Kiek anksčiau rašėme apie A. Sabonio dabartį, kuris atsivėrė bendraudamas su buvusiu bendražygiu ir geru draugu.
Pokalbis įvyko Ispanijoje – A. Saboniui priklausančiame bute ant jūros kranto, kuriame šiuo metu ir gyvena buvęs krepšininkas.
Čia į svečius užsuko Jose Biriukovas – buvęs bendražygis SSRS jaunimo rinktinėse ir Madrido „Real“ klube.
Pateikiame įdomiausias interviu, publikuotame Madrido „Real“ klubų naujienoms skirtame „lagalerna.com" puslapyje, vietas.
Ačiū, kad sutikai mus priimti.
Aš nelabai mėgstu interviu, bet kadangi prašei tu..
Aš tikrai tai vertinu. Ilgai nesimatėme, dešimt metų – kaip laikosi tavo šeima?
Viskas gerai. Vaikai yra svarbiausias dalykas gyvenime ir visiems keturiems sekasi gerai. Du iš jų jau susituokę. Tautvydas greitai taps tėvu, o mes – seneliais.
Sveikinimai!
Ačiū. Jis jau susituokęs penkerius metus. Jis susituokęs su ispane ir puikiai moka andalūzų kalbą. Kaip ir Aušrinė. Domantas, kaip žinote, žaidžia NBA.
Turi šį nuostabų butą Ispanijoje, nors gyvenate Lietuvoje ir ten vadovavote krepšinio federacijai.
Aš myliu Ispaniją, Andalūziją. Pažiūrėkite kokie vaizdai! Draugai iš Lietuvos siunčia žinutes apie šaltą orą ir klausia, kur esu ir ką veikiu. Aš jiems nusiunčiu žinutę su šortais ir taure vyno. Kaip gali to nemėgti? Čia žmonės gerai gyvena, čia tylu.
Ar dažnai atvyksti į Ispaniją?
Nebuvau čia ketverius metus. Turėjau įsipareigojimų federacijai, taip pat prisidėjo koronaviruso pandemija. Panašu, kad pastarasis po truputį traukiasi, o aš – pensijoje. Tad atvyksiu čia dažniau. Norėčiau čia praleisti daugiau laiko, šeima taip pat myli Ispaniją.
Išėjai į pensiją 57-erių?
Na, krepšinio federacijos prezidentu ilgiausiai gali dirbti dvi kadencijas.
Bet tu – galingas žmogus Lietuvoje, jie tau neleis taip anksti išeiti į pensiją. Jie turbūt norėtų, kad būtum ministru ar dar kažkuo.
Ministru? Pasakyk, ką rinktumeisi – šį vaizdą ar buvimą ministru. Man 57-eri – kiekvienam ateina laikas pagyventi dėl savęs.
O jeigu paskambintų Madrido „Real“?
Viskas, ko dabar noriu – stebėti rungtynes iš tribūnų. Atėjo metas pasimėgauti.
Kalbant apie Madridą – ką pameni iš šio laikotarpio?
Tie trys metais buvo laimingiausi iš praleistų užsienyje. Galite to paklausti mano žmonos Ingridos. Komandoje buvome kaip tikra šeima. Keitėsi treneriai, bet tai nebuvo svarbu – šeimos jausmas klube išlikdavo.
Kokius pagrindinius skirtumus tada radai tarp krepšinio Ispanijoje ir Lietuvoje?
Čia man buvo mokama, o Lietuvoje – ne (juokiasi). Daugiau viskas taip pat – turi įmesti į krepšį.
Kalbama, kad galėjai išvykti į NBA anksčiau, bet vertei laukti „Trail Blazers“, nes norėjai laimėti Eurolygą.
Taip, tai tiesa.
Pamenu, kai Seule 1988 m. laimėjai olimpinį auksą, su Ispanijos delegacija vis dar buvome ten. Atnešėme tau siuvenyrų, o tu jau buvai išgėręs nemažai degtinės. Buvo likusi tik ta prastesnė, korėjietiška. Sakiau, kad nenoriu gerti, bet trenkei kumščių į stalą, kad į orą net pakilo taurelės ir liepei gerti.
Aš to nepamenu (juokiasi).
Ar tai svarbiausias trofėjus per sportinę karjerą?
Ne, aš renkuosi 1992 m. Barselonos žaidynių bronzą. Tai buvo pirmas kartas, kai atstovavome Lietuvai. Buvome ką tik išsikovoję nepriklausomybę ir pripažinti pasaulio. Tos bronzos skonis buvo lyg aukso. Niekas nesitikėjo, kad tokia jauna šalis gali taip toli nužygiuoti. Turėjau svajonę žaisti už savo šalį, o ne SSRS. Prieš kelis metus tai dar atrodė neįmanoma. Žaisti su savo vėliava ir laimėti medalį buvo unikalus potyris.
Kalbame apie gerus dalykus, bet buvo ir blogi – traumos. Ar kada nors galvojai, kad nebenori visko tęsti?
Niekada. Visada galvojau tik apie tai, kad viskas ir vėl nusikelia. Bet niekada, kad tai – pabaiga. Net neturėjau tokių minčių. Visada žinojau, kad galiu susidoroti su traumomis.
Be traumų – kas dar buvo skaudu?
Buvo patirta daug skaudžių pralaimėjimų, bet pats karčiausias – su „Žalgiriu“, karjeros pabaigoje. 2004 m. grįžau iš Portlando baigti karjeros namuose. Žaidėme prieš Tel Avivo „Maccabi“, buvome per žingsnį nuo Eurolygos finalo ketverto. Mačo pabaigoje jie pataikė neįtikėtiną tritaškį ir palūžome per pratęsimą.
Ar tai paskatino karjeros pabaigą?
Taip. Man buvo beveik 40 metų. Supratau, kad tai pabaiga. Neturėjau dvasinių jėgų tęsti. Ilgai svajojau apie pergalę Eurolygoje su „Žalgiriu“.
