepavyks. Tad daroma po truputį.

Greičiausiai esu naivus kvailys, kuris vis dar nori tikėti, kad politinės partijos nėra nei verslo struktūros, nei įdarbinimo biurai ir kad į jas žmonės stoja vedini pasaulėžiūros bei idėjų bendrumo. Todėl labai gerai, kad tarp mūsų politikų atsiranda atvirų iš sąžiningų žmonių, kurie pasiruošę išsklaidyti mano iliuzijas.

Kaip atsirado šis susipriešinimas ir kas jį kursto? Kaip iš jo išsivaduoti? Tai klausimai, į kuriuos reikia surasti atsakymus, nes jų nesuradę turėsime labai didelių ne tik dvasinių, bet ir medžiaginių nuostolių. Žmonių supriešinimą iš dalies esame paveldėję. Komunizmas buvo kuriamas ant marksizmo pamatų, kuriuose buvo įrašyta klasių kova. Draugai buvo tik komunistų partijos nariai ir tie, kurie klusniai vykdė jos nurodymus. Kiti buvo priešai ir su jais buvo kovojama.

Netiesa, kad Lietuva dar neišlipo iš krizės duobės. Pavyzdžiui, merų ir jų pagalbininkų atlyginimai ėmė augti kaip ant mielių. Tiesa, valdininkų veidai dar susiraukę. Na, padidėjo kai kurių merų atlyginimai 200–500 litų, merai ir administracijos vadovai į rankas gauna iki 8 tūkst. litų, tačiau mažesnių rajonų vadovai tegauna apie 4 tūkst. Argi tai pinigai? Taip savo atlyginimo padidėjimą apibūdino senatvės pensijos mero kėdėje sulaukęs ukmergiškis Algirdas Kopūstas. Ne atlyginimas, o ašaros.

Lietuviai pagaliau sulaukė banko nacionalizavimo, kuris primena užgrobimą per karinį perversmą ar revoliuciją. Mūsų valdžia ryžtingai įvykdė specialiąją operaciją. Tiesa, tokiems atvejams nebuvo būdingų vaizdų: areštų, pastatų šturmo, nešmėžavo kaukėti ir ginkluoti pareigūnai. Visa tai piliečiai gali įsivaizduoti žiūrėdami istorinius filmus ar užsienio žinias.

Yra viena visiems gerai žinoma liaudies pasaka. Kartą kaime pasirodo vienas labai savimi pasitikintis prašalaitis, teigiantis, jog su savimi turi stebuklingą akmenį. „Įdėkite akmenį į puodą ir užkaiskite jame vandenį“, - paliepia žmogus. „Tuomet įdėkite keletą ingredientų – daržovių, galbūt šiek tiek mėsos ir prieskonių – ir netrukus pasigaminsite pačią skaniausią ir nuostabiausią sriubą, kokią tik esate valgę“, - kaimiečius moko keistuolis.

Europa bando spręsti finansines šalių problemas, tačiau kartu galime pastebime, jog nėra jokių pasiūlymų ir idėjų. Kalbama apie problemas, tačiau nekalbama apie sprendimus, nėra jokio brainstorm'o, nėra net naivių ar paprastų pasiūlymų. Lyg kažkur būtų dingęs gebėjimas spręsti problemas. Problemos niekur nedings, o tik dar labiau didės tol, kol turėsime demokratijos krizę. Demokratijos krizė sukelia ekonominę krizę.

Šį mėnesį apstu sensacijų. Netikėtai prabilo slaptasis policijos informatorius, susijęs su Drąsiaus Kedžio istorija. Jei pateikiami faktai yra tikri, visuomenė turėtų pašiurpti nuo teisėsaugos nekompetencijos. Ne mažiau baugūs dalykai apie mūsų valstybės veikėjus atskleidžiami ir neseniai išleistoje Valdo Adamkaus knygoje „Paskutinė kadencija.

