Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rūta Klišytė VL žurnalistė

Klausimėlis: ar žinote, kas yra LRT vyriausioji režisierė? Per televiziją jos nematote, o juk televizijoje šis žmogus sukasi bene kasdien. Taip, tai moteris, jauna ir daili, nors dirba čia nuo pat mokslų baigimo ir beveik viskam vadovauja, išskyrus, žinoma, Audrių Siaurusevičių. Pareigos ne itin moteriškos, nervingos, tačiau Asta Einikytė tikina, kad tai – jos virtuvė, o LRT ji atsidavusi visa širdimi.

REKLAMA

Teatras per lėtas

O juk, Asta, galėjote tapti aktore ir būti visų matoma scenoje, puikuotis kadre, o ne plūktis už kadro. Galėjau, juolab kad esu gavusi ne tik režisūros, bet ir aktorinio meistriškumo diplomą: mūsų kursas tuo buvo ypatingas. O jame pakako stiprių moteriškių: tai – ir Neringa Čerečkevičienė, ir Ramunė Kudzmanaitė. Dar besimokydama pirmame kurse per vieną vasarą suspėjau nusifilmuoti net trijuose lietuviškuose meniniuose filmuose. Buvau jauna ir greita, ir į Lietuvos televiziją atėjusi daug suspėdavau, juolab kad televizijos spektakliai būdavo filmuojami čia pat. Juose neretai vaidindavau, net su Regimantu Adomaičiu „Mindauge“. Negaliu patikėti, kad fotogeniška blondinė skaisčiai žydromis akimis netroško užkariauti scenos, kaip dabar sakoma, išreikšti save.

REKLAMA
REKLAMA

Troškau, žinoma, bet neturėjau kantrybės stovėti masinėse scenose su alebardomis. Norėjau pagrindinių vaidmenų iškart – toks tada buvo mano aktorystės supratimas. Be to, atlyginimai teatre maži, o televizijoje gaudavau nors ir nedidelę, tačiau pastovią algą. Jaunai šeimai, besiglaudžiančiai bendrabutyje, tai buvo svarbu. Man patiko darbas televizijoje, atmosfera, žmonės, techninės galimybės ir neribojama kūrybos laisvė. Pradėjome su gremėzdiška technika, o šiandien jau HD raiška. Labai svarbu ir komanda. Televizija yra kolektyvinis reikalas, ir jeigu nors vienas varžtelis prastasi sukasi, tai ir rezultatas prastas. Lietuvos televizijoje tada dar dirbome su gremėzdais, tačiau technologijos tobulėjo žaibiškai. Kaip vyriausioji režisierė atsakau už visas LRT kuriamas laidas (o šių yra gausybė), techniką ir žmones. Tačiau be komandos – nė iš vietos. Televizija – kolektyvinis reikalas, ir jei nors vienas varžtelis prastasi sukasi, tarkime, jeigu operatorius žiovauja, atmosfera sugenda.

REKLAMA
REKLAMA

Tad scenos trauką nugalėjo smalsumas, noras nuolat justi laikmečio pulsą?

Televizijoje nuolat esi vienu žingsniu pirmiau už kitus. Kartais gyveni net puse metų ar metais į priekį, jei ruošiesi, tarkime, būsimos olimpiados transliacijai. Tai, kas čia vysta, išduoda mūsų klausimas „Gerai, o kada tai reikia padaryti?“ ir atsakymas „Vakar“.

Psichologai aiškina, kad turime gyventi čia ir dabar, tik tada būsime laimingi. Kad jūs patogiai gyventumėte čia ir dabar, tam mes, televizininkai ir plušame! Tą ateitį turime iš anksto numatyti, kad žiūrovas galėtų išgirsti ir pamatyti ją net ir nebūdamas tam tikroje vietoje. Aišku, Sausio 13-osios įvykių ar Ukrainos Maidano transliacijos nesuplanuosi, tad tenka netikėtai atsidurti ir pačiame čia ir dabar sūkuryje.

Sausio-13 ąją jau dirbote Lietuvos televizijoje. Tačiau likote ir po to, išgyvenote visus atsikūrimo sunkumus, vidaus pertvarkas ir vadovus...

