Tačiau šiai Australijoje, Sidnėjuje gyvenančiai fitneso guru tai nėra taip paprasta. Moteris daugiau nei 7 metus kovojo su valgymo sutrikimu.
„Vaikystėje lankiau šokių ir ritminės gimnastikos treniruotes. Būtent tada ir prasidėjo visos su mano kūnu ir išvaizda susijusios problemos“, - sakė ji „FEMAIL“. „Sujungus savo perfekcionistės ir tobulumo siekiančios merginos asmenybę su sportu, kuriame buvo svarbi estetika, prireikė nedaug laiko, kad tai pradėtų kelti susirūpinimą.“
Anna teigė, kad santykiai su maistu suprastėjo jai dar būnant 14-kos, o sulaukus 16-kos merginai buvo pranešta, jog ji niekada netaps elitine gimnaste, nes buvo per didelė. Šią akimirką moteris apibūdina kaip lemtingiausią jos gyvenime.
„Visa tai nebuvo sakoma iš blogos valios, tačiau mano kūnas buvo pakankamai raumeningas. Pamenu, kaip tą vakarą atsiguliau į lovą ir mintyse pagalvojau: „Parodysiu jums“. Kitą rytą nevalgiau pusryčių, pietus išmečiau į šiukšlių dėžę, o nuo vakarienės išsisukau pamelavusi apie prastą savijautą. Pamenu, kaip vakare jaučiausi save nugalėjusi“, - sakė Anna.
Mergina teigė, kad nuo tada jos valgymo sutrikimas tik blogėjo, kartu stiprėjo ir problemos, kurias sukėlė nepakankama savigarba.
„Su draugais neidavau į paplūdimį, nes manydavau, jog jie yra gerokai lieknesni nei aš, nors niekada nebuvau stambi ar apkūni, tačiau viduje taip jaučiausi. Iškart sirgau ir bulimija, ir anoreksija, o sulaukus 12-kos svėriau vos 39 kg. Tuo pat metu lankiau gimnastiką, šokius ir ruošiausi egzaminams. Nesijaučiau laiminga, niekas nežinojo, kaip su manimi bendrauti ir, nors tėvai bandė mane gydyti vesdami pas psichologus ir gydytojus, apie pasveikimą nenorėjau nė pagalvoti. Mintyse maniau, kad bendravimas su kitais mane padarys storą, tad galiausiai atsiribojau ir nuo savo šeimos bei draugų“, - pasakojo ji.
Apsilankymas sporto klube tapo lemtingas
Laikui bėgant, Anna tapo priklausoma nuo svarstyklių ir svorio stebėjimo, ir, nors ji niekada negulėjo ligoninėje, kartais net kelias dienas jausdavosi prastai, svaigdavo galva, neturėdavo energijos ir būdavo lyg nesava.
„Tuo metu vis dar sportuodavau 30 valandų per savaitę, dalyvaudavau varžybose. Nors mano veide spindėjo šypsena, virš galvos kabėjo tamsus ir sunkus debesis, neleidęs man nė akimirkai jaustis laiminga. Visuomet sau keldavau naujus tikslus, o pasiekus tam tikrą svorį, vėl nusistatydavau naują. Man tai prilygo narkotikams. Buvau liūdna, dėl to suprastėjo santykiai su šeima ir draugais“, - sakė Anna.
Pasak merginos, su išvaizdos problemomis ir valgymo sutrikimais ji kovojo iki kol sulaukė šiek tiek daugiau nei dvidešimties, kai nusprendė nebelankyti gimnastikos ir visą dėmesį skirti žurnalistikos mokslams bei karjerai.
„Tada pirmą kartą gyvenime tapau sporto klubo nare. Buvo keista, nes niekada neteko kilnoti svorių ar būti tokioje aplinkoje“, - pasakojo mergina. „Būtent taip pirmą kartą susipažinau su fitnesu ir jėgos treniruotėmis, kurias iškart pamilau. Vėliau pradėjau domėtis sveika mityba. Mano meilė sportui vis stiprėjo, tad po metų gavau sertifikatą, leidžiantį vesti treniruotes žmonių grupėms. Pabodo nuolatos kovoti su maistu ir nusprendžiau ieškoti pagalbos. Net 18 mėnesių dirbau su sporto mitybos specialiste, padėjusia man išmokti planuoti patiekalus ir supažindinusia su paprastais, bet organizmui labai naudingais produktais, tokiais kaip mėsa ir avižos.“
Moteris kultūrizmu susidomėjo pamačiusi salėje šioms varžyboms besiruošiančius sportininkus ir sportininkes.
„Mane pakerėjo jų figūros ir pokyčiai. Pamenu, kad tada nusistačiau naują tikslą – tapti tokia kaip jie. Jie nebadavo, moterys maitinosi tinkamai, sočiai ir sveikai, kilnojo svorius ir nevargino savęs kardio pratimais. Visą gyvenimą maniau, kad norint tam ikrai atrodyti, turi mažiau valgyti“, - teigė ji.
Varžybų nugalėtoja ir federacijų narė
Anna suprato, kad maistas nėra priešas. Pasitarusi su profesionaliais sportininkais ir mitybos specialistais, pradėjusi laikytis jų nurodymų, jos išvaizda tapo tokia, kokios seniai troško, be to, kaip sakė ji pati, moteris dar niekada neatrodė taip gerai. Persikėlus gyventi į Cairns miestą, kuriame dirbo žurnaliste, Anna nusprendė pradėti ruoštis kultūrizmo varžyboms, o jau 2012-aisiais ji pirmą kartą užlipo ant scenos ir savo sunkaus darbo rezultatus demonstravo prieš gausią teisėjų komandą.
Nuo tada ji laimėjo ne vienas varžybas ir tapo net kelių federacijų nare, tarp kurių ir „ANB“, „INBA“ „Musclemania“, „IFBB“ ir „WBFF“. Ji taip pat yra sertifikuota mitybos specialistė, asmeninė trenerė ir profesionalias treniruotes rengianti ekspertė.
Visai neseniai savo socialiniame tinkle „Instagram“ Anna pasidalino nuotraukų koliažu, kuriame dvi skirtingos moterys – Anna darbar ir tuomet, kai svėrė tik 39 kg.
„Nėra nieko geriau, nei jaustis lieknai. Tai netiesa. Galiu sugalvoti milijoną priežasčių, kas yra geriau, pavyzdžiui, vėlyvi pusryčiai su draugais, vakarienė su šeima, gabalėlis gimtadienio torto“, - rašė ji. „Būti liekniems ypatingai sunku tiems žmonėms, kuriuos privertė tikėti šia nesąmone. Mažas svoris nepavers jūsų laimingais ir neišspręs visų problemų. Tada, kai buvau liekna, nesijaučiau savimi, neturėjau energijos, jaučiausi beviltiškai ir nekenčiau savęs. Prisiminkite, kad apsėsti nesveiko noro atitikti nenormalius visuomenės standartus, jūs pamirštate gyventi. Nepaisant jūsų drabužių dydžio, vis tiek turėsite gyventi, tad susidėliokite prioritetus.“
Moteris viliasi, kad savo istorija įkvėps kitas moteris ir pabrėžia, kad tapti lieknu neturėtų būti nei vieno žmogaus tikslas.
„Kuo lieknesnė buvau, tuo liūdnesnė tapau. Šiandien, pažvelgusi į tą žmogų nuotraukoje, jo nuoširdžiai gailiu“, - sakė ji. „Esantiems panašioje padėtyje noriu pasakyti, kad nebijotų kalbėti apie savo jausmus, nelaikytų jų viduje ir aplink save susikurtų tinkamą juos palankančių asmenų tinklą. Noriu perduoti žinią, kad svorio metimas ir lieknumo siekimas neišspręs jūsų emocinių problemų. Išmokite tinkamai save maitinti ir nebijokite kartas nuo karto pasimėgauti gyvenimu ir palepinti save. Svarbiausia šiam gyvenime yra rasti tinkamą balansą ir pamilti save.“
