Komentarai ir analizė

Seimas pradėjo svarstyti “Sodros” 2012 m. biudžetą. Vyriausybės Seimui pateiktame projekte siūloma išlaidas didinti 400 milijonų litų, tuo pat metu surinkti tikimasi net milijardu litų arba kone dešimtadaliu daugiau nei šįmet.

Krizės šmėklai bastantis po Europą tapo madinga ieškoti kaltųjų. Žurnalistai, politikai ir ekonomistai dairosi atpirkimo ožių. Pagrindiniu taikiniu tampa bankininkai ir politikai. Bankininkai nusipelno griežto žodžio dėl neatsakingo skolinimo ir spekuliacijų, kurios vos neatvedė Airijos ir Latvijos ekonomikų prie visiško žlugimo. Nereikėtų pamiršti jų neigiamos įtakos Ispanijai ir Portugalijai.

Veltui šalau rudeninio Vilniaus gatvėse. Revoliucija, apie kurią daug kalbėta pastarosiomis dienomis, mūsų kraštą aplenkė. Ir ne šiaip aplenkė, o net nebuvo priartėjusi prie Lietuvos sienų. Tylu Latvijoje, tylu Baltarusijoje, tylu Rusijoje, ir tik turtingų Vakarų valstybių piliečiai laiko savo gyvenimo sąlygas tokiomis blogomis, kad yra pasiruošę reikalauti geresnių net su Molotovo kokteiliais.

Antradienį Vyriausybė Seimui pristatinėja 2012 metų valstybės, „Sodros“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų projektus. Nors pagal nustatytą procedūrą biudžetų formavimas prasidėjo dar gegužės mėnesį, likus savaitei iki svarstymų Vyriausybėje, įstatymų projektai dar nebuvo paskelbti viešai.

Diskusija dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos dar kartą parodė, kokie nacionaliniai ypatumai nuspalvina vertybinius ir teisinius ginčus. Konstituciniam Teismui pripažinus, jog koncepcija prieštaravo Lietuvos pagrindiniam įstatymui, Seimui netrukus buvo pateiktas įstatymo projektas, leidžiantis įteisinti partnerystę – vyrų taip pat. Iškart susikūrė Seimo narių grupė „Už tradicinę šeimą“, patraukusi 91 seimūną.

Apie darbą Seime mainais į malonumus lovoje studente apsimetusiai žurnalistei užuominas mėtęs parlamentaras Saulius Stoma lyg niekur nieko vaidina auką. Kaip pavadinti vyrą, nesugebantį pripažinti savo klaidų? Jei po šios juokingai skandalingos istorijos S. Stoma kaip tikras vyras būtų prisipažinęs peržengęs bent jau moralines ribas, rinkėjų akyse jis gal būtų labiau pakilęs, nei ėmęsis neigimo taktikos. Na, suklydo, kažkas užspaudė smegenis.

Praėjusį mėnesį JAV nutiko trys ypatingos svarbos įvykiai, susiję su mirties bausme. Bene labiausiai visuomenės dėmesį atkreipė Džordžijos valstijoje įvykdyta egzekucija. Troy'ui Davisui mirties bausmė buvo paskirta dėl kaltinimų įvykdžius buvusio policijos pareigūno Marko McPhailo nužudymą. Mirties bausmė buvo atlikta nepaisant to, jog tyrimo metu kilo nemažai abejonių dėl vyriškio kaltės. Tyrime parodymus davę liudytojai taip pat pripažino, jog prokurorai jiems darė spaudimą.

Prieš 25 metus tokiu metų laiku buvau Islandijoje, Reikjavike. Tada sėdėjau priešais Ronaldą Reaganą ir mes derėjomės dėl branduolinės ginkluotės mažinimo – turėjome sutarti dėl visiško JAV ir Sovietų Sąjungos branduolinio nusiginklavimo iki 2000 metų. Nepaisant daugybės mūsų skirtumų, tiek aš, tiek Reaganas branduolinę ginkluotę vertinome vienodai – tokie barbariški ginklai neturėtų būti civilizuotų valstybių ginklų arsenale.

Konstitucinis Teismas (KT), išnagrinėjęs Valstybinės šeimos politikos koncepciją, nusprendė, kad šeima nėra vien tie, kurie gyvena santuokoje. Iš karto atsirado įstatymų leidėjų, kurie ėmė skųstis, kad dėl KT sprendimo neaiškumų tik dar labiau padaugėjo, todėl be visos tautos referendumo neįmanoma nustatyti, kas yra šeima. Kiek įstatymų – tiek šeimų Reikia pasakyti, kad dėl pamatinių sąvokų buvo diskutuojama ir rengiant minėtą koncepciją, ir ją priėmus 2008 metais.