REKLAMA
REKLAMA

Užsigrūdinau. Nuo pat vaikystės buvau optimistiška, aktyvi, sportiška. Mano profesija puiki: žinios – šviežiausios, muzika – klasikinė, rinktinė, paties geriausio atlikimo, sportas – aukščiausios prabos. Nuolat patiriu, kiek Lietuvoje yra nuostabių, išmanių, kūrybingų žmonių. Laimei, dėstau studentams, ruošdamasi paskaitoms turiu pasidomėti pasaulinėmis tendencijomis, televizijos madomis, žinoma, savo poilsio sąskaita. Man išties patinka laikyti ranką ant planetos pulso. O teatre, mano akimis, – liula, visiškai kitokia, lėtai kuriama atmosfera. Kaip teatro lankytoja esu sugadinta profesijos, sunkiai tveriu tą lėtumą: uždanga kyla kyla, kol pakyla, veiksmas palengva rutuliojasi, kol pagaliau užkabina... Taip teatras įtraukia, tačiau tai – ne man. Regis, esate iš tų ugningų greitakalbių žemaičių, kuriuos ir lietuviškai šnekančius turi stabdyti, kad ką nors suprastum.

REKLAMA
REKLAMA

Bet aš juk stengiuosi kalbėti lėčiau! Mano tėvas yra žemaitis, mama – suvalkietė, tad moku abi tarmes ir, viešėdama vieno ar kito gimtajame kaime, jų nepainiodavau.

Tačiau baikime apie teatrą. Šis kapsto giliau, o televizija slysta paviršėliais.

Mes ir nekuriame meno. Mes informuojame, ir ši informacija turi būti kiek įmanoma objektyvesnė, įdomiai, tvarkingai, estetiškai pateikta. Esame visuomeninis transliuotojas, tad transliuojame tai, kas jau kitų sukurta, padaryta. Rodome ir grožį, ir visuomenės skaudulius, o kaip su šiais tvarkytis, tesprendžia pats žiūrovas. Ne bukinimas, o informavimas

Dėkudie, parodote ir gerų dalykų. LRT televizijos laidoms būdingas patriotizmas bei padorumas, o tai tapo prabangos dalykais eteryje. Gal už kultūrą jums specialiai primoka?

Neprimoka. Be to, kuo kultūringesnę laidą sukuri, tuo mažiau ji žiūrima. Bet man labai patinka kultūringas mūsų LRT turinys. Tai senosios kartos nuopelnas, pas mus iki šiol dirba nemažai inteligentiškų, plataus akiračio jos atstovų. Nesakau „vyresnių“, nes tai tiesiog kita karta su aukštesnėmis nei mūsų vertybėmis. Taip, anuomet nebuvo tokios informacijos lavinos, žmonės bendraudavo akis į akį, taigi mokėjo tai daryti. O dabar mūsų vaikai sėdi vienas priešais kitą ir brauko pirštais mobiliuosius, čekina ir čatina. Bet ir jie suaugę prikiš savo vaikams, kad tie nepaiso tėvų vertybių. Teatro ir muzikos akademijoje dėstau būsimiesiems režisieriams ir, prisipažinsiu, technologijų įvaldymo požiūriu jie daug gudresni už mane. Daug keliavau, nemažai mačiau, ir man smagu, kad kaip lygi galiu susišnekėti su kitais televizininkais. Jie turi nepalyginti geresnę techninę bazę, tačiau turinio, išmonės prasme mes juos netgi lenkiame. Štai laidą „Tūkstantmečio vaikai“ jau perėmė užsienio televizijos.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau vertybe nūnai tapo populiarumas: komercinės televizijos giriasi reitingais.

Deja, populiariausia televizijos laido dabar, kur rodoma, kaip kaimynas muša kaimyną, ar girti pijokėliai plūsta policininkus, Tačiau LRT tikslas – ne šokiruoti, ne kelti drumzles, o, kaip jau sakiau, informuoti. Žiūrovas bukinamas, ir tas bukinimas prasidėjo, manding, nuo realybės šou „Akvariumas“: sukišo jaunus žmones į „akvariumą“, ir stebėkite, kaip jie ten pjaunasi... Tačiau LRT tikslas – ne šokiruoti, ne kelti drumzles, o, kaip jau sakiau, informuoti. Tačiau LRT yra sukūrusi daug sėkmingų projektų, davusių pradžią kitiems panašiems. O jei kas dejuoja, kad neturime tokios ar kitokios laidos, atsakau: tikrai turime, tik gebėkite atsirinkti! Pastebėjau, kad LRT trūksta laidų bukiems vartotojams.

Būtent todėl manęs nesuviliojo komercinė televizija. Mano širdis yra čia, LRT, nuo pat atėjimo, rūpinuosi jos laidų forma, bet man patinka ir jų turinys. Rodome ir tokias laidas, kurių transliuoti visiškai neapsimoka, tarkime, „Dainų dainelę“. Tačiau saugome šią gražią tradiciją, kad muzikalūs vaikai galėtų pasirodytų eteryje. Čia vietos turi būti visiems – nuo žymaus politiko iki mažojo dainininko, tam mes ir esame.

