Pirmą kartą nuvykęs į Šiaurės Korėją 1989 metais buvau įkyrus ir belsdavausi į bet kurį pasitaikiusį namą. Norėjau pamatyti, kaip iš tikrųjų gyvena eiliniai korėjiečiai. Jie buvo nustebę, bet svetingi.
Labiausiai mane nustebino, kad kiekvienuose namuose ant sienos kabėjo garsiakalbis be įjungimo ar išjungimo mygtuko, per kurį kas rytą namus žadino propaganda („Žaisdamas golfą draugas Kim Jong Ilas vienu smūgiu pataikė į penkias duobutes!“). Ir taip trimitavo visą dieną. Šiaurės Korėja nėra tik dar viena diktatūrinė valstybė. Ji tikriausiai yra labiausiai totalitarinė valstybė, apie kokią esame girdėję. Stalinas ir Mao buvo žudikai, bet nepanaudojo technologijų, Kim dinastija turi kompleksinę represijų sistemą.
Vyriausybės propaganda neturi gėdos jausmo. Pavyzdžiui, neįgalus žmogus ten traktuojamas kaip bjaurybė, tad tokie žmonės paprasčiausiai išvežami iš šalies sostinės Pchenjano. O per visuotinį badą per žinias buvo pasakojama istorija apie persivalgiusį žmogų, kuris tiek valgė, kad sprogo. Kartą sustojau kaimo vietovėje ir pakalbinau dvi sutiktas mokines. Jos buvo draugiškos, bet mane pribloškė išrėždamos politines eilutes tobulu unisonu, lyg tikri robotai. Kai šalį pasiekė kontrabandiniai filmai ir muzikos įrašai, policija pradėjo atjungti elektrą daugiabučiams. O jei rasdavo nelegalų įrašą namuose, į darbo stovyklą galėjo būti išgabenta visa šeima.
Reikia pripažinti, kad šioje šalyje esame padarę klaidų. Keletas jų: Nemanykite, kad šio režimo pabaiga neišvengiama. Rašau apie Šiaurės Korėją nuo 1987-ųjų ir gandų, kad jau kyla pasipriešinimas ir vyriausybė tuoj žlugs, buvo visada. Taip, režimas ten gali žlugti ir rytoj, bet taip pat jis gali laikytis dar 20 metų, o „Didysis įpėdinis“ Kim Jong Unas – pergyventi Baracką Obamą. Nemanykite, kad visi nekenčia režimo. Ar matėte minias korėjiečių, raudančių dėl Kim Jong Ilo mirties? Tos raudos veikiausiai yra tikros. Kalbėdamas su režimo priešininkais baisėjausi, kiek blogo Kim dinastija yra padariusi, bet jie pridūrė, kad artimieji vis dar tiki viskuo, kas jiems sakoma, nes daugiau nieko nežino.
Be to, dauguma korėjiečių yra aistringi nacionalistai, geriau besirenkantys vietinį despotą nei užsienio kolonializmo užuomazgą. Nesistenkite izoliuoti Šiaurės Korėjos. Vakarai į šalies branduolinę programą reagavo uždėdami jai griežtas sankcijas ir izoliuodami. Bet ta izoliacija ir yra pagrindinis dalykas, leidžiantis Kim šeimai išlikti valdžioje. Ekonominis skausmas taip pat nesunaikins režimo. Prisiminkite paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio badą. Manoma, kad tuomet mirė apie milijonas žmonių, o režimas liko nepaliestas.
Vakarų pareigūnai kaltina Kiniją lepinant Šiaurės Korėją, bet Pekinas turi strategiją – paskatinti Kim režimą pakartoti Kinijos politikos reformas ir transformuotis jos keliu. Šiandien Kinijos prekeiviai, mobilieji telefonai, DVD ir CD diskai jau plačiai pasklidę šiaurinėse šalies dalyse. Jie daug stipriau veikia Kim režimą nei bet kuri JAV politika. Gerų sprendimų nėra. Pasinaudokime Šiaurės Korėjos valdžios kaita ir pabandykime pakeisti požiūrį. Jei bent per žingsnį pasistūmėsime diplomatiniuose santykiuose, prekyboje ir mainuose, mes nebeskatinsime monstriško režimo, mes galėsime jam kasti duobę.
Nicholas D. Kristofas yra „New York Times“ žurnalistas, du kartus laimėjęs Pulitzerio premiją.