Dažniausiai tam, jog žmogus būtų lengvai atpažįstamas, jam reikia išskirtinio vardo. Bet šiuo atveju Steve'ui Jobsui tai, kaip ir daugelis kitų dalykų, negaliojo – jį žmonės žinojo tiesiog kaip „Steve'ą“. Informacinių technologijų (IT) versle – nuo pat pirmųjų griozdiškų „Apple“ kompanijos produktų pasirodymo iki naujausio „iPhone 4s“ išmaniojo telefono pristatymo – Steve'as buvo bene ryškiausias šios industrijos veidas.

Vladimiras Putinas Rusijos prezidentu bus iki gyvos galvos. Tuo niekas ir neabejojo. V. Putino prezidentavimas iki gyvos galvos – vienintelis strateginis verslo projektas, kurį įgyvendina Kremlius. Įgyvendinti Rusijoje kokių nors kitų strateginių verslo projektų, matyt, neįmanoma.

Didžiausiai keista, kad ilgus metus spaudoje dirbęs ir prieš du dešimtmečius vienam nacionaliniam dienraščiui vadovavęs parlamentaras Saulius Stoma, užkibęs ant gelsvo turinio TV laidos rengėjų kabliuko, pirmiausiai ginčija žiniasklaidos teisę į provokaciją. Per Seimo sesijų pertrauką parlamentaras apsisprendė ne tik įstoti į Tėvynės Sąjungos/LKD gretas, bet ir „žaliaakėmis blondinėmis“ atnaujinti arba papildyti savo etatinių arba visuomeninių patarėjų korpusą.

Lietuvos prokurorai žengė dar vieną be galo iškilų žingsnį „amžiaus teroristės“ epopėjoje. Eglei Kusaitei buvo pareikšti įtarimai jau ketvirtoje byloje. Šįkart sugalvota, kad kažką, kažkur ir kažkaip neva planavusi sprogdinti mergina nusikalto, kai skundėsi buvusi mušama kardomojo kalinimo metu.

Rūpinkitės savo mintimis, nes tai lems jūsų žodžius. Rūpinkitės savo žodžiais, nes tai lems jūsų veiksmus, rūpinkitės savo veiksmais, nes tai lems jūsų likimą, o likimas ir yra jūsų gyvenimas – tai  Dalai Lamos mintys. Reprezentatyvi RAIT apklausa rodo, kad mūsų mintys apie verslą yra juodos. Lietuvos gyventojai nepasitiki verslu: 84 proc. apklaustųjų mano, kad verslas Lietuvoje yra nesąžiningas. Dar daugiau – verslu nepasitiki patys verslininkai: 51 proc.

Ar pastebėjote, kokios geros, įsijaučiančios į paprastų žmonių rūpesčius pastaruoju metu tapo mūsų partijos? Jau ir prievarta nusavintas pensijas kitąmet žada mokėti tokias, kokios buvo iki nelemtos krizės, ir minimalų atlyginimą kilstelėti ne realiais trisdešimt keliais litais, o iki tūkstančio. Pažerta ir daugiau įvairių pažadų. Kas atsitiko? Iš esmės – nieko. Tik padvelkė rinkimais. Nė viena valstybės institucija nėra taip koneveikiama kaip politinės partijos, Seimas, Vyriausybė.

Neseniai „Newsweek“ žurnalo paskelbta „2011 pasaulio moterų pažangos ataskaita“ sudaro įspūdį, jog mes vis dar gyvename dviejuose visiškai skirtinguose pasauliuose. Bent taip yra linkusi manyti aktyvi JAV visuomenės ir politikos veikėja Naomi Wolf, savo straipsnyje analizuodama moterų diskriminacijos priežastis ir pasekmes.

Atrodo, politinė situacija vis palankesnė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) gretoms augti. Kaip rodo Vilniaus padėtis, ši politinė jėga gali rasti sąjungininkų, tad ima šmėžuoti „latviškas“ scenarijus.

Valdantysis Rusijos tandemas apsisprendė: kitąmet premjeras Vladimiras Putinas taps šalies prezidentu, ir tada dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas užims premjero postą. Apie tokią rokiruotę D.Medvedevas ir V. Putinas paskelbė rugsėjo 24 d. partijos „Vieningoji Rusija“ («Единая Россия») suvažiavime.

Kai jau niekur neįmanoma rasti vaistų nuo krizės, telieka kreiptis į Aukščiausiąjį. Panašiai Angelos Merkel pokalbį su popiežiumi traktavo žiniasklaida. O garsusis krizės pranašas Naurielis Roubini atvirai juokavo, kad dabar popiežius pasitelkęs tikinčiuosius maldomis bandys sutramdyti nerimstančią krizę. Kai problema vejasi problemą, kai per euro zoną, Europą ir visą pasaulį ritasi krizė ir vis sunkiau rasti tinkamą sprendimą, A. Merkel ima Europos vadeles į rankas.

Praėjusią savaitę Seimas tyliai nepritarė įstatymų pataisoms, kuriomis būtų pratęstas terminas rinkti parašus piliečiams inicijuojant referendumą. Tyliai nepritarė ir niekas neatkreipė dėmesio, nes per porą dešimčių metų visi priprato prie valdomos demokratijos realijų. Referendumo įstatymo pataisa siūlyta, kad laikas, per kurį referendumą inicijuojantys piliečiai turi surinkti 300 tūkst. parašų, būtų pratęstas nuo trijų iki šešių mėnesių.

Kas galėjo pamanyti, kad ateis laikas, kai Briuselis pagrūmos Lietuvai, suabejojusiai, ar jai verta įsivesti eurą. Prieš ketverius metus būtume tai padarę kartu su slovėnais, tačiau Briuselis tada buvo negailestingas – dėl nežymaus infliacijos rodiklio neatitikimo Lietuva buvo be gailesčio palikta už durų.

Žmogaus teisės – dalykas rimtas. Nemažiau rimtas reikalas – įstatymai. Neretai nutinka, kad pradėjus įstatymu reguliuoti kokią nors sritį, keistai ima atrodyti ir tas įstatymas, ir žmogaus teisės. Šį mėnesį būta teismų, susijusių su draudimais kai ką viešai rodyti arba kaip nors atrodyti. Rodyk veidą arba mokėk baudą Prancūzijos teismas pirmąkart paskyrė 200 eurų baudą dviem moterims, kurios viešoje vietoje pasirodė musulmonų papročiu uždengtais veidais.

Kas vyksta Lietuvoje, jei mūsų vaikai darosi vis žiauresni ir viskuo nusivylę? Šis procesas taip staigiai auga, kad galbūt greitai jų nusikaltimai ir savižudybės nieko nebestebins. Šiauliuose dvi paauglės pagrasino jaunesnei moksleivei subjauroti veidą ir pakasti po žeme, mat ši nesutiko joms nupirkti cigarečių. Tame pačiame mieste dvi nepilnametės merginos ir vaikinas įtariami prisidėję prie žiauraus draugės nužudymo ir jos palaikų išniekinimo.

Lenkijos finansų ministras Jacekas Rostowskis prieš gerą savaitę pagąsdino Europos parlamentą: atseit, jeigu dabar euro zona sužlugs, už 10 metų Europoje gali kilti ginkluotas konfliktas. Paskalos prilygintos Everestui Kadangi J. Rostowskio prognozės plačiai nuskambėjo, verta jas tiksliai perteikti.

Šiais laikais itin madinga dėmesį prilyginti prekei ar net valiutai. Pasak Esther Dyson, daugelis kompanijų tik ir stengiasi „dėmesio atkreipimo“ veiksmą, kitaip tariant kliento pastabumą, paversti strateginiu savo veiklos tikslu. Gaila, bet daugelis tokių įmonių tiesiog maišo „dėmesio“ ir „noro (pirkti)“ sąvokas (angl., „attention“ - „intention“). Visgi dabartiniame pasaulyje „dėmesys“ gali būti išmatuojamas – daugiausia dėl interneto galimybių.

Šios kadencijos Seime net kelis kartus mėginta reguliuoti kainas. Vienas – vaistų kainų reguliavimas – buvo įteisintas, tad nuo praėjusių metų balandžio 1 dienos yra ribojamas prekybinis antkainis. Siekta apriboti ir maisto prekių prekybinius antkainius, tačiau, laimei, šis kainų reguliavimas nebuvo patvirtintas. Maisto prekių kainas nuspręsta stebėti specialiai tam sukurtame interneto puslapyje, tik nežinia, ar dar kas nors be puslapio kūrėjų, kreipia dėmesį į šią menkavertę informaciją.

Lietuvai labai nesiseka, nes ten, kur anksčiau matėme sąjungininkus, dabar norima rausti apkasus. Aplink grėsmė, priešai ir miglota atominės saulės viltis toli rytuose. Seimo pirmininkė Irena Degutienė keliauja į tekančios saulės šalį pargabenti atominės saulės. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas lieka murdytis niekaip negalinčios užsidaryti senosios elektrinės reikaluose ir aiškintis Seimui, kas ten ką padarė ir ko nepadarė su lietuviškais ir europiniais pinigais.

Net vaikas pasakys: ką nors nugriauti daug sunkiau negu pastatyti. Tačiau su Ignalinos atomine elektrine, atrodo, viskas yra kitaip. Ko vertos mūsų valdžios vyrų kalbos apie naujos atominės elektrinės statybą, rožiniai planai ir pažadai po kelerių metų turėti savo jėgainę, jei niekaip nesugebama išmontuoti senosios. Tai, kas dabar vyksta uždaromoje mūsų atominėje elektrinėje, kitaip kaip chaosu nepavadinsi. Beje, ir gana pavojingu.

Centrinių bankų ir priežiūros institucijų atstovai atrodo sunerimę, kad pernelyg didelė konkurencija finansų sektoriuje kelia nestabilumą bei sisteminę riziką. Kita vertus, konkurencijos priežiūros institucijos vis dar tikina, kad aktyvesnė konkurencija visuomet tik į naudą. Abi pusės gali būti teisios. Tarp konkurencijos ir stabilumo egzistuoja priešprieša. Konkurencinis spaudimas gali padidinti bankų buhalterijos trapumą ir iššaukti investuotojų paniką.

Siekdamos taikos, Jungtinės Tautos (JT) netrukus gali priimti istorinį nutarimą dėl Palestinos statuso. JT sprendimas dėl arabų ir žydų valstybių įkūrimo Britų Palestinoje 1947 m. atvedė prie karo. Siekia būti valstybe Rugsėjo 20 d. Niujorke prasidėjus JT Generalinės Asamblėjos sesijai šios organizacijos vadovas Ban Ki-moonas veikiausiai bus gavęs Palestinos nacionalinės administracijos (PNA) prezidento Mahmoudo Abbaso prašymą priimti Palestiną į JT kaip visavertę valstybę.

Kai smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai praėjusią savaitę sukritikavo šalies bankus dėl žaibo greičiu augančių jų mokesčių klientams, šalies bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas atsakė: „Kartelio nėra.“ Ir dar patikino: pigiai mokame, o ir krizės verpetų pagautus skolininkus bankai apgaubė išskirtiniu dėmesiu.

Kažin ar daug pasaulyje rasime valstybių, kurių piliečiai nemoka valstybinės kalbos, nenori jos išmokti ir net protestuoja, kai sudaromos sąlygos ją išmokti. Tačiau ar ne taip dabar atrodo padėtis Lietuvoje? Antrą prasidėjusių mokslo metų dieną kai kurių politikierių suorganizuota dalis Lietuvos lenkų mokinių patraukė ne į mokyklas, o buvo nugabenti prie prezidentūros rūmų protestuoti prieš naująjį Švietimo įstatymą.

Lietuva ir Lenkija dar nekariauja ir vargu ar kariaus, kol abi priklausys NATO, tačiau santykių aiškinimasis žiniasklaidoje kartais panašus į karo propagandą. Žodžiai „santykių pablogėjimas“ didelio siaubo nesukelia, o žodis „karas“ skamba baisokai. Ar „blogi santykiai“ nėra karas, priklauso nuo pasirinktos karybos teorijos. Beribis karas Visi kažką girdėjo apie informacinius, propagandos karus.

2001 metais rugsėjo 11 dienos teroro ataka turėjo pakenkti JAV. Bet ji pakenkė tiek stipriai, kiek Osama bin Ladenas greičiausiai niekada neįsivaizdavo. Prezidento George‘o W. Busho atsakas išpuolį pakenkė pagrindiniams JAV principams, šalies ekonomikai ir susilpnino šalies saugumą. Po rugsėjo 11-osios atakos sekęs karas Afganistane buvo suprantamas, tačiau vėlesnė invazija į Iraką buvo visiškai nesusijusi su „Al Qaeda“, nors G. W. Bushas bandė įrodyti tą ryšį.

Imkite iš mūsų kuo daugiau mokesčių, prašo turtingi europiečiai. Deja, tame chore lietuviško balso negirdėti. Viskas prasidėjo nuo Warreno Buffetto, nutarusio, kad Ameriką iš duobės galėtų padėti ištraukti iš jo ir kitų turtuolių papildomai surinkti mokesčiai. Jis pasiūlė padidinti pajamų ir investicijų mokesčius uždirbantiems daugiau nei 1 mln. dolerių. Kaip ir buvo galima tikėtis, iš karto pasigirdo nepasitenkinimo balsų.

Lengviausia savo kvailumą ir klaidas nurašyti istorijai. Geriausia – kuo senesnei, kad ją kuo mažiau kas atsimintų ir išmanytų. Kaip atskaitos taškas imamas Lucjano Želigovskio žygis 1920 metais. Ir tas Želigovskis, kaip ir Armija Krajova, tebėra baisi kaliausė, turinti baidyti lietuviškus žvirblius nuo minties, kad kiek nors galima „nusileisti lenkams“. Pasitaiko, kad „kontekstas“ tęsiamas iki Liublino ar Krėvos unijų, o dar geriau – į laikus, kai neegzistavo net Lietuvos valstybė.

Šiomis dienomis apie krepšinį kalbėti tiesiog privaloma. Nekasdieninis renginys – Europos krepšinio čempionatas – užvaldęs lietuvių protus ir jausmus, juolab kad kaip tik šiuo metu vyksta malonioji viso proceso dalis – varžybos. Užmarštin keliauja nerimas, ar laiku bus įrengta Kauno „Žalgirio“ arena, ar užteks viešbučių Panevėžyje. Lietuva iš kiekvienų varžybų tikisi pergalės, iš kiekvieno čempionato – aukso. Iš šio čempionato buvo tikėtasi dar ir finansinės naudos.

Kažin ar gali būti kas nors blogiau valstybėje, kai joje nepaisoma įstatymų, o valdžia viešai rodo savo bejėgiškumą. Nėra į ką apeliuoti Įvairūs pažeidėjai elgiasi taip, tarsi gyventų kokioje nors niekam nepriklausančioje negyvenamojoje saloje. Ar ne taip galima pamanyti matant, kaip Palangos valdžia niekaip negali atsikratyti visą sezoną nelegaliai veikiančių olandiškų atrakcionų.

Per visą žmonijos istoriją, jokiai valdžiai pasaulyje dar nepakluso racionalaus proto pagrindas, nes demokratijos klausimas keliamas ne dvasinėje, o politinėje plotmėje. Niekada per visą žmonijos istoriją, demokratijos idėja netriumfavo gryname jos pavidale, ir vargu, ar galimas toks triumfas. Pagal demokratijos sampratą aukščiausias demokratijos gyvenimo pagrindas yra daugumos valia – nepriklausomai, kur ji nukreipta, ko ji nori, koks jos turinys.

„Čia išvis nesąmonių valstybė. Prokuroras, mano manymu, vykdo nusikaltimus (...) Kaip jie gali žudyti žmones? Tegu pasižiūri, ką jie daro su mano teta, su mano artimaisiais“, – sakė įtariamoji Eglė Kusaitė po Vilniaus apygardos teismo posėdžio, vykusio šių metų kovo 24-ąją. Ką daro – matė visi. Seka, klausosi telefono pokalbių ir skaito susirašinėjimus su žmogaus teisių gynėjais, žurnalistais, buvusiais disidentais, kaupia vis storesnius bylos tomus ir imituoja audringą kovą su nusikalstamumu.

Politikai itin greitai pakeitė plokštelę: kalbas apie pasaulinės ūkio krizės pabaigą pakeitė įtikinėjimai, kad antrąją krizės bangą vyriausybės pasiruošusios atremti daug geriau nei pirmąją. Toks blaškymasis kelia įtarimą, kad apie tikrąjį krizės mastą ir pobūdį arba nelabai žinoma, arba nenorima šnekėti. Kokia tai krizė? Pasaulyje kol kas nesiaučia globalios stichinės nelaimės. Tiesa, gamta iškrečia netikėtų pokštų – Žemės drebėjimas supurto net JAV sostinę.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius vėl šokdina tautą. Kuri dar valstybė turi tokį Vyriausybės vadovą, sugebantį tik savo pasirodymu sukelti ant kojų tūkstančius šalies gyventojų? Nusivylusių ir pasipiktinusių juo. Žiopčiojo kaip varlė Lietuva tokį premjerą turi. Per neseniai įvykusį Kauno arenos atidarymą A. Kubilius pagaliau nusprendė pasakyti kelis sveikinimo žodžius susirinkusiems 15 tūkst. žiūrovų.

Šis klausimas neseniai vėl sušmėžavo interneto komentaruose, kada buvo svarstoma apie Anderso Behringo Breiviko teroristinį išpuolį Norvegijoje. Kažkas parašė, kad teroras yra stipri atgrasymo priemonė, ir priminė, kad po Antrojo pasaulinio karo imigrantai neplūdo į Lietuvą, nes bijojo partizanų. Išties Lietuvos gyventojų nacionalinė sudėtis ir dabar skiriasi nuo kaimynių Latvijos ir Estijos.

Kas pasikeitė nuo 2006 metų rugpjūčio 23–iosios, kai naktį Breste per KGB kontroliuojamo viešbučio „Inturist“ langą paslaptingai iškrito buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) aukštas pareigūnas, diplomatas Vytautas Pociūnas? Vardai ir veidai Per šį „šlovingą penkmetį“ (kas ragavo sovietijos, žino šios sąvokos reikšmę) pasikeitė daug vardų ir pavardžių. Pasikeitė ministras pirmininkas, pasikeitė prezidentas.

Neseniai vienoje radijo laidoje dalyviai teigė, kad dauguma Lietuvą kamuojančių bėdų kyla dėl žmonių susvetimėjimo, atskirumo ir prarastų tarpusavio ryšių. Laida buvo apie jaunimą, ne apie ekonomiką, tačiau laidos dalyvių argumentai krypo į ekonominę pusę, būtent ten ieškant susvetimėjimo priežasčių. Rinka buvo įvardinta viena iš jų. Neva rinkoje žmogus rūpinasi tik savimi, egzistuoja individo kultas ir tai atskiria žmones vienus nuo kitų.

Neseniai balsas.lt perspausdino Timothy Snyderio tekstą, kurio originalas anglų kalba publikuotas „The New York Times Rewiew of Books“. Priminsiu, kad T. Snyderis – istorikas, Yale (JAV) universiteto profesorius.  Į lietuvių kalbą išverstos jo knygos: „Kruvinos žemės“, „Tautų rekonstrukcija". Pakeliui į spaudą  „Raudonasis princas“ – talentingai parašyta  Wilhelmo Franzo Josepho Karlo von Habsburgo (1895–1948) biografija.

Vilniaus meras, per savivaldos rinkimų kampaniją pasėjęs pažadą per dešimtmetį pasiekti, kad statistinė vilniečių alga išaugtų iki 6,4 tūkst. litų, imasi veiksmų. Pirmiausia geroji žinia skrieja Vilniaus bėdžiams, beviltiškai ieškantiems darbo ir geriausiu atveju įsidarbinusiems kiemsargiais. Nuo šiol jie turi viltį uždirbti kaip civilizuoti žmonės – pusantro tūkstančio litų ant popieriaus.Tai viešai pažadėjo Artūras Zuokas.

Pirmasis apsakymas apie Mikę Pūkuotuką (angl. Vinnie-the-Pooh) pirmą kartą buvo išspausdintas prieš 1925 metų Kalėdas, o jau 1926 m. spalio 16 d. išleista knyga „Mikė Pūkuotukas“. AlanasAlexanderis Milne‘as, sukūręs ir paleidęs į margą pasaulį „dorąjį meškiuką“, neįtarė, kokias neįtikėtinas transformacijas jam bus lemta patirti. Knygos herojai ne sykį buvo įtraukti į įvairių intelektualinių pašmaikštavimų peripetijas: taip Mikės Pūkuotuko lūpomis buvo dėstomos dao tiesos (B. Hoff.

Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio vadovaujamos ministerijos finansuotu leidiniu, kuriame 1941–1944 m. situacija Vilniuje ir Vilniaus krašte pavadinta vokiečių ir lietuvių okupacija, nevertėtų stebėtis. Dabar reikėtų laukti R. Sikorskio teiginio, kad ir čekai „okupavo“ Tešino sritį, kurią Lenkija kartu su hitlerine Vokietija plėšė į gabalus 1938-aisiais.