Visgi tarp intensyvios dienotvarkės ji atranda laiko ir šeimai, o pastaruoju metu – ir naujam vaidmeniui gyvenime: močiutės.
„Vicemeras tikrai nėra karalius“
Vilniaus vicemerė D. Meiželytė pasakoja, kad jos darbo diena prasideda anksti:
„Šiandien, pavyzdžiui, atsikėliau 5 ryto be žadintuvo. Na, labai keista, ar ne? Atsikėliau žvali, išgėriau puodelį kavos ir – į darbus. Dienos labai skirtingos. Būna daug posėdžių ir pasitarimų, nuo pat ryto kojos užimtos.“
Pasak jos, visuomenėje vis dar gyvuoja klaidingas įsivaizdavimas, kad vicemeras – tai tarsi karalius.
„Jeigu kažkas įsivaizduoja, kad vicemeras yra tarsi karalius, kuris joja su nuostabiais arklių kinkiniais, visi jam patarnauja, o jis pats švyti kaip saulė – tai taip tikrai nėra. Vicemeras yra administracijos darbuotojas, mero pavaduotojas.“
Nors pareigos keitėsi, tikroji darbo esmė liko ta pati:
„Iš esmės dirbu tą patį darbą, kurį dirbau būdama administracijos direktoriaus pavaduotoja praėjusioje kadencijoje, tik tiek, kad pagal naują įstatymą pasikeitė pareigų pavadinimas. Aš esu vicemerė, bet ne politikė – negaliu būti tarybos narė, kaip anksčiau galėdavo vicemerai.“
„Mano diena – kaip bet kurio kito dirbančio žmogaus, dirbančio, mylinčio Lietuvą ir ją kuriančio žmogaus“, – prideda ji.
125 darželiai, jaunimo klubai, meno mokyklos
Donalda kuruoja milžinišką spektrą ugdymo įstaigų – nuo darželių iki meno mokyklų. Ir tai, anot jos, kasdien atsispindi dienotvarkėje.
„Būna dienų, kai yra kokie trys renginiai: viename darželyje – jubiliejus, kitame – atidaroma nuostabi, atnaujinta skaitymo erdvė. Muzikos mokykloje vyksta koks nors renginys, kuriame reikia dalyvauti, nes aš kuruoju darželius, meno ir muzikos mokyklas bei vaikų ir jaunimo klubus. Tai didžiulės apimtys.“
Vilniaus vicemerė sako, kad žmonėms kartais atrodo, jog tai tik šventės.
„Žmonėms kartais atrodo, kad čia vien tik šventės. Kraipo galvas – argi čia darbas? Bet iš tikrųjų tai yra labai atsakingi dalykai. Šventėse būna ambasadorių, svečių, tenka priimti užsienio delegacijas, atstovauti miestą tarptautiniuose renginiuose, sakyti sveikinimo kalbas anglų kalba.“
Jos atsakomybės laukas – platus:
„Visgi kuruojamų įstaigų yra daug: 125 darželiai, 16 vaikų ir jaunimo klubų bei centrų, 10 meno ir muzikos mokyklų. Visur reikia dėmesio, visur – nuostabios bendruomenės, kurios laukia ir kviečia.“
Kiekviename žingsnyje D. Meiželytė stengiasi palaikyti ryšį su bendruomenėmis.
„Viską galima sutarti, suderinti – tik reikia bendros diskusijos ir sutarimo. Tam reikia ir emocinio pasiruošimo. Reikia mylėti žmones, netingėti. Ir taip ta diena bėga, prabėga, ir vėl bėga, prabėga. Taip ir tie mano metai.“
„Didžiausios žinios – ne faktinės“
Donalda pabrėžia, kad didžiausią vertę politikoje ir vadovavime teikia ne titulai, o žmogiškumas.
„Didžiausios žmogaus žinios nėra faktinės žinios. Taip, kiekvienas giliname savo darbinę sritį, bet gali turėti ir 10 magistro laipsnių, būti daktaras ar profesorius, ir vis tiek būti be empatijos, socialinių kompetencijų, gebėjimo išgirsti kitą. O tai – labai svarbu“, – pasakoja Vilniaus vicemerė.
Ji sako, kad žmonės iš karto jaučia, ar su jais bendraujama nuoširdžiai.
„Kadangi visą laiką dirbau su žmonėmis, man atrodo, kad kokį darbą bedirbčiau – galėčiau dirbti ir čia, šlovėje, niūniuoti, dainuoti ir susirinkti palaikytojų būrį. Mes visi su aplinkiniais gyventojais sutartume, kaip vaikščioti, tvarkyti aplinką, vesčiau paskaitėles vaikams apie švarią aplinką, tvarką, apie meilę Lietuvai per šiukšlių nenumetimą.
Nesvarbu, koks darbas – svarbiausi yra socialiniai įgūdžiai: gebėjimas socializuotis, mylėti aplinkinius, būti harmonijoje su savimi.“
Ji atvirauja, kad darbas su žmonėmis yra toks, kad kiekvienas politikų sprendimas, net mažiausias, paliečia daugybę žmonių.
„Turi sau priminti, kad negalima daryti staigių judesių. Gyvenimas yra kaip vandenynas – jei sakysi „dabar greitai viską pakeisiu“, nuskęsi. Kiekvieną sprendimą reikia apžiūrėti iš visų pusių, kad nenukentėtų nei viena dūšelė, niekas neliktų nuskriaustas ar nusivylęs.“
Donalda taip pat juokiasi, kad jos darbe taip pat yra ir šou elementų.
„Lipimas į sceną, sveikinimo kalbos – bet aš negalėčiau ateiti kaip robotas ir skaityti kažkieno parašyto teksto. Visada kalbu iš širdies, su mostais, pavaikščiojimu po salę, stengiuosi pataikyti į žmonių širdeles ir parodyti darbų prasmę. Man tai turi panašumo – tik tiek, kad ne aš dainuoju, o man dainuoja“, – juokiasi ji.
Ji atvira, kad yra didžiausia Vilniaus vaikų koncertų žiūrėtoja.
„Tėvai tiek savo vaikų nėra matę, kiek aš – visus Vilniaus vaikus dainuojančius ir šokančius.“
Močiutės vaidmuo
Vicemerė šypsosi kalbėdama apie šeimą. Taip, ji – šviežia močiutė.
„Tas mano anūkas jau nebėra „visai neseniai“ – jis keliauja link septinto mėnesio. Jau per sietelį valgo visokius bananus. Auga, auga. Jau kitais metais į darželį.“
Ji sako, kad su dukra nebūtinai aptaria kiekvieną darbo detalę.
„Tiesiog stengiuosi pasidžiaugti momentais socialiniuose tinkluose. Turime giminės pokalbių svetainę, kur dalinamės, kas ką veikiam, kur buvom. Bet kad dukra klausinėtų, kur aš buvau ar ką darau – tikrai ne.
Mes gyvename savo gyvenimus, nesitapatiname. Aš nelendu į jų gyvenimą, o jie tiesiog stebi mane.“
Laiko sau – beveik nėra
Paklausus, kaip pavyksta derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, vicemerė atvirauja:
„Aš turiu savo didelę giminę – sesių šeimas, dukterėčios šeimą, dukros šeimą. Ir turiu vaikų paliktą prižiūrėti jų katiną. Gyvenu su katinu, kuris, panašu, gal jau bus mano visam laikui. Prižiūrėti jį – jokio sunkumo. Smagu grįžti į namus, kur yra gyvybė.“
O laisvo laiko – labai mažai.
„Savaitgaliai irgi dažnai uždirbti: turnyrai, renginiai. Kartais turiu vieną dieną, kai galiu išsiskalbti, išsilyginti marškinius ir pasiruošti naujai savaitei. Buvo mėnesių, kai turėjau tik vieną laisvą dieną, kai nereikėjo niekur eiti. Labai vertinu laiką su savimi – filmas, pasėdėjimas, knyga.“
Vis dėlto ji atskleidžia, koks jai yra didžiausias hobis.
„Dabar mano didžiausias hobis yra mano darbas. Jis man suteikia sparnus, nes matau pokytį čia ir dabar. Ir tai nuostabu.“
„Politikas turi dirbti taip, kad nesiektų būti perrinktas“
Vicemerė turi aiškią poziciją apie politiko misiją:
„Jeigu vilniečiai suteikė mandatą, o meras patvirtino pavaduotoja – būk mielas ir dirbk. Tai ne privilegija, tai trumpalaikis darbas.“
Ji kritikuoja kai kurių politikų siekį bet kokia kaina išlikti poste.
„Man atrodo, politikas turi dirbti taip, kad nesiektų būti perrinktas. O pas mus būna atvirkščiai: politikai, tapę Seimo nariais, nebegali grįžti į profesiją – praranda kvalifikaciją, norą ar suserga žvaigždžių liga. Tada daro viską, net žiauriausius dalykus, kad būtų perrinkti. Tai labai blogai“, – prideda Donata.
Anot jos, vienoje pozicijoje negalima užsisėdėti dešimtmečius:
„Demokratinėje visuomenėje turi būti kaita. Negali būti šimtamečių karalių vienose pozicijose.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