REKLAMA
REKLAMA

Na, bet nuo teatro neatsižegnojote. Ir šiemet Teatro dieną iš Lietuvos kultūros sostinės Panevėžio transliuosite „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus.

J.Miltinio teatre tai bus nelengva dėl mažos erdvės. Tačiau stengsiuosi, kad ši šventė būtų šviesi. Aktoriai nori kuo tamsiau, kuo kukliau, o aš galvoju pirmiausia apie televizijos žiūrovą. Reikalauju, kad ir atmosfera, ir nominantų apranga būtų šventiška. Žmogus juk triūsė visus metus, kūrė negailėdamas jėgų, tad negalima jo apdovanoti bet kaip. Kuklumas gerai, tačiau ne šventėje.

O kiek transliacijos režisierius tam turi įtakos? Paaiškinkite, Asta, man lėčiau, ką jis gali ir ką veikia. Jis turi televizijos žiūrovams profesionaliai perteikti tai, kas vyksta studijoje, salėje ar aikštėje. Ir tam su visa komanda jis turi ruoštis iš anksto: susipažinti su renginiu, švente ar spektakliu, dalyvauti repeticijose kartu su kūrėjais. Turi gebėti transliuoti viską – nuo sporto varžybų, dainų švenčių iki vaidybinio spektaklio. Kad tinkamai nufilmuotum simfoninį koncertą, turi skaityti partitūrą, pažinti muzikos instrumentus.

REKLAMA
REKLAMA

. O transliacijos metu sėdžiu „už kadro“, prie pulto su ausinėmis, 8 ekranų apsuptyje, seku visuose vaizdą, tuo pat metu duodu komandas per mikrofoną, per ausines bendrauju su operatoriais, spaudau mygtukus, o jų labai daug...

Supratau – nelyg oro uosto skrydžių centre.

Panašiai, tik tarp kamerų ir mygtukų jaučiuosi tarsi savo virtuvėje tarp puodų. O jaunus vyrukus, būsimus režisierius šis vaizdas suparalyžiuoja...

Nes tik moterys geba atlikti tiek veiksmų vienu metu ir dar gražiai atrodyti. Galbūt, bet prisiviliojau ir gabių vyrukų, nors jauni režisieriai nenoriai renkasi šią profesiją, mat visi geidžia kurti kiną. Tačiau jau auginu sau pamainą.

Geras plūdumas vandenyje ir eteryje

O kaip įveikiate stresą? Juk ištransliuoti ir taip atsikratyti jo negalite.

Streso pakanka, būna ir labai baisių akimirkų. Labai praverčia studijos, juk mus mokė ir aktorinio trenažo – kaip valdyti kūną ir sielą, pažaboti scenos baimę, kaip sukelti ar užgniaužti tam tikrą emociją. Tuomet viską susiurbiau, viską sugėriau. Mokiausi labai nuoširdžiai, man provincialei, net nešaudavo į galvą praleisti vieną ar kitą paskaitą, kaip darydavo labiau atsipūtę vilniečiai. Tačiau lavintis turiu nuolat, kaip sakoma, ranką atmušti. Po ilgesnių atostogų ir man gali pradėti rankos drebėti prieš tiesioginę transliaciją. Bet poilsio reikia – kitaip atbuksi, surobotėsi.

REKLAMA
REKLAMA

Prisikasėme pagaliau prie poilsio. Ar nuvažiuojate prie gimtosios Baltijos?

Dabar jau dažniau, aplankau Palangoje gyvenančius tėvus ir geriausią draugę. Vykstu ten ne sezono metu ir būtinai aplankau man brangias vietas, patikrinu, ar viskas ten po senovei. Ne, nieko ypatingo, bet tai – mano vietos. Prie jūros mėgstu vienumą, mėgstu paklaidžioti viena kur nors atokiau, Karklėje ar prie Gubojos, maršrutas Basanavičiaus ar Vytauto gatve man – kančia. O šaltoje jūroje atsimaudžiau vaikystėje, dabar norėčiau šiltesnių vandenų. Tikras poilsis man yra ir kelionės. Esu varlė keliauninkė, mano svajonė – kelionių laidos, deja, tam reikia daug lėšų. Baltai pavydžiu Vytarui Radzevičiui ir Martynui Starkui, kurie dabar Australijoje suka filmą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų