Komentarai ir analizė

Mėgindama suvokti, kas iš tikrųjų vyksta Rusijoje, gruodį nusprendžiau žvilgtelėti į „Twitter“ ir visai netikėtai radau pranešimą, kuris gana taikliai apibūdino visą dabartinę Rusijos situaciją. Tai buvo jaunos rusaitės „Twitter“ pranešimas, parašytas rusų kalba: „Turiu išsimiegoti! Rytoj manęs laukia (veido) pilingas, tada mitingas, o dar vėliau šopingas“. Visi trys žodžiai – „pilingas“, „mitingas“ ir „šopingas“ – anglų kalbos kilmės žodžiai, bet „Twitter“ pranešime jie buvo parašyti kirilica.

Banko „Snoras“ griūtis eilinį kartą parodė mūsų aukščiausiųjų valdžios asmenų ir jų aplinkos puikų mokėjimą vizginti uodegą. Kad ir iššiepus iltis. Teisybės sakyti nesinori? Socialdemokratų išplatinta informacija, kad bankrutuojant „Snorui“ galėjo būti atliktos neteisėtos pinigų pervedimo operacijos, o su tai, kaip įtariama, susijęs Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sūnus Gediminas Degutis, gerokai užkaitino kraują tiek jo gimdytojai, tiek premjerui Andriui Kubiliui.

Kai kurių Lietuvos piliečių svarstymai dėl Europos reikalų yra tarsi nuoroda į gerai žinomą pasakojimą apie žmones oloje, kurie sėdi nugara į angą ir apie tai, kas vyksta lauke, sprendžia pagal šešėlius ant sienos.

Ar turi būdų išlikti demokratija, kuri nevykdo teismų sprendimų, o politikai ir šiaip besijaučiantieji teisūs gali spardyti kojomis teismų duris? Vargu.

Ar musulmoniškų kraštų vyriausybės yra pajėgios išsilaisvinti nuo karinių struktūrų įtakos? Šiuo metu tai yra pirmaeilis klausimas daugeliui musulmoniškų valstybių, o ypač Egiptui, Pakistanui ir Turkijai. Prieš bandant prognozuoti, kaip šie procesai galėtų vystytis minėtose valstybėse, yra reikalinga tinkamai suvokti viso regiono praeitį. Nuo pat Islamo religijos atsiradimo VII amžiuje regiono kraštuose įsivyravo tradicija gilinti kariuomenės ir politikos bei valstybės valdymo susietumą.

Pasaulio ekonomikos forumas prieš kasmetinius susitikimus Davose paskelbia pranešimą apie globalias grėsmes. Grafikų ir skaidrių prikamšyti pranešimai nėra tokie įdomūs kaip siaubo filmai, tačiau kantresniam skaitytojui jie gali sukelti daugiau nerimo nei iš ekrano besiliejantys katastrofų vaizdai. Juk pasaulines grėsmes vertina patyrę ekspertai. Ekspertai vienais metais labiau tikėtinomis laiko vienas grėsmes, kitu laiku – kitas.

Kai 1983 m. mane apgyvendino KGB rūmų požemyje, izoliatoriaus kamera priminė ano meto Lietuvos tikrovę. Betoninės sienos ir grindys, geležimi apkaustytose duryse mažas langelis, per kurį tris kartus per dieną gaudavome kalėjimo davinį, ir nepermatomas grotuotas langas. Tik pačiame lango viršuje siauras plyšelis, pro kurį matėsi dangaus mėlynė. Pakliuvęs į šią kamerą suvokdavai, kad esi tobulai atskirtas nuo pasaulio.

Labai dažnai girdime, kad Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama skurdui, jo mažinimui. Neva per mažai dėmesio tam skiria ekonomistai (vos vienas kitas), politikai, valdžios atstovai. Neva jei skirtume daugiau dėmesio skurdui, jo priežastims ir, pavyzdžiui, įsteigtume Skurdo ministeriją, skurdo Lietuvoje būtų mažiau.

Pastebėję, kad iš jūsų automobilio degalų bako laša brangus skystis, tikriausiai nesvarstytumėte, ar apsimoka jį remontuoti. Suremontavę automobilį dar pasvarstytumėte, ar neatėjo laikas jį pakeisti į ekonomiškesnį, naudojantį mažiau degalų. Normalus ir sveikas mąstymas. Vis dėlto daugelio mūsų mąstymas pasikeičia pamačius, kad per kiauras kaip rėtis sienas kiekvieną minutę iš mūsų namų iškeliauja šiluma, kuriai sukurti naudojamas toks pat brangus skystis arba dujos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento vadovas Viktoras Majauskas šią savaitę duodamas interviu „Žinių radijui“ siūlė visiems Lietuvoje tragiškai rėkti. „SOS“ priežastis –  šalies nevalstybiniame sektoriuje, t. y. realioje ekonomikoje dirba tik 200-250 tūkstančių žmonių. Lietuvoje yra 270 tūkstančių gaunančių pašalpas neįgaliųjų, milijonas pensininkų ir dar milijonas jaunimo iki 20 metų amžiaus.

Vaizdžiai kalbant, Vengriją ištiko trejopa „popierių“ krizė: 1) šalies konstituciją ir kai kuriuos įstatymus kritikuoja ES ir JAV; 2) Vengrijai kurpiama byla ES Teisingumo Teisme; 3) jos valiuta ir finansai ne pačios geriausios būklės. Dėl ko kilo ES ir Vengrijos konfliktas? Kodėl ir kaip Vengrija gali būti pavyzdžiu Lietuvai? Kuriuos Vengrijos „popierius“ mums derėtų nukopijuoti? Mes be vengrų nenurimsim Vengrija sulaukė Lietuvos dešiniųjų politikų palaikymo.

Viešumas, nuomonių įvairovė, galimybė jas išsakyti viešai, žodžio ir spaudos laisvė – tai tie banginiai, ant kurių paprastai stovi, atrodytų, toks šviesus demokratijos rūmas. Nuo to prasidėjo ir „perestroika“ Sovietų Sąjungoje, kurioje buvome pasiilgę atviresnio, tiesaus žodžio, galimybės kritikuoti valdžią ir sistemą, nenukenčiant nuo visur buvusios budrios saugumo akies.

Praėjusių metų įvykiai Egipte ir Tunise sukrėtė visą arabų pasaulį ir parodė, jog senoji tvarka gali būti pakeista. Taip daugelyje arabų kraštų prasidėjo ilgai laukta nauja era. Bet tai, kaip atrodys ši naujoji era, išlieka vis dar atviras klausimas. Senosios tvarkos panaikinimas reiškia ne vien politinių režimų kaitą. Galima teigti, kad pakito ir visa regiono vertybinė sistema, politinė kultūra.

Ne naujiena, kad pastaruoju metu labai madinga peikti ir keikti lietuvius, nesvarbu, ar jie Lietuvoj gyventų, ar būtų suskubę iš jos kulnis į kitą šalį išnešti. Kur lietuviai – ten gyvatynas, kur lietuviai – ten pavydas ir intrigos, kur lietuviai – ten apkalbos ir vienas kito niekinimas, kur lietuviai – ten melas ir suktybės, kur lietuviai – ten perdėti reikalavimai kitiems ir nepagrįstos ambicijos. Tą žiniasklaidoje besiformuojantį ydingo lietuviškumo sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Vasario 13 dieną  turi būti pradėta nagrinėti vadinamoji Kauno pedofilijos byla. Ilgi įtampos metai, keturios mirtys, sulaužyti žmonių likimai,  ir jokių atsakymų. Tik prielaidos. Lyg deguonis visuomenei reikalinga tiesa vis dar anapus. Nors iki bylos atvertimo ir liko kelios savaitės, daugeliui Biliūno žiburiu virtusiai siekiamybei  pastatyta dar viena geležinė užtvara. Prieš pat numatomą lūžio tašką pedofilijos istorijoje atsinaujino nuožmi kova dėl D. Kedžio mergaitės globos.

Įdomi ta šalis – Kazachstanas. Bet iš pradžių – ne apie įvykusius rinkimus, o apie kazachiškąjį fenomeną. Su laisvės pojūčiu – į Lietuvą Kaip rašo interneto žinynas „Wikipedia“, šalies pavadinimas kilo iš persų kalbos žodžio, kuris reiškia „kazachų žemė“, o kazachų tautos pavadinimas kildinamas iš žodžio qazaq (Ukrainoje ir Rusijoje gyvenantys kazokai taip pat save sieja su šiuo žodžiu), tiurkų kalba reiškiančio „pabėgęs į laisvę“. Laisvės pojūtis čia tikrai įmanomas: bekraštė daugiau kaip 2...

Aleksandras Lebedevas yra Rusijos verslininkas ir politikas, kuriam kartu su Michailu Gorbačiovu priklauso laikraštis „Novaja gazeta“. Straipsnis publikuotas „The Guardian“. Buvo keista stebėti iš Maskvos, kaip britų spauda pranešė apie teismo bylą tarp Romano Abramovičiaus ir Boriso Berezovskio. Visi klasikiniai bulvarinio skaitalo ingridientai buvo ten: didžiuliai turtai, neištęsėti pažadai, garbė, gėda, „stogas“, dar keletas pilių, jachtų ir puošnių moterų.

Žmonės, kaip teigia psichologai, savo nelaimių ar nesėkmių priežasčių dažnai ieško juos supančiose aplinkybėse. Dažnai mėgstama pasiaiškinti: „Aplinka kalta, aš čia nieko dėtas". Dievas – tai valstybė Vokiečių sociologas Maxas Weberis pastebėjo: „Krizių platesne žodžio prasme, chroniško nedarbo, badmečių, politinių įvykių ardančių ūkio gyvenimą   buvo visur ir visada. Bet tais laikais kai žmogus beveik viską, ko jam reikėdavo, pasigamindavo pats.

Užsitęsęs Garliavos pedofilijos skandalas mūsų visuomene padalijo į dvi, galima sakyti, lygias dalis: vieni – už teisėją Neringą Venckienę, kiti – už dailią merginą Laimutę Stankūnaitę. O mažoji mergaitė, dėl kurios dabar varžomasi, liko nuošalyje. Apie ją galvojama mažiausiai, ji – tik dviejų besivaržančių moterų įrankis. Tie, kurie pritaria vienai ar kitai pusei, irgi rodo savo ambicijas. Net ir prezidentė.

Rinkimų į Seimą kampanija prasidėjo kaip niekad anksti. Švenčių proga mes jau gavome sveikinimus nuo mus staiga prisiminusių politikų. Reklaminių skydų ir viešojo transporto paviljonų sienos jau žvelgia į mus iki skausmo pažįstamais veidais. Teigiama, kad auksinė žuvelė, patalpinta į apvalų akvariumą, jaučiasi laiminga. Apsukusi jame ratą ir sugrįžusi į pradinį tašką, ji jau nebeprisimena, iš kur atkeliavo, ir tolesnė kelionė jai ir vėl atrodo tarsi judėjimas nežinomu keliu.

Prieš keturiasdešimt metų kartu su grupele bendraminčių stovėjau Oxfordo gatvėje ir dalinau agitacinius lapelius. Savo skrajutėse buvome išreiškę protestą prieš vištų auginimą bateriniuose narvuose.

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse visuomenę sujudino informacija apie lietuvių požiūrį į savo valstybę. Paklausti, kas jiems svarbiau – šalies nepriklausomybė ar ekonominė gerovė, per 70 proc. atsakiusiųjų pasirinko ekonominę gerovę. (Apklausą, delfi.lt užsakymu, vykdė „Spinter tyrimai“.) Duomenys buvo įvertinti kaip šokiruojantys. Kalta liaudis Kaip ir reikėjo tikėtis, liaudies nuotaikas pakomentavo politikai.

Atpažinti kvailį nesunku, kaip ir mėginantį kvailinti. Tereikia pastebėti, kad žmogus lygina traktorių su seniu besmegeniu. Klausimas, ar šiandien žmonės eitų ant barikadų, yra niekšingas ir idiotiškas iš esmės. Kažkas kažko paklausė Vienos apklausų agentūros gerai išmokyti, kažkieno užsakyti sociologai ėmė ir Sausio 13-osios proga atliko neva labai reikšmingą tyrimą – ar žmonės šiandien rinktųsi nepriklausomybę ar ekonominę gerovę.

Kasmet Sausio 13-ąją ne tik prisimenamos ir pagerbiamos šios nakties aukos, dar kartą, jau iš poros dešimtmečių laiko perspektyvos apmąstoma, kaip lemtingai tą kartą istorinės aplinkybės susiklostė Lietuvai, bet ir užduodamas klausimas, kas nutiktų, jei Sausio 13-osios įvykiai pasikartotų šiandien? Ar šiandien mes būtumėme tokie pat vieningi, kaip tą naktį žmonės, budėję prie Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos radijo ir televizijos? Ar šių dienų lietuviui, kuris nevengia pripažinti, jog auga...

Kasmet, sausio pradžioje, artėjant Laisvės gynėjų dienai, pasigirsta daugmaž tą pačią graudžią giesmę kartojančių balsų, klausiančių, ar už tokią Lietuvą kovojome ir lyginančių kokius nors šių dienų gyvenimo paradoksus su Sausio 13–osios auka. Todėl pradėsiu nuo to, kad Sausio 13–oji, mano supratimu, buvo unikalus įvykis, į kurį nieko panašaus mūsų tūkstantmetėje istorijoje nebuvo, nėra ir nebus.

Po to, kai Seimas ir prezidentė palaimino skaidrumą neva turinčią užtikrinti partijų finansavimo reformą, atsirado lyg ir teisėtų, bet visiškai beprotiškų užmačių.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) taip ir nepaskelbė oficialaus verdikto Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus Žydrūno Plytniko istorijoje, ar šis valdininkas supainiojo viešuosius ir privačius interesus, kai vienu metu ir dėstė M. Romerio universitete ir sykiu nenusišalino nuo sprendimų viešųjų pirkimų klausimais dėl šios aukštosios mokyklos. Etikos sargai Ž. Plytniką nei paleido, nei pakorė.

Viena mano bičiulė po švenčių iš tėvynės grįžo pasipiktinusi. Pasidalijo įspūdžiais apie Lietuvoje tuntais besiveisiančias blogybes ir parypavo, kad nieko šventa ten nebelikę. Kad nieko šventa nebelikę, nenuostabu, nes visa, kas šventa, turbūt išsivežėme į Angliją, o kas nešventa, palikome. Tai tipiškas keliauninko elgesys – juk netampysi su savim, ko tau nereikia ir kas kuprą spaudžia. Kita vertus, peikti Lietuvą gyvenant emigracijoje, mano galva, yra labai normalu ir žmogiška.

Nors laiko mašinos kol kas niekas neišrado, bet šiek tiek fantazijos tikrai nebus per daug. Nusikelkime devyniasdešimt metų atgalios. Šalta. Drėgna. Tamsu (ir todėl baisu). Kitaip sakant, ankstyvas ir žvarbus 1922 metų sausio pradžios rytas. Krosnis užgesusi, nes jau sukūrenti paskutiniai „Vairo“ žurnalo numeriai. Smulkutis Antanas jau būtų sušalęs į ragą, jei ne prašmatnus žmonos, neva „atlietuvėjusios“ bajoraitės Sofijos kūnas.

Tariamų tradicinių partijų marginalėjimas ir ilgus metus vykdyta stručio politika Vilniaus kraštui gali duoti vaisių, kuriuos raškys Valdemaras Tomaševskis ir jo lietuviški atitikmenys.

Dabar policija mitinguotojus tik stebi. Kai kurie lietuviai papriekaištaus: kodėl mes aptarinėjame Rusijos problemas, ar jų neturime patys? Todėl ir aptarinėjame, kad jų turime. Domimės ir analizuojame padėtį Rusijoje, nes pokyčiai šioje valstybėje padarys didelę įtaką mūsų šalies ir kiekvieno asmeniškai ekonomikai. Kaip tik todėl ir reikia nuolat stebėti, kas vyksta Rusijoje, prognozuoti pokyčius, į juos reaguoti. Mums svarbu, ar kaimynė bus demokratinė, ar diktatoriška valstybė.

Praėjus dviem dienoms po Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Ilo mirties, Pietų Korėjos valdžia vis dar nieko apie tai nežinojo. JAV valdžios atstovai atrodė taip pat pasimetę, o Valstybės departamentas tegalėjo patvirtinti, jog spaudoje pasirodę pranešimai apie Šiaurės Korėjos lyderio mirtį gali būti teisingi.

Po kalėdinės naujų ir didesnių mokesčių dovanos dar neatsitokėję mokesčių mokėtojai ir vėl priblokšti premjero A. Kubiliaus žodžių. Atsakydamas į žurnalisto E. Jakilaičio klausimą apie nekilnojamąjį turtą giminaičiams dovanojančius gyventojus premjeras atsakė: „Dar pamatysime, ar šis įstatymas taip lengvai apeinamas, ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra nė vieno turtingesnio žmogaus, kuris norėtų pasekti kad ir amerikiečių milijardieriaus Warreno Buffetto pavyzdžiu – jis pernai kritikavo JAV prezidentą ...

Kaip silkių žūtis, taip ir Lietuvos bedarbių paslaptingas išnykimas turi loginį paaiškinimą. Manoma, kad į Norvegijos pakrantę silkių tuntus persekiodamos išstūmė jomis mintančios žuvys plėšrūnės. Į kokį krantą buvo išstumti Lietuvos bedarbiai, nesunku atspėti pasisukiojus aplink Anglijos darbo biržas – lietuvišką šneką čia išgirsi daug dažniau nei prieš keletą metų.

Ką naujieji metai pranašauja 2011 metais kilusiai pasaulinei protestų bangai? Ar Tunise užgimęs masinis pilietinio nepasitenkinimo judėjimas užsibaigė JAV Manhattano protesto renginiais? O galbūt 2012 metai žymės naują pilietinio nepaklusnumo bangą? Atsakymas yra keliantis nerimą, bet pakankamai lengvai nuspėjamas: matysime vis aiškesnę iš viršaus nuleidžiamo politinio spaudimo centralizaciją – įvairiausias žmogaus teises varžančių įstatymų iniciatyvas besivystančiuose ir išsivysčiusiuose pasa...

Vejamės vejamės estus ir niekaip nepasivejame. Net anekdotai apie jų ramų būdą negelbsti. Ruošiamės tapti inovacijų ir technologijų centru, tačiau panašu, kad, kaip ir su euru, estai mus aplenks. Užtenka praleisti pusdienį Taline, kad suprastum, kiek mums trūksta iki jų technologinės pažangos.

Mus ilgokai valdžiusioje Maskvoje sėdintis teismas ką tik viauktelėjo: čečėnai Aišat ir Apti Magmadovai – teroristai, kurie kartu su lietuve Egle Kusaite norėjo kažin ką kažin kur Rusijoje sprogdinti. Rusiškas politinio korektiškumo variantas nuo lietuviško ir europietiško skiriasi. Europoje viskuo iš esmės avansu kaltas yra heteroseksualus baltaodis vyriškis, kuriam nepaleidžia vidurių pamačius kryžių. Lietuvoje dar galima pridėti, kad Vytautas Landsbergis sugriovė kolūkius.

Kuomet žmonės bando įvardyti svarbiausią Europos integracijos procesų pateisinimą, jie visuomet linksta prisiminti praeitį ir pabrėžia, kad europietiškoji integracija užkirto kelią galimiems žemyno konfliktams ir karams. Europietiškoji integracija, iš tiesų, užtikrino vieną ilgiausių ir patvariausių Europos taikos bei klestėjimo laikotarpių per visą Senojo žemyno istoriją. Kita vertus, toks požiūrio kampas, nors iš esmės ir teisingas, bet yra apimantis ne viską.

Pirmą kartą nuvykęs į Šiaurės Korėją 1989 metais buvau įkyrus ir belsdavausi į bet kurį pasitaikiusį namą. Norėjau pamatyti, kaip iš tikrųjų gyvena eiliniai korėjiečiai. Jie buvo nustebę, bet svetingi. Labiausiai mane nustebino, kad kiekvienuose namuose ant sienos kabėjo garsiakalbis be įjungimo ar išjungimo mygtuko, per kurį kas rytą namus žadino propaganda („Žaisdamas golfą draugas Kim Jong Ilas vienu smūgiu pataikė į penkias duobutes!“). Ir taip trimitavo visą dieną.

2011-tieji galėjo būti visai neblogi metai. Atrodė, kad didžiausi ekonominiai sunkumai jau įveikti. Įmonės masiškai nebeatleidinėja darbuotojų, priešingai – netgi ryžtasi plėsti veiklą. Neblogai sekasi eksportuoti, ir vis daugiau įmonių praradimus dėl susitraukusios Lietuvos ekonomikos kompensuoja žengdamos į užsienio rinkas. Lietuvos žmonės net ir sumažėjus jų pajamoms, sugebėjo daugiau sutaupyti. Emigracija didelė, bet Lietuvoje likusių namiškių kišenes papildo artimųjų pervedimai.

Kitąmet politinėms partijoms teks gyventi ir dalyvauti 2012-ųjų Seimo rinkimuose pagal naujas žaidimo taisykles – partijos galės būti remiamos tik biudžeto lėšomis, o juridinių ir fizinių asmenų parama bus uždrausta. Niekas neginčys akivaizdaus fakto, kad politinei veiklai lėšų nereikia. Išlaikyti būstines, darbuotojus, rengti informaciją visuomenei, degalai ir kiti dalykai kainuoja.

Naujųjų metų išvakarėse įprasta apžvelgti šalies ir tarptautinę padėtį. Pateiksiu keletą įžvalgų ir aš. Pėdsakai iš po uodegos Valdovų rūmai – tinkamas vaizdinys svarstymams pradėti. Būtent šįmet apsilankiau ten pirmąkart. Esu rūmų atstatymo šalininkas, nors puikiai suprantu, kad tai visai naujas namas, pastatytas ant senų nuolaužų.

Švedijoje 1998  m. po kelis metus trukusių diskusijų, buvo reformuota pensijų sistema. Tikslai Reforma buvo siekiama: 1. Sukurti savaime veikiantį  įmokų ir išmokų derinimo mechanizmą, kuris leistų pensijų fondui  išsilaikyti pačiam tik iš  įmokų; 2. Į pensijų fondų formavimą įtraukti ne tik darbdavius, bet ir darbuotojus; 3. Susieti konkretaus žmogaus pensijos dydį su jo įmokomis.

Šalyje nemažėja liberaliomis besiskelbiančių partijų ir nedaugėja už jas pasiryžusių balsuoti rinkėjų. Konkurencija šiame „sparne“ per ateinančius rinkimus žada būti žiauri, todėl artėjant jiems valdančiosios koalicijos dienotvarkėje derybų tik daugės. Liberalai, kaip rodo istorija, mėgino būti tradicine partija, diriguojama rimtų filosofų. Paskui ją mėginta padaryti Kauno mafijinių koncernų ir pirklių-gangsterių (įskaitant EBSW) partija. Ji ilgai ir nesėkmigai jungėsi su centristais.

Kuris nors viešosios erdvės istorikas savo metraštyje galėtų parašyti, kad pastarąją savaitę Lietuvoje nevaržomai liejosi politinė satyra ir humoras. Projektų karuselė Patyčių objektas, kaip įprasta, – valdžia. Priežastis – tai, ką vienas aštrialiežuvis pavadino mokesčių mišraine, skirta biudžeto skylėms kaišyti, o kiti, irgi nelaikantys žodžio užspaudę, siejo su Mėnulio pilnatimi ir polinkiu mindyti grėblį.

Žala, kurią šiai visuomenei, jos bendrumui padarė dvi paskutines savaites vykusios valdančios koalicijos diskusijos (prie kurių sėkmingai prisidėjo politinė opozicija), manding bus daug didesnė už premjero Andriaus Kubiliaus įkyriai peršamą grėsmę valstybės finansų sistemos stabilumui. Net jeigu ji iš grėsmės būtų virtusi apčiuopiama problema. Reikalas tas, kad protingiems žmonėms nekyla net klausimo, ar viešieji valstybės finansai turi būti subalansuoti.

Pranašas Izaijas iš Babilono nelaisvės grįžtantiems tautiečiams kalbėjo: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. (...) Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“ (Iz 40, 3–9). Pranašas skelbė tai, į ką Izraelio žmonės nekreipė dėmesio. Jiems rūpėjo tik sugrįžti iš tremties, pamatyti tėvų pasakojimuose išsvajotą Jeruzalę – to turėjo pakakti jų laimei.

Nors pagrindinėje pasaulio žiniasklaidoje gausu ryškių straipsnių antraščių apie beveik sensacingus rinkimų į Rusijos Dūmą rezultatus ir analitikų svarstymų apie šalies demokratizavimo perspektyvas, iš tikrųjų nieko netikėto neįvyko ir jokių kardinalių pokyčių vidaus politikoje laukti neverta. O štai užsienio politikoje Maskvai gali tekti išgyventi kelis gana sudėtingus mėnesius.

Kuo mažiau turi pinigų, tuo daugiau gali išleisti. Tokios taisyklės laikosi Lietuvos valdžia. Paskaičiuota, kad ministerijos ir kitos valdiškos institucijos šiemet per devynis mėnesius reprezentacijai išleido 2,4 mln. litų daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį. 2010-aisiais iki spalio šiam tikslui „pravalgyti“ 6,6 mln., o šiemet – jau 9 mln. litų. Nebespėjanti skolintis milijardų valdžia, aiškindama apie taupumą, dar nuodija mūsų smegenis.