Žmonės dažnai teiraujasi, kokia valiuta jiems verčiau taupyti ir laikyti savo santaupas – litais, eurais, doleriais, o gal svarais sterlingų. Užduodami šį klausimą, žmonės greičiausiai galvoja, kad valiutų kursas yra objektyvus dydis, nulemtas rinkos, ir kad būtent rinkos veikimą aiškinantys ekonomistai gali į jį atsakyti. Ir iš tikro, juk pinigai yra rinkos produktas, pinigus žmonės atrado mainydamiesi.

Vėl padažnėjo kalbos, kad Lietuvai gali tekti skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Tokią galimybę daugiau nei prieš dvejus metus išpeikė Dalia Grybauskaitė, kai dar tik žvalgėsi į šalies prezidentės postą. Ji pareiškė, kad TVF pagalbos prašančių šalių vadovai demonstruoja politinę impotenciją. Tiesa, už kelių mėnesių D. Grybauskaitė prakalbo švelniau: atseit Lietuva gali būti priversta skolintis iš TVF, jeigu tarptautinėse rinkose nepasiskolins pigiau.

Įdomu, kaip pasirodytume pasauliui, jei koks nors aukštas mūsiškis politikas staiga paragintų, tarkime, JAV pakeisti mums nepatinkantį imigracijos ar švietimo įstatymą? Tikriausiai daug kas dėl kišimosi į kitos valstybės vidaus reikalus tokiam politikui pasukiotų ties smilkiniu pirštu.

Prieš dvidešimt metų Lietuvai deklaravus, kad ji atsikuria kaip nepriklausoma valstybė, šalies sportininkai masiškai traukėsi iš sovietinių čempionatų, federacijų, o ir atkurtas Tautinis olimpinis komitetas beldėsi į visas tarptautines duris. Iškentė, prisibeldė ir net spėjo į Barselonos olimpines žaidynes. Netrukus Lietuvos politikai ėmė demonstruoti bent jau moralinę paramą nelaimingam Šiaurės Kaukazo kraštui – Čečėnijai, kuri taip pat norėjo valstybingumo.

Senais gerais laikais buvo kelios turtingos ir galingos šalys, kurios turėjo kolonijų. Turtai plaukė iš kolonijų į metropolijas. Iš metropolijų atplaukdavo kažkiek tvarkos, švietimo ir sveikatos apsaugos. Dabar reikalai – bent jau žvelgiant stambiu planu – atrodo priešingai. Buvę metropolijos žvalgosi į tokias valstybes kaip Kinija, Brazilija, Indija (ši kažkada buvo D. Britanijos) kolonija, tikėdamosis šios kaip nors prisidės prie pasaulio finansų sistemą ištikusių sunkumų palengvinimo.

Tik pasibaigus vienai liūdniausių Lietuvos švenčių Vėlinėms, kitą dieną lietuviai gavo progą pasidžiaugti. Mat Jungtinės Tautos sudarė Žmogaus socialinės raidos indeksą ir pirmą kartą istorijoje Lietuvą priskyrė prie itin aukšto išsivystymo valstybių. Užėmėme 40 vietą, per metus pakilome keturiomis vietomis, aplenkėme brolius latvius ir net pietiečius portugalus.

Prisipažinsiu, smagu stebėti, kaip į Prezidento Valdo Adamkaus knygą („Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“) sureagavo politikai, visuomenės veikėjai ir tik epizodiškai tarp eilučių paminėti žmogėnai. Smagu stebėti, kaip visa ši šutvė teisinasi kone dėl kiekvieno Prezidento žodžio. Girdi, aš nedariau to ar ano, visa tai pramanai, gandai ir nesąmonės.

Teismo posėdžiai, vykę Londono aukščiausiajame teisme, prikaustė visuomenės dėmesį ne mažiau nei Graikijos problemos. Rusijoje, sakoma, šis „amžiaus procesas“, užviręs tarp dviejų magnatų – Boriso Berezovskio ir Romano Abramovičiaus, prie televizorių sutraukė kur kas daugiau žiūrovų nei populiarusis serialas „Peterburgo banditai“. Teisme buvo pripasakota tokių dalykų, apie kuriuos vargu ar kita proga kas nors būtų galėjęs iš magnatų išpešti, nebent patys memuaruose būtų aprašę.

Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas, kovą pasikvietęs draugiškoms rungtynėms Brazilijos futbolo veteranų rinktinę, spalio 5-ąją su pasaulio „žvaigždėmis" atšventęs savo 35-ąjį gimtadienį, vėl sumanė surengti pompastišką sporto šventę. Šį kartą jis suteikė garbę antrajai Lietuvos futbolo rinktinei. Kas už to slypi? Į tokią akibrokštus mėgstančio Čečėnijos lyderio iniciatyvą galima žvelgti su šypsena ir visai rimtai.

Pasivaikščiokime po maisto produktų parduotuvę ir atidžiau skaitykime etiketes. Patikėkite, turėsime realią galimybę patirti ne mažesnį malonumą, nei skaitydami Juozo Erlicko kūrinius. Lyderiais pavadinčiau arbatos „Nekosėk“ kūrėjus. Tik turintys neeilinį humoro jausmą galėjo sugalvoti štai tokį arbatos aprašymą: „Ši arbata yra mirtina kosulio priešė, jos išgėrus jis greitai išeina savo skausmingais keliais.“ Originalumu nenusileidžia ir kitų produktų gamintojai.

Politikai ir finansininkai panašūs tuo, kad vieni ir kiti investuoja į fiktyvų kapitalą – kiekvienas savo srityje. Investuotojai pilsto pinigus iš vieno burbulo į kitą, pavyzdžiui, ėmus bliūkšti nekilnojamojo turto kainoms, pinigai bėga pas auksą, naftą ir net avižas. Ideologijos burbulai Politikos dėsniai skiriasi nuo finansų, bet panašumai yra akivaizdūs. Piliečių galvose išsipūtę ideologijos burbulai.

Profesinės sąjungos yra vienas iš tų pilietinės visuomenės instrumentų, kuriais dažniausiai nelabai sėkmingai naudojasi Lietuvos piliečiai. Beje, jis veikia ir kairėje, ir dešinėje valstybėje. Kol kas viešajame sektoriuje žmonės atstovaujami tiek, kiek jie patys to nori. Tai rodo mokytojų ir pareigūnų sėkmės istorijos. Tiesą sakant, savo veiklą profesinėse sąjungose pradėjau nuo 2002 m., kai paprastu nariu įstojau į tuo metu besikuriančią tardytojų profesinę sąjungą.

Dvidešimt metų tylėję, nežinia kur buvę, kai nagrinėta sausio 13-osios žudynių byla, „liudininkai“, atbėgę į garsios šeimos garsaus palikuonio teismą, ėmė ir prisiminė matę visokių neįtikėtinų vaizdų 1991 metų sausio 13-osios naktį. „Sensacingi“ inicialais pristatomų sutvėrimų „atsiminimai“ šiaip nėra verti specialios polemikos. Teismas yra sudėjęs taškus ir viską seniai išaiškinęs. Apmaudu tik tai, kad galima prikabinti makaronų ant jaunų arba patiklių žmonių ausyčių. Tad keletas pastebėjimų.

Po to, kai naujoji Libijos vyriausybė paskelbė, kad išlaisvintoje Libijoje galios šariato teisė, Vakaruose staiga suprasta, kad revoliucijoms, kitaip nei Holivudo filmams, ne visada būdinga laiminga pabaiga. Ir jau tikrai revoliucijos ne visada atveda prie demokratijos. Apskritai žvelgiant, tai aišku iš patirties. Revoliucijų pasaulyje kur kas daugiau nei demokratijų.

Panašu, kad JAV politikai jau pasisotino demokratija. Visoje šalyje policija, veikdama pagal vietinės valdžios įgaliojimus, vaiko judėjimą „Okupuokime Wall Streetą“ remiančius protestuotojus. Iš savo stovyklaviečių protestuotojai neretai yra išvaikomi itin griežtomis, smurtinėmis ir visiškai neadekvačiomis priemonėmis.

Mįslė be atsakymo: premjeras Andrius Kubilius su savo kompanija mums vos ne kasdien pudrina smegenis, kad gyvenimas gerėja (suprask maždaug taip – žmonės, pasiruoškite atlaikyti ekonomikos šuolį), tačiau per metus socialiai remtinų Lietuvos gyventojų padaugėjo apie 50 proc. Ir tai ne išvedžiojimai, o realybė. Noriu, sakau taip, noriu – anaip Ypač daug skurstančiųjų padaugėjo prieš šildymo sezoną.

Jei nusprendėm taip save pristatyti pasauliui, žodžius reikia patvirtinti darbais. Po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje daug šalių pristabdė atominių elektrinių programas, o kai kurios šalys išvis nusprendė atsisakyti atominių elektrinių. Bailiai. O Lietuva pareiškė – mes statysim naują AE. Pinigų tokiam projektui neturim, statybų patirties neturim, realizavimo rinkos tokiam elektros energijos kiekiui neturim. Na ir kas. Užtat turim daug ambicijų ir esame drąsi šalis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atrodo, ne juokais susirūpino politinių partijų finansavimu. Lengviausia ją dabar būtų apkaltinti populizmu, nes valstybės vadovė užsimojo prieš labiausiai tautos nemėgstamą instituciją – politines partijas. Naujausių visuomenės apklausų duomenimis, jomis pasitiki vos keli procentai mūsų tautiečių. Kodėl? Juk būtent per partijas mes išrenkame valdžią, kuri dažniausiai visus ketverius metus vairuoja mūsų valstybės laivelį.

Žiniasklaidos ir visuomenės rūpestis dėl valdininkų komandiruočių paūmėjo maždaug prieš du mėnesius po vienos dabar jau išgarsėjusios kelionės į Naująją Zelandiją. Paskui ta šalis pasimiršo, kadangi sumirgėjo daugiau valdininkų pamėgtų vietų: Indonezija, Kolumbija, kitos šalys. Tą lyg ir išsemtą (tiksliau, primirštą) incidentą vertėtų prisiminti mažiausiai dėl dviejų dalykų.

Gal geriau Graikija bankrutuotų su visomis ispanijomis ir italijomis. Bent koks taškas istorijoje būtų padėtas. Dabar nebėra prasmės ką nors komentuoti – įvykių per daug ir vyksta jie per greitai, kad būtų galima analizuoti. Kol rašomos šios eilutės, visi su nerimu (gal ir optimizmu) laukia Europos šalių lyderių susitikimo Briuselyje. Europai daromas didelis spaudimas kiek galima greičiau išspręsti savo problemas.

Spalio 15 d. dešimtyse pasaulio miestų vyko protesto akcijos. Romoje netgi smurtauta – dužo langai ir degė automobiliai. O Vilniuje – didžiam revoliucijos ideologų nusivylimui – Vinco Kudirkos aikštėje pasirodė „ne tie žmonės“ ir tai vos keli.

Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai pastaruoju metu darbo netrūksta. Naujausias jos „objektas“ – Viešųjų pirkimų tarnybos, kuri kontroliuoja apie 10 mlrd. litų iždo pinigų, vadovas Žydrūnas Plytnikas, įtariamas įsivėlęs į viešųjų ir privačių interesų konfliktą.

Per pasaulį nuvilnijo pasipiktinimo bankininkais banga. JAV ir Europoje rengiamos masinės protesto akcijos, kai kur jos pratrūksta smurtu ir riaušėmis kaip Italijoje. Kai kas mano, kad protestuotojai kelia nereikalingą sumaištį, primenamos liūdnai pasibaigusios socialistinės revoliucijos, kurių šūkiai irgi buvo kilnūs, bet galiausiai jos baigėsi tironų įsigalėjimu. Vis dėlto dabartinis visuomenės pasipiktinimas labai suprantamas.

Atrodo, kad viešojoje erdvėje visi šeimos dalykai kurį laiką bus susiaurinti iki plotelio, kuriame homoseksualai lyg spartiečiai prie Termopilų kausis su tais, kurie apie juos nenori nieko girdėti. Lietuviai turi nuomonę Dauguma lietuvių į homoseksualus žiūri nekaip. Netgi labai nekaip. Prieš porą metų DELFI užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa parodė, kad 38 proc. piliečių manė, jog homoseksualumas yra iškrypimas, 28 proc. – liga, 15 proc. – ištvirkimas, 12 proc